A: Anądien nusprendžiau paskaityti ką nors iš Biblijos. Bet, žinai, misija ne tokia ir paprasta. Sugalvojau perskaityti ką nors trumpo, kad iškart nenusivilčiau, jog nesugebu pabaigti. Užmetęs akį į turinį, atsiverčiau Laišką Filemonui. Ir perskaičiau per porą minučių… Bet negaliu pasakyti, kad labai daug supratau. Lyg ir apaštalas Paulius ragina kažkokį vyruką, vardu Filemonas, atleisti nuo jo pabėgusiam vergui ir jį priimti atgal. Ką man su ta informacija daryti? Aš juk vergų neturiu…
B: Ir ačiū Dievui, kad neturi. Štai šiek tiek konteksto, kad būtų lengviau suprasti. Laiškas Filemonui yra trumpiausias laiškas Naujajame Testamente ir, tikriausiai, dėl to dažnai „pražiūrimas“. Nors jis ir trumpas – viso labo 335 žodžiai originalo (graikų) kalba, bet savyje turi galingą užtaisą. Šitas tekstas yra vienas iš vadinamųjų „Kalėjimo laiškų“, tad įdomu, kad jame kalbama apie laisvę.
A: Gerai, tai apie ką tas laiškas?
B: Pradėkime nuo pradžių. Laiško pradžių, turiu omenyje. Jo įžangoje yra pasveikinimas, kuriame paminimi ne vienas, bet du laiško siuntėjai – Paulius ir Timotiejus.
