Su Monika ir Pauliumi susitinkame Antakalnyje. Kol vaikščiojame po Sapiegų parką ir kalbamės, vežimėlyje miega judviejų vienerių metų dukrytė Gabrielė. Gera pažinti šios poros autentišką istoriją. Nesąmoningai, bet nuosekliai pratęsdami vienas kito atsakymus leidžia nujausti, kiek daug jie jau kartu yra patyrę.
Monika ir Pauliau, pirmiausia norisi paklausi, kaip judu susipažinote?
Monika: Mes su Pauliumi abu esame iš Žemaitijos – Mažeikių. Abu gimėme tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir net tą pačią dieną. Susitikome ir susipažinome 11 klasėje, o 12 klasėje pradėjome draugauti, taigi, esame mokyklos laikų meilė. Pradėjome draugauti, kai po mano sesės ir mamos žūties jau buvo praėję truputį laiko. Mano tėtis žuvo man studijuojant, likome mudvi su jaunesne seserimi Kamile. Taigi, mudviejų su Pauliumi draugystės pradžioje kartu gavome bendrą įsipareigojimą – būdami 19 metų tapome Kamilės globėjais. Aš nemačiau kito pasirinkimo, tai kilo iš mano vidaus ir širdies, po tėvų netekties troškau suteikti Kamilei šeimos patirtį, apsupti meile ir rūpesčiu. Ir visa tai laikau didžiule dovana, nes buvau labai jauna, ir tai, kad man pavyko teisiškai susitvarkyti visus reikiamus dokumentus, buvo didelis ir svarbus pasiekimas. Manau, šiose sudėtingose situacijose mums padėjo tvirtas apsisprendimas ir jaunatviškas ryžtas, nes dabar, kai mums jau yra 30 metų, galvojant apie įsivaikinimą, atrodo, kiltų begalės klausimų, svarstymų.
