Vienas nuostabiausių dalykų šiais Ateitininkų metais – tai per juos sutikti žmonės. Jau seniai nepatyriau tokio džiaugsmo bendraudama su brandžiais, įdomiais, angažuotais, išminties ir prasmės savo darbuose siekiančiais, tikinčiais jaunais žmonėmis. Mūsų organizacija per trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės metų tikrai užaugo. Bandau prisiminti, kaip atrodėme 1990-ųjų pradžioje… Buvome keistuolių idealistų grupelė, besirenkanti ištuštėjusiose mokyklų klasėse ir parapijų namuose, gerianti arbatą iš plastikinių puodelių ir valganti sausainius iš kartoninių dėžių, besiremianti į geraširdžių seselių vienuolių ar tikybos mokytojų globą, bandanti sugalvoti, kokia kūrybinga veikla užsiimti ir (kaip ir visa tauta anais laikais), ieškanti savos tapatybės: ar esame sąjūdis, ar organizacija, ar užklasinės veiklos būrelis, paskaitėlėmis ir žaidimais prisidedantis prie jaunimo dorinio auklėjimo, ar esame bendraminčių „šeima“, ar Eucharistijos bičiulių tęsinys… Šiek tiek šaržuoju, žinoma. Ateitininkija visais laikais buvo be galo graži organizacija, pilna entuziazmo ir idealų kaitros. Dirbdavom nepaisydami valandų, skambindavom vieni kitiems vidurnakčiais, leisdavom savaitgalius karpydami giesmynus artėjančiai akademijai ar repetuodami giesmes mišioms.

Kartą kažkas pusiau ironiškai užklausė: „Tai kaip ateitininkams sekasi kurti ateitį?“. Kažką sumurmėjau, žinoma, bet nelabai jaučiau turinti aiškų atsakymą. Ką mes, mažiukai, nedrąsūs, nepopuliarūs (savanorystė arba narystės organizacijos apskritai anais, kylančių verslininkų, naujojo vadybininkų „elito“, laikais nebuvo populiarios), neturintys įtakingų atstovų nei Seime, nei kokiuose nors žiniasklaidos tinkluose, galime sukurti? O be to – ar kuriame? Ar bent jau auginame ateičiai tuos „dvasios galiūnus“, apie kuriuos mums kalba mūsų himnas?

Šią vasarą supratau, kad jau esame užauginę ne vieną galingą medį ir dar daugiau šviesia pavasario spalva žaliuojančių sodinukų. Turime du iš organizacijos kilusius arkivyskupus (niekam nesakykit, bet kai kas dar pamena, kaip Kęstučio, vieno asmens ir akordeono, „Žaliojo lapo agentūra“ ištisais vakarais šokdindavo stovyklautojus), jau turime bent keletą jaunų stiprių kunigų, kelias gyvybingas studentų – gydytojų, teisininkų, politologų – korporacijas, globojamas jau nemenkų filisterių pajėgų. Turime rašytojų, dailininkų, profesionalių fotografų ir dainininkų, architektų, dizainerių, mokytojų, muziejininkų, tikrą „Ateities“ redaktorių. Turime jaunų specialistų, galinčių nagrinėti Stasio Ylos kūrybą, Šalkauskio, Maceinos ar Girniaus filosofijos pagrindus. Ateitininkai pajėgūs suorganizuoti populiarų menų, kūrybos ir laisvalaikio festivalį senajame Kauno Vytauto parke, per kelis mėnesius paruošti keliaujančią parodą, kuri ne prastesnė nei kitos ir išdidžiai stovi Vilniaus „prancūzparkyje“ ar Plungėje šalia Oginskių rūmų. Tvirtas sendraugių būrys užtikrina ateitininkiško turto priežiūrą: sėkmingai administruojama Berčiūnų stovyklavietė, o šią vasarą savomis pajėgomis, nagingų bei organizuotų ateitininkų iniciatyva uždengėme salės pastato stogą – 430 kvadratinių metrų! (Čia ne šiaip „euroremontas“…)

 

Ateitininkai labai rimtai talkina Bažnyčiai įvairiuose praktiniuose reikaluose: jų atrasite arkivyskupijų komunikacijos komandose, Vilniaus piligrimų centre, Marijos radijuje, „Bernardinų“ portalo redakcijoje ir – gausiai – tarp savanorių, rengiančių jaunimo dienas ar popiežiaus vizitą. Organizacijoje jau užaugo Lietuvos karininkų, ministerijų darbuotojų, diplomatų, vis aktyviau (nors dar gal ne pilnu pajėgumu) dalyvaujame politikoje ar viešojoje pilietinėje erdvėje. Didelis įdirbis padarytas gyvybės apsaugos politikos klausimais. Laisvos visuomenės institutas, kurio valdyboje atrasite ateitininkišką veidą, sistemiškai gilinasi į katalikams svarbius politinius klausimus, seka jų svarstymo eigą ir gina katalikišką poziciją politiniuose debatuose, taip pat šiais klausimais šviečia visuomenę bei pačius ateitininkus. Jų pavyzdys ir aktyvus raginimas žadina ateitininkus, kaip politiškai subrendusius pasauliečius, prisidėti ginant katalikų idėjas Lietuvos politinėje erdvėje: jas svarstyti, gryninti Bažnyčios mokymo supratimą su nusistatymu tikslingai dalyvauti politiniame valstybės gyvenime – ar balsuojant, ar talkinant jau susiformavusioms interesų grupėms.

Esame labiau subrendę ir viduje: aiškiau suvokiame savų idėjų reikšmę, daugiau gilinamės į Katalikų Bažnyčios mokymą. Neslėpsiu, maloniai nustebau šioje naujojoje ateitininkų kartoje sutikusi jaunimo, kuris laisvalaikiu skaito popiežiaus enciklikas arba po sunkaus darbo organizuodami akademiją važiuoja į rekolekcijas ar į piligriminį žygį (mes, man rodos, darydavom šiaip smagų vakarėlį su picomis…). Pastarieji (piligriminiai žygiai – ne picų vakarėliai), beje, taip pat šią vasarą smagiai atgijo su puikiuoju kunigo Lipniūno keliu. Akademijų temos vis gilesnės, diskusijose reiškiamos tvirtos idėjos, keliami sudėtingi, bet svarbūs klausimai. Antai šventinio šios vasaros suvažiavimo metu moksleivė ateitininkė drąsiai, nė kiek nesvyruodama, klausia ir perklausia pranešėjos, kalbėjusios apie tai, kaip svarbu valstybėje, politinėje bendruomenėje, laikytis susitarimų: „O ką daryti, jei politinis sprendimas prieštarauja sąžinei?“. Šalia sėdėjęs arkivyskupas pakužda: „Atsakymas trumpas: vadovautis sąžine.“

Svarstau, kad šiandien ateitininkai iš tiesų turi viską, ko reikia laimingai Tėvynės ateičiai kurti. Turime, kas kelia Lietuvai ir Bažnyčiai svarbias problemas, kas užduoda klausimus ir kas į juos padeda atsakyti (Turime ir dogmatikų! Kartais sunku jų klausyti, bet atverti ausis verta, nes jie neretai beda pirštu tiesiai ten, kur trūksta gilesnio susimąstymo), turime ir specialistų, kurie gali profesionaliai atlikti įvairiausius darbus. Pagaliau jau ir atrodome padoriai! Be galo džiugina kokybiški logotipai, vizualiai patraukliai apipavidalinti skelbimai, sveikinimai ir kvietimai, mieli pažįstami ateitininkiškų šeimų veidai, žvelgiantys iš autobusų stotelėse iškabintų plakatų. Na, taip, nesame tie, kuriems pirmiausiai rūpi blizganti pakuotė, bet pripažinkime – išvaizda kuria simbolinį kapitalą. Niekad nepamiršiu senųjų išeivių pasakojimų, kaip jie griebdavosi už galvų pamatę pirmuosius mūsų nepriklausomybės politikus… Jiems terūpėjo laisvė, mūsų tautos kilnūs siekiai – kas gi ten turėjo laiko pagalvoti apie pleiskanotus švarko atlapus ar baltas kojines po padėvėtu kostiumu? Taip ir atrodėm – buvom šiek tiek suvargę atlaidžiose vakariečių akyse… Gerai yra ir tuomet, kai yra gražu.

Drįstu teigti, kad esame įgiję ir šiek tiek daugiau prestižo. Šiais laikais vasarą vaiką leisti į stovyklą reiškia rūpintis jo visapusišku ugdymu (anksčiau tai buvo veikiau būdas tiesiog kur nors juos padėti atostogų metu). Todėl garbūs tėvai vertina turiningas Berčiūnų stovyklas (kaip, beje, vertina ir jėzuitų gimnazijas). Regis, išsilavinusi Lietuvos visuomenė yra pasiilgusi prasmingo ir kokybiško turinio. Ateitininkai čia gali mesti savo atomines pajėgas. Mes esame užaugę tarpdami diskusijose apie tas fundamentalias vertybes, kurios rūpi kiekvienai pilnavertiško gyvenimo išsiilgusiai asmenybei: apie šeimą, negęstančią meilę, įsipareigojimo prasmę, solidarumą, savanorystę, pasiaukojimą ir atsakomybę, pagaliau – kilnumą, dvasios aristokratiškumą. Pamenu, kai du studentai ateitininkai savo kolegoms, universiteto studentams, surengė pokalbį su psichologu ir kunigu apie santuoką ir įsipareigojimą. Salė lūžo nuo dalyvių. Paprasta, bet taip užmiršta: einame per gyvenimą mokydamiesi komunikacijos, „savęs atradimo“ ir „savęs pateikimo“ triukų, o nė kiek nekalbame apie tuos paprastus, bet itin rūpimus esminius dalykus, apie tai, kaip sukurti šeimą, nebijant, kad ji subyrės, kaip gyventi visuomenėje su kitais, kad visi, ne tik patys aršiausi, būtų laimingi, kaip suvokti save kaip tautos narį ir taip toliau.

Sakau atvirai: šiais 2020-aisiais – Ateitininkų metais – manau, kad esame tie, kurie jau gali mūsų Tėvynės ateičiai pasiūlyti prasmingą idėjinį turinį ir būrį angažuotų, gabių (gražių) talkininkų plačiuose darbo baruose. Tai ne komplimentas. Tai užduotis. Nes pjūtis vis dar laukia. Jau minėjau apie geruosius pavyzdžius gyvybės politikos srityje. Dar labai reikėtų, kad ateitininkai atnaujintų Lietuvos švietimo sistemą. Vien jau dėl to, kad joje verkiant trūksta mokytojų, nes verkiant reikia tų, kurie siektų ne „įgalinti save pilnaverčiam savo gerovės susikūrimui“, kaip siūlo šiemetinius Seimo rinkimus laimėję jaunieji liberalai, o tų, kurie supranta įsipareigojimo bendram labui ir pasiaukojimo svarbą. Kitaip tariant, kurie įpratę galvoti ne tik apie save, bet ir apie visuomenę ir tautą. Ateitininkai galėtų užsibrėžti tokį tikslą: skatinti savo narius tapti mokytojais, populiarinti mokytojo profesiją. Ilgalaikėje perspektyvoje galbūt netgi pavyktų pakreipti mokyklas baigiančių moksleivių polinkius: galbūt mažiau jaunų žmonių stotų į komunikaciją, teisę ir vadybą, o daugiau – į pedagogiką. Panašiai ir su aukštuoju mokslu. Ateitininkai dėstytojai, kurių jau šiek tiek yra, galėtų bent jau susižinoti tarpusavyje, o gal ir prasmingai įsijungti į aukštojo mokslo reformų diskusijas.

Didžiulė svajonė – bet čia jau labai labai didelė „pjūtis“ – sugrąžinti krikščioniškąją demokratiją į mūsų politiką. Šiemet visi beviltiškai žvelgėme į rinkiminius biuletenius suvokdami, kad Lietuvoje nėra politinės jėgos, kuri kilniai atstovautų krikščioniškai pozicijai. Yra vienas kitas tokių pažiūrų politikas, paskendęs ilguose ir labai nemieluose sąrašuose. Beje, juose yra ir vienas kitas ateitininkas. Pirmas žingsnis galėtų būti bent jau juos paremti ir paskatinti, su jais pradėti dirbti. Žinoma, Ateitininkų federacija nėra politinė organizacija. Tačiau ateitininkai galėtų drąsinti tvirtus inteligentiškus katalikus, galinčius ilgainiui atnaujinti Lietuvos politikos veidą. Beje, jau turime didelį būrį ateitininkų politikos mokslų absolventų. Jie galėtų pradėti apie tai kalbėti – iš pradžių tarpusavyje, paskui – viešai. O jei kokia idėja pasirodys tinkama, pabandyti ją įgyvendinti. Beje, jie puikiai žino, kad yra įvairių politinio dalyvavimo formų: nebūtina pulti steigti partiją.

Jei tokia užduotis kol kas atrodo per sunki, galime grįžti prie paprastesnių. Reikėtų pamąstyti, kaip įgalinti tą didžiulį potencialą, kurį turime savo kuopose. Esame viena iš retų jaunimo organizacijų, turinčių platų tinklą narių visos Lietuvos mastu. Skurstant mūsų regionams, o ypač didėjant socialinei atskirčiai tarp didmiesčių ir mažų miestelių, ateitininkų regioninis tinklas galėtų būti tas gerasis talkininkas išeičių ieškančiai mūsų valstybei. Regionų plėtra, tampanti prioritetu valstybinėms institucijoms, galėtų būti tas bendras tikslas, kurio siekiant tikrai atrastų prasmingos veiklos ir mūsų organizacijai – kad ir socialinio solidarumo, skurdo mažinimo, savitarpio pagalbos, kultūros puoselėjimo ar jaunimo įgalinimo srityse.

Mūsų organizacijai reikėtų skatinti jaunuosius filosofus. Kaip andai Stasys Šalkauskis buvo įsitikinęs, kad filosofija yra tas mokslas, kuris padės subrandinti lietuvių tautą, taip ir mums reikia mąstyti ir formuluoti idėjas Lietuvai: apie būtį, tikėjimą, gėrį, laisvę, prasmę, kūrybą, apie tautos didybę, atsakomybę – apie tas minėtas esmines vertybes, kurių taip esame išsiilgę. Reikia ateitininkų, kurie kalbėtų garsiai ir skaidrintų mūsų viešąją erdvę, būtų tais, į kurių išmintingą žodį būtų galima atsiremti šiuolaikiniame informacijos erzelyje ir iš jų pasisemti įkvėpimo vis lėkštėjančioje realybėje.

Yra daugybė sričių, kurias vis dar reikia atnaujinti Kristuje. Jeigu jau visa – tai visa. Todėl ateitininkija ir yra be galo žavi organizacija: plati, įvairialypė, ugdanti daugybę įvairių talentų ir turinti didžiulį potencialą. Kaip tuose Evangelijos žodžiuose, kažkuriais metais išrašytuose ant ateitininkiškų marškinėlių: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame“ (Kor 12, 4–6). Susitelkę, vieni kitus paskatindami ir palaikydami, vieni iš kitų besimokydami tie jauni, spinduliuojantys, talentingi mano šią vasarą sutikti žmonės jau gali versti didelius kalnus. Taip norėtųsi, kad jie nenustotų drąsos.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 10-ajame numeryje)