Ši žiema buvo šalta. Ir snieginga. Dvi puikios priežastys sėdėti šiltuose namuose. Trečia – karantinas. Nusprendžiau eiti prieš meškos instinktą – trumpomis žiemos dienomis vis išvažiuodavau į vasarnamį šį bei tą padirbėti.
Vieną dieną, dulkinoje palėpėje betvarkydamas elektros instaliaciją, sulaukiau skambučio. Skambino vienas pažįstamas kunigas. Sako: „Ignai, turiu tau galingą iššūkį“. Pradžia gera. Iššūkio vardas – „Exodus“ arba lietuviškai – „Išėjimas“. Tai amerikiečių katalikų parengta dvasinių pratybų programa su specialiai tam sukurta mobiliąja programėle. Iššūkio tikslas – tapti laisvu vyru, vyru dėl kitų. Iššūkio taisyklės – trys mėnesiai maldos, vyriškos bendrystės ir disciplinos. Kai tik kunigas baigė visa tai pasakoti, aš jam mandagiai atsakiau, jog pagalvosiu ir informuosiu rytoj, nors mintyse jau turėjau aiškų atsakymą „taip!“.
Iššūkį sudarė trys dalys. Pirma dalis – malda. Iššūkio autoriai visoms devyniasdešimt dienų paruošė po Išėjimo knygos skaitinį ir jo komentarą. Tai dalis vadinamosios „šventosios valandos“ („holy hour“) – šešiasdešimt minučių, paskirtų maldai ir pokalbiui su Dievu.
Antra dalis – bendrystė. Vadinasi, šį iššūkį priimame kartu, kaip vyrų „brolija“. Mūsų grupelėje buvome keturi studentiško amžiaus vyrukai, iš jų trys ateitininkai, ir keturi suaugę vyrai, jau sukūrę šeimą. Pradžioje skeptiškai žiūrėjau į tokią amžiaus sudėtį, bet paaiškėjo, kad tai labiau privalumas, o ne trūkumas: vyresnieji broliai mokė rimties ir nuoseklumo, o mes kurstėme jų širdyse prigesusią karžygio dvasią.
Kita bendrystės dalis – žmogus, kuris nuolatos lydėjo šiame iššūkyje arba, kaip įvardijo programos rengėjai – inkaras. Inkaro užduotis – kasdien susisiekti su tavimi, sužinoti, kuo gyveni, kaip sekasi įveikti iššūkius ir, jeigu reikia, paraginti susiimti. Mano inkaru tapo didelės doros ir karštos širdies jaunas, bet labai brandus ateitininkas. Abu petys į petį įveikėme visus „Exodus“ iššūkius ir pasižadėjome dar uoliau dirbti bei kovoti dėl Lietuvos.
Trečia dalis – disciplina arba askezė. Jeigu malda ir bendrystė skirta sielai ir dvasiai, tai askezė įdarbina kūną. Daug dalykų vyro gyvenime trukdo jam būti laisvu vyru, vyru dėl kitų, sekti Kristaus žodžiais. Todėl be „šventosios valandos“, kasdieninių susitikimų su savo inkarais ir kassavaitinių visos brolijos susitikimų, „Išėjimo“ kūrėjai nurodė mums daug disciplinų, kurių privalėjome laikytis. Be reikalo nesinaudoti kompiuteriu, nežiūrėti televizoriaus ir jokių saldumynų – tai tik keletas „Exodus“ disciplinų. Be šių draudimų buvo ir dalykų, kuriuos daryti turėjome. Bene pats smagiausias ir įsimintiniausias – praustis tik po šaltu dušu.
Įsileidę į savo gyvenimą maldą, bendrystę ir discipliną, gyvenome taip lygiai devyniasdešimt dienų ir gegužės 1-ąją, per šv. Juozapo Darbininko šventę, atšventėme savo iššūkio pabaigą.
Trys mėnesiai nėra daug. Geriems įpročiams formuoti reikia daugiau laiko, jau nekalbant apie charakterio formavimą, nes tai vyksta nuolat. Tačiau šis iššūkis išties paliko pėdsaką mano sieloje ir gyvenime.
Pabandyti be to pagyventi
Viena iš „Exodus“ disciplinų – neklausyti muzikos. Pirma iššūkio diena buvo pilna entuziazmo, tad viskas ėjosi kaip iš pypkės. Antrą ar trečią dieną prireikė kažkur tolėliau pavažiuoti. Užvedžiau variklį, įjungiau šviesas, pasitikrinau veidrodėlius ir įjungiau muzikos grotuvą. Automatiškai. Maždaug kelionės viduryje prisiminiau – taigi negalima, „egzodas“! Išjungiau ir pamąsčiau: „O tai ką dabar veikti?!“
Savaitgalį išsiruošiau į vasarnamį padirbėti. Mašinos grotuvas jau tylus, girdisi tik tradiciniai nenaujos mašinos skleidžiami garsai ir dar pora naujų, anksčiau nepastebėtų. Atvažiavęs matau, kad reikės ilgai ir nuobodžiai kasti sniegą. Pradėjau ieškoti ausinių… Negalima, „egzodas“! O tai kaip aš darbus padarysiu?!
Užteko tyloje, be muzikos, pagyventi vos savaitę, kad suprasčiau, jog nuo to esu priklausomas. Klausydavau muzikos vienas, užsidėjęs ausines ir nebegirdėdamas aplinkinių, arba atvirkščiai: taip garsiai, kad girdėtų visi. Mašinoje, gamtoje, darbe ir namuose. Kodėl? Turbūt dėl pramogos, kad lengviau nudirbčiau monotoniškus darbus, kad „užkrautų“ gera nuotaika ir t. t.
Vienas iš žalingos priklausomybės bruožų ir yra psichinė apgaulė, kad be šito dalyko negalėtum gyventi, kad tai gyvenimui teikia daugiau pliusų nei minusų. Bet kaip nustatyti, kad tikrai esi priklausomas nuo tokio, rodos, nekalto dalyko, kaip muzikos klausymas?
Atsakymas paprastas: pabandyti be to pagyventi. Žmogui gyvybiškai svarbūs vos keli dalykai, o be daugumos galima išgyventi kad ir visą gyvenimą. Tad jei nori užtikrintai ištirti savo įpročius, savo pomėgius ar tiesiog gyvenimo būdą, atitrūk nuo jų ilgesniam laiko tarpui ir stebėk, kas vyksta, kas keičiasi tavo gyvenime.
Vienas iš „Exodus“ iššūkio reikalavimų – negerti jokių alkoholinių gėrimų, nežaisti video žaidimų. Kartais pabandydavau ir viena, ir kita, bet per devyniasdešimt iššūkio dienų supratau, kad viso šito nepasigendu ir kad to nedarymas nekeičia mano gyvenimo. O atsisakymas nuolatinio muzikos klausymo šį tą mano gyvenime pakeitė: vietoje muzikos klausymo važiuodamas dažniau pakalbindavau keleivius, dirbdamas gamtoje pradėjau girdėti gamtos garsus – paukščius, girgždantį sniegą ar tiesiog tą nuostabią žiemos tylą.
Supratau, kad mano įprotis klausyti muzikos – iššūkis, kurį turiu įveikti, ir gavau aiškius rezultatus. Dabar telieka visa tai nuosekliai įgyvendinti kasdienybėje. Tačiau, tris mėnesius sėkmingai be to pagyvenus, tai nėra taip sunku.
Svarbu ir svarbiausia
Situacija, kurią atpažins kiekvienas studentas. Rytoj egzaminas ir štai sėdi prie darbo stalo, galvodamas nuo ko pradėti. Norėdamas sukurti darbingą nuotaiką nusprendi susitvarkyti stalą. Gera pradžia įkvepia – susitvarkai dar ir kambarį. Pavalgai, susitvarkai virtuvę, išneši šiukšles, patikrini feisbuką, parašai pora žinučių draugams, kad netrukdytų, nes dirbi. Pagaliau prisėdi prie knygų.
Nei vienas iš tų darbelių nėra blogas ar nesvarbus. Susitvarkyti darbo stalą, o dar ir kambarį visada svarbu. Šioje situacijoje didžiausia klaida yra neteisingai sudėlioti prioritetai. Netgi iš pažiūros geras, nekaltas veiksmas gali būti žalingas, jeigu vykdomas ne laiku ir ne vietoje ar kitų, svarbesnių veiksmų sąskaita. Ši mintis universali, tikrai tinka ne tik minėtajai studentiškai situacijai.
„Exodus“ išbandymo metu teko pajausti, kas yra griežtas dienos ritmas: septynios valandos miego, darbas, malda, susitikimas su inkaru, brolijos susitikimai, o kur dar privalomas sportas ar kitos disciplinos. Neišvengiamai pradėjau „taupyti“ laiką ir analizuoti, kur jį „padedu“. Gavau netikėtas išvadas.
Nuo pat mažų dienų mėgstu padirbėti darže. Vaismedžiai, vaiskrūmiai, daržovės ir gėlės – visa tai mane žavi ir traukia, tad, kai tik randu laiko, traukiu į vasarnamį kažką karpyti ar sodinti. Atrodo, nekaltas ir gražus pomėgis, kas galėtų būti blogai?
Bet ar tai mano gyvenime yra svarbiausia, ar tik svarbu? Ar vietoje to, kad mokyčiausi, dirbčiau, užsiimčiau visuomenine ir religine veikla, o galiausiai ieškočiau savo pašaukimo, aš tiesiog bėgu, pabrėžiu, bėgu į sodą, kur smagu ir malonu, kad pasprukčiau nuo minėtų dalykų ir kitų rūpesčių? Ar nėra taip, kad vietoje to, jog užsiimčiau svarbiais dalykais (vis dėlto, žmogui būtina turėti laisvo laiko ir būdų pailsėti, man tai ir yra sodininkystė), Dievas norėtų, jog užsiimčiau svarbiausiais dalykais, kaip tikėjimas, šeima ir bendruomenė? Ar nėra čia kaip su darymu gera ir bloga – kaip krikščionis, privalai daryti tik gera.
Atsakymą gavau vienos iš „šventosios valandos“ meditacijų dėka – taip, Dievas tikrai norėtų, kad užsiimčiau ne tik svarbiais, bet svarbiausiais dalykais. Visas devyniasdešimt dienų meldžiausi, naikinau blogus įpročius bei kūriau bendrystę – visa tai man pasirodė svarbiau už vieną ar kitą pomėgį, kad ir labai malonų. Tai suvokęs, tikrai neužsiėmiau savotišku ikonoklazmu ir neišroviau savo naujai sodintų raganių ar medlievos, bet nusprendžiau savo mėgstamiausiam užsiėmimui skirti tiek laiko, kiek ir priklauso. Yra svarbu ir yra svarbiausia.
Antrasis Sutvirtinimas
Veikiausiai devintoje ar dešimtoje klasėje, kaip ir kiti bendraamžiai, priėmiau Sutvirtinimo sakramentą. Dabar, kaip susipratęs katalikas, aš suprantu, jog tai nebuvo tuščia apeiga. Jos metu tikrai gavau neišdildomą žymę savo sieloje bei šv. Dvasios dovanų. Bet po sakramento priėmimo tvirtesniu tikrai nepasijaučiau.
Nukrypkime šiek tiek į šoną. Australijos aborigenai, kaip ir dauguma kitų kultūrų, turi vadinamąjį iniciacijos ritualą, po kurio berniukas jau laikomas vyru. Jų kultūroje tai vadinama „išėjimu“ arba „klajone“. 10-16 metų vaikinas iki šešių mėnesių gyvena vienas pavojingoje laukinėje Australijos gamtoje, pats ieškosi vandens, maisto ir pastogės. Kartu tai ir dvasinė kelionė, laikas meditacijai ir apmąstymams.
Džiaugiuosi, kad esu lietuvis, bet meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nebūčiau norėjęs turėti tokį išbandymą, kokį patiria aborigenų jaunuoliai. Taip, gyvenime jau spėjau patirti ir šilta, ir šalta, bet tokio iššūkio tikrai nesu patyręs.
„Exodus“ programos kūrėjai ją skyrė būtent vyrams. Neatsitiktinai. Visos žmonijos kultūros aiškiai suprato prigimtinius lyčių skirtumus. Suprato, jog vyrams reikia išbandymų, iššūkių, žygių. Vyrai, ar niekada nenorėjote, siaunčiant audrai ir griaudint, specialiai išeiti į lauką ar bent balkoną, kad pajustumėt šėlstančią stichiją? Ar nesvajojote išeiti į ilgą kelionę pėsčiomis į kitą pasaulio kraštą? Ar susidūrę su dideliu iššūkiu mintyse neištarėt: „Aš tai padarysiu“? Ir išėjot, ir padarėt!
Būtent todėl mane ir sudomino šis iššūkis – fiziniais išbandymais. Susilaikyti nuo valgymo tam tikromis dienomis, reguliariai sportuoti, grūdintis šaltu dušu, kovoti su ydomis. Mes, krikščionys, nesame lyg graikų pagonys ir negarbiname kūno, bet siekiame dvasinių vertybių. Tačiau kaip savo knygelėje „Fizinis lavinimas ir jo tikslai“ rašė Stasys Šalkauskis – „Lavinant žmogaus sielą, negalima nesidairyti į kūną, ir, atvirkščiai, lavinant kūną, negalima nesidairyti į sielą“.
Jis tikrai teisus. Nors mane ir sudomino fiziniai iššūkiai, tačiau programai įpusėjus supratau, kad tai nėra esmė. Esminis elementas čia yra visų trijų dalių – maldos, bendrystės ir disciplinos – vienybė. Tik vakare paskyrus laiko maldai, ryto šaltas dušas įgauna prasmę. Taip, niekas nedraudžia kito tikėjimo ar jokio tikėjimo neturinčiam žmogui kasdien rytą pradėti šaltu dušu, sportuoti ar susilaikyti nuo saldumynų. Bet jeigu netiki Dievą, kokia viso to prasmė? Iškelti sau iššūkį? O kam reikia save taip kankinti?! Pagražinti savo kūno linijas? Vis tiek dulke pavirsi! Jeigu nėra Dievo ir tikslo laimėti išganymą, visokios savęs gerinimo ir tobulinimo programos labiau panašėja į žaidimą, kurį tiesiog žaidi, „for fun“.
Australijos aborigenai puikiai užčiuopė dalelę to, kas padaro vyrą vyru, vyru dėl kitų. Tačiau jiems trūko Apreiškimo, kad pridėtų ir antrąją dalį – Jėzaus Kristaus veikimą vyro gyvenime. Mes, katalikai, tai jau turime, jau gavome. Tačiau, panašu, pamiršome pirmąją dalį. Sutvirtinimo metu gavau šv. Dvasios dovanų, kurios mane ir atvedė iki šios dienos, kurios galbūt ir padeda rašyti šiuos žodžius. Bet kartu su dvasiniu sutvirtinimu man pritrūko fizinio. Kažkokio iššūkio, kurį įveikęs visu kūnu ir dvasia pasijusčiau esąs Bažnyčios narys. Lyg karinių pratybų, po kurių esi pakeliamas iš eilinio tikinčiojo į Kristaus kario laipsnį.
Šis devyniasdešimties dienų „Exodus“ iššūkis, apjungęs išbandymus dvasiai ir kūnui, man tapo lyg ta trūkstama dalimi, lyg antruoju sutvirtinimu, po kurio jaučiuosi tikrai esąs Bažnyčios dalimi, nors ir ne tobulu, bet pilnaverčiu bendruomenės nariu. Jausmas – nepakartojamas.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 5-ajame numeryje)
