Šiuos akademinius metus pradėjau kitur ir visai kitaip, nei būčiau pagalvojusi aš ar mano artimieji. Visada laikiau galvoje aiškų planą, kaip viskas turi atrodyti mano gyvenime, kaip turėčiau gyventi ir kuo turėčiau būti, ypač tai taikiau profesiniam keliui. Keista kontroversija, kad tuo pačiu metu, turėdama aiškius tikslus ir neleisdama niekam manęs nukreipti, visada stengiausi išgirsti ir suprasti Dievo planą ir Jo svajonę man. Ačiū Dievui, kad net ir tame proto kietume Jam pavyko pasiekti mano širdį ir pakviesti į nuotykį!
Šiuo metu gyvenu Brentvude (Brentwood), viename iš Londono priemiesčių. Būtent čia įsikūrusi katalikiška pasauliečių misionierių bendruomenė Sion. Ji vadovaujasi keliomis pagrindinėmis vertybėmis: gyvenimas bendruomenėje įsipareigojant mylėti vienas kitą, asmeninis susitikimas su Dievu ir vienas su kitu, mokymasis augti misionieriškame gyvenime ir mokyti kitus, šlovinti Dievą per katalikišką, charizminį gyvenimą ir statyti Bažnyčią evangelizuojant kitus. Sužinojau apie šią bendruomenę prieš metus, kai prisijungiau prie Lietuvoje veikiančios Tarptautinės evangelizacinės mokyklos (TEM) besikuriančios jaunimo bendruomenės. TEM lyderė Violeta septynerius metus gyveno Sionʼo bendruomenėje ir įkvėpta Šventosios Dvasios grįžo į Lietuvą kurti gimtinėje bendruomenę su panašia vizija. TEM vis dar kuriasi ir formuojasi, bet ateities tikslas yra ugdyti ir palydėti jaunimą po Sutvirtinimo sakramento tolesnėje tikėjimo kelionėje. Džiaugiuosi, kad esu šioje bendruomenėje, kad galime susirinkti draugėn net ir per nuotolį, kiekvieną savaitę atrasti laiko vienas kitam, atvirai dalintis iššūkiais ir džiaugsmais, pasitikėti vienas kitu ir palydėti malda, augti kaip bendruomenė ir vis labiau pažinti Gyvąjį Dievą.
Atvykus į Angliją Tarptautinės evangelizacinės mokyklos susitikimai man tapo dideliu ramsčiu. Ypač tomis akimirkomis, kai nebuvo lengva palikti troškimą likti Lietuvoje, kur viskas sava, kai buvo sunku pasiryžti priimti buvimą kitaip, su naujais iššūkiais, nepažįstama vieta, kita kalba ir skirtingų kultūrų žmonėmis.
Prisimenu pirmą savaitę… Jau nuo pat pradžios įšokau į važiuojantį traukinį – ruošėmės misijai į mokyklą. Kiekvieną dieną pradėdavom malda, mišiomis, kartu mokėmės giesmių, repetavome vaidinimus, klausėmės vienas kito liudijimų, parengtų mokiniams mokymų, o užbaigdavome bendryste prie vakarienės stalo. Antrą savaitę jau ir pati dalinausi su sutiktais mokiniais Gerąja Naujiena, apie Dievo veikimą mano gyvenime per įvairias veiklas, naujai išmoktus vaidinimus, giesmes ir asmeninius pokalbius, vis dar laužydama liežuvį kita kalba. Praėjus pirmosioms savaitėms supratau, kad bendruomenės vertybėmis, kurios taip aiškiai atsiskleidė pasiruošimo ir misijos metu, iš tikrųjų yra vadovaujamasi. Jos taip pat yra svarbios ir bendruomenės kasdienybėje: kartu paruošiant kambarius rekolekcijų svečiams, plaunant indus bei grindis ir kartu praleidžiant poilsio vakarus, žaidžiant stalo žaidimus ar kalbant prie puodelio arbatos.
Dėl gausybės naujų veiklų, žmonių ir pokalbių pirmą mėnesį man nepavyko atrasti laiko sustoti ir iš tikrųjų pagalvoti, kaip aš jaučiuosi čia, ar per šį laiką Dievas kalba man, ar keičiasi mano santykis su Juo. Ir nors kiekvieną dieną buvau su Jėzumi adoracijoje, priimdavau Komuniją per mišias, bet neapleido mintys apie tai, kas vyksta paviršiuje: kam turiu būti pasirengusi ateinančią valandą ir kitą dieną, kokios yra mano atsakomybės, ką turiu padaryti. Galėjau tik tikėtis, kad ateis toks momentas, kai turėsiu pažvelgti giliau į savo širdį. Ir tas momentas atėjo…
Antrąjį mėnesį turėjau daugiau patarnauti ruošiant kambarius svečiams, padedant virtuvėje rekolekcijų ir renginių metu. Pamažu renginių skaičius ėmė mažėti, tarnysčių taip pat mažėjo ir viskas pradėjo suktis aplink namus dėl epidemiologinės situacijos šalyje. Tai ir buvo TAS momentas. Pasidarė be galo sunku tiesiog būti ir nepadėti kažkam, neorganizuoti, nesutikti kitų jaunų žmonių, nedaryti visko, ką įprastai darau dėl Dievo ir kitų. Tada pagalvojau, kad man yra per sudėtinga, kad nebenoriu čia būti, kad Dievas man visiškai nieko nesako, atvažiavau ir negaliu išmokti nieko naujo, negaliu evangelizuoti ir skelbti kitiems apie Jo veikimą, buvimą. Į galvą lindo mintis: kaip reikės čia išbūti visą šį laiką?..
O dabar galiu tik dėkoti Dievui už tą patirtį, už tą nepasirinktą sustojimą ir už visus pokalbius, už žmones, kurie tuo laiku mane palydėjo malda, kurie buvo kartu tame sunkume ir neleido instinktyviai pabėgti. Galiausiai, kai nebesugebėjau išbūti, ištariau ne žodžiais, bet širdimi – tebūna Tavo valia… Nebuvo taip lengva, kaip gali pasirodyti, nes esu iš tų žmonių, kurie linkę savo jėgomis viską daryti, ir pasitikėjimas Dievu, kaip dabar suprantu, anksčiau buvo labiau teorinis dalykas. Bet po to, kai visiškai atsidaviau Jo valiai, aiškiai išgirdau žodžius, kurie buvo girdėti begalę kartų ir teoriškai nugulę kažkur mano galvoje jau labai labai seniai. Tikiu, kad tą momentą Jis man sakė: „Man nėra svarbu tai, ką tu darai dėl manęs, aš noriu, kad tu būtum su manimi ir kurtum draugystę.“ Atėjo aiškus suvokimas, kad Jis tai sako, kad tai Jo ištarmė.
Pasitaiko ir dabar tokių dienų, kai turime mažiau apčiuopiamų tarnysčių ir daugiau laiko praleidžiame maldoje, bet šiuo laiku jau mėgaujuosi ir džiaugiuosi tiesiog būdama ir nebandydama Jo meilės užsitarnauti darbais. Lygiagrečiai ir santykiuose su žmonėmis: jei ką darau, tai tik iš meilės kitam, jei dalinuosi su kitais apie Jo darbus many, tai ne dėl to, kad Jis to nori, bet dėl to, jog noriu, kad ir kiti patirtų Jo artumą ir tą pilnatvės džiaugsmą.
Esu dėkinga, kad Dievas vis atnaujina, perkeičia širdį ir požiūrį į įvairius dalykus, dovanoja savo meilę, kuria galiu dalintis su kitais. Dievas labai augina, ypač tuomet, kai atrodo, kad nieko nevyksta, arba vyksta, bet ne taip, kaip norėčiau. Tik pažvelgus atgal, galiu suprasti, kiek daug Jis yra padaręs mano gyvenime, širdyje, santykyje su kitais ir su savimi.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 1-ajame numeryje)
