Ką reiškia būti mylinčiu žmogumi? Kunigo Antano Paškaus literatūrinis palikimas
Kunigas Antanas Paškus be tarnystės bažnyčioje dar buvo ir teologas, ir pedagogas, ir psichologas. Psichologiją kunigas yra dėstęs įvairiuose JAV universitetuose, nuo 1993 metų ir Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje, Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus pedagoginiame universitete, taip pat dirbęs klinikiniu psichologu JAV ligoninėse. Psichologijos temos vyrauja ir jo išleistose knygose, kurių iš viso – keturiolika. Atliepdamas į kiekvienam krikščioniui ir apskritai žmogui rūpimus klausimus, jis įtraukia ne tik jo kaip kunigo ir teologo įžvalgas, tačiau įneša ir psichologinį žvilgsnį, aptaria filosofinius veikalus bei mokslo tiesas. Ši kombinacija skaitytojui pateikia daug naujų įžvalgų, o į žinomus dalykus priverčia pažvelgti naujai. Klausimą, ką reiškia būti mylinčiu žmogumi, Antanas Paškus savo knygose kelia dažnai, aptardamas tai, kaip rūpintis savimi, kaip būti šalia kito, kaip mylėti.

Rūpintis savimi, bet negyventi tik sau

Keliose savo knygose kunigas Paškus vis kelia klausimą apie žmogaus ir pasaulio santykį, siedamas tai tiek su psichologijos mokslu, tiek su religija, tiek analizuodamas politinę bei socialinę situaciją pasaulyje.

Knygoje „Krikščionis psichologinėje kultūroje“ (1987) jis analizuoja sekuliariąją kultūrą ir jos įtaką visuomenei bei žmogui. Visų pirma, aptardamas žmogaus buvimo klausimą, jis akcentuoja, kad nereikia priešinti kasdienio žmogaus gyvenimo Žemėje su dvasiniu pasauliu, būsima amžinybe. Jis teigia, kad „iš tiesų Dievo ar žmogaus, Dangaus ar žemės alternatyvos yra klaidingos alternatyvos. Tikinčiųjų nėra reikalaujama dėl anapus apleisti šiapus, dėl amžinybės užmiršti laikinybę. Kristus neveda žmogaus iš pasaulio, bet grąžina jį į žemišką tikrovę kaip autentišką jos vaiką. Net ir savo rinktinius mokinius Jėzus pasiuntė nuo ekstazės kalno atgal į kasdienos realybę (Žr. Mt 17, 1-9). Krikščionybė primygtinai tvirtina, kad „tikintysis negali atrasti Dievo, prasilenkęs su žeme“. Taigi, savo gerove – sveikata, namais, šeima, savo talentų išpildymo galimybėmis ir t.t. – šioje Žemėje žmogui privalu rūpintis. Į tai įeina ir psichologinė sveikata bei gerovė. Rūpinimąsi savuoju minėtoje knygoje kunigas laiko pagrindine vakarietiškos kultūros žyme. Jo požiūriu, tai kilnus, geras ir svarbus žmogaus uždavinys, tačiau jis gali būti žalingas, jeigu tai daroma remiantis per siaura savojo samprata, kai pasaulis suvokiamas taip, tarsi būtų jo centre, viskas suktųsi tik apie mane.

Kunigas Antanas Paškus (kairėje) Ateities Akademinio savaitgalio Čikagoje metu, 1984 m. / Jono Kuprio nuotrauka

Ši tema toliau plėtojama ir knygoje apie meilę „Meilė – žmogaus pašaukimas“ (2003). Joje kunigas atranda, kad nuo požiūrio į žmogų priklauso ir požiūris į meilę. Lygindamas priešingas pozicijas užimančių filosofų tekstus, Paškus prieina išvados, kad žmogus egzistuoja skirtingose buvimo plotmėse: biologinėje, moralinėje, psichologinėje, metafizinėje, teologinėje. Ir visos jos „sudaro vieną tikrovę“, sueina į visumą. „Jei žmogus būna visose šiose plotmėse, tai jis ir veikia, taigi ir myli šiose visose egzistencijos plotmėse. Myli kūnu ir dvasia.“ Taigi, rūpinimasis savuoju taip pat turi vykti visose šiose plotmėse, nepasiliekant tik buitinėje, kūniškoje tikrovėje, auginant savo dvasinį pasaulį, laikantis dorybių. Tada esame atviri pasauliui ir jo rūpesčiams, šalia esančiam žmogui.

Meilė ir švelni bičiulystė

Jau minėtoje knygoje „Meilė – žmogaus pašaukimas“ meilės temą kunigas pradeda išsamiai aptardamas lyčių klausimą, kuris šiandien mums itin aktualus. Kalbėdamas apie vyriškumą ir moteriškumą, Paškus atskirai aptaria biologinius, psichologinius bei dvasinius vyro ir moters skirtumus, pateikdamas ir vaikų vystymosi biologines ir psichologines fazes, kurias naudinga žinoti tiek šeimoms, auginančioms vaikus, tiek poroms, puoselėjančioms tarpusavio santykius. Apie tai toliau kunigas knygoje ir kalba išskirdamas meilės rūšis: seksualinę, erotinę, prieraišiąją, draugų ir krikščioniškąją.

Itin įdomus skyrelis – draugų meilė. Kaip pastebi pats Paškus, draugystės meilė šiandienos vakariečio nėra taip vertinama. Ir išties, rodos, draugų nesaisto jokie konkretūs įsipareigojimai ir, gali būti, šiuo itin didelio skubėjimo laiku, kai žmonės panirę į darbus, šeimos rūpesčius, draugystei laiko tiesiog nebelieka. Pati pastebiu, kad su artimomis draugėmis dažnai susitikusios viena kitai pasakome tokią frazę: „Kad ir kiek nesimatytume, taip gera kartu, lyg būtume kalbėjusios vakar“. Itin retų susitikimų situaciją priimu kaip natūralų dalyką – juk dabar žymiai sunkiau atrasti laiko pasimatyti su studijų draugais. Kai esame pasukę skirtingais keliais, susitikimus turime organizuotis. Tokioje situacijoje gali kilti klausimas, kam puoselėti draugystę, jei vis tiek nuolat esi tarp žmonių, su kuriais bendrauji. Juk baigus mokyklą atsiduri studijų aplinkoje, po studijų – darbo, ir visur gali surasti žmonių, su kuriais malonu bendrauti, drauge leisti laisvalaikį.

Kunigas Paškus aprašydamas draugų meilę taip pat teigia, kad iš pažiūros, lyginant su kitomis meilės formomis, draugų meilė yra tarsi pridėtinė, biologiniu požiūriu ji irgi nepasitarnauja išlikimo užtikrinimui. Kunigas cituoja anglų rašytoją C. S. Lewis, teigiantį, kad draugystė yra tokia pat nebūtina kaip filosofija, menas ir pan. – tai neturi išlikimo vertės, tačiau abu autoriai pabrėžia, kad būtent šie reiškiniai suteikia prasmę, pripildo žmogaus egzistenciją. Pandemijos akivaizdoje, kai net ir radus laiko nebegalime susitikti su draugais, pastebime, kad jų išties trūksta, bet ne dėl to, kad norime prasiblaškyti, ką nors nuveikti, su kuo nors kitu paplepėti, draugų trūksta, nes norisi su kažkuo dalintis atradimais, idėjomis, jas drauge plėtoti, pokalbio ir bendrystės dėka kažką vis naujo suprasti apie save, gyvenimą, pasaulį. Apie tai rašo ir kunigas Paškus, pabrėždamas, kad draugystės meilė išsiskiria iš kitų, nes joje „draugai pasilieka vienas šalia kito paskendę ne vienas kitame, o bendrame interese“.

Kunigas Antanas Paškus Ateities Akademinio savaitgalio Čikagoje metu, 1984 m. / Jono Kuprio nuotrauka

Paškus iškeldamas draugystės vertę pasitelkia tiek Antikos mąstytojų požiūrį, tiek Biblijoje esančius pavyzdžius. Antikiniame pasaulyje buvo teigiama, kad draugystė yra viena žmogiškiausių meilių, kuri moko dorybių. Krikščioniškoje perspektyvoje draugystė dažnai pristatoma kaip Dievo dovana ir žmogaus pastangų rezultatas. Cituojama Aelred Rievaulx studija apie dvasinę draugystę („De spirituali amicitia“), kurioje teigiama, kad draugu vadiname tik tą asmenį, kuriam patikime savo širdį ir savo slapčiausias mintis. Tikrą draugystę autorius vadina dvasine, nes ją „įkvepia sutarimas gyvenime dėl elgesio normų ir idealų“. Cituojamas jau minėtas rašytojas Lewis, kuris teigia, kad svarbiausias klausimas draugystei – „Ar tau rūpi ta pati tiesa, kaip ir man?“ Teigiamas atsakymas į šį klausimą leidžia bendraujant patirti begalinį artumo jausmą, nes dalinantis gyvenimo patirtimis ir idėjomis plėtojasi supratimas, bendrumas, draugai gali vienas kitą papildyti, padėti vienas kitam priimti reikalingus gyvenimo sprendimus ar kitaip pažvelgti į pasaulį. Dvasinės draugystės atramos taškai – lygybė, jautrumas ir Dievas. Šias atramas išskirdamas autorius pabrėžia pataikavimą ir meilikavimą kaip pavojų draugystei. Draugų ryšį svarbu paremti tiesa ir nuoširdumu, o tai, kas nenuoširdu, veda į santykio destrukciją, kurios knygos autorius kviečia nebijoti, jo teigimu, natūralu, kad draugystė gali pasibaigti, o kai kuriais atvejais netgi būtina ją užbaigti.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 5-ajame numeryje)

SRTRF logo

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.