Esu Daumantas Lukšas. Moksleivis ateitininkas. Mokausi Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos II klasėje. Domiuosi istorija ir politiniais įvykiais. Skaitau knygas, žiūriu laidas, dalyvauju paskaitose ir seminaruose istorine tematika. Jau antri metai dalyvauju ir mokausi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto bei Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro organizuojamoje jaunųjų istorikų mokykloje. Šiemet gavau pasiūlymą sudalyvauti Istorijos fakulteto dienų organizuojamame esė rašymo konkurse apie baroko epochą. Amžino veiklos troškimo graužiamas nusprendžiau dalyvauti. Kadangi buvo duota laisvė pasirinkti iš šios epochos kas man mieliausia, nusprendžiau patyrinėti, kokie rašytojai buvo to laikmečio Abiejų Tautų Respublikoje bei kokias mintis jie literatūroje diegė skaitytojams. Rinkdamas medžiagą įsigilinau į to meto žmonių mąstyseną, kurią puikiai atspindėjo ATR garsūs rašytojai: M. K. Sarbievijus, D. Naborovskis, P. Skarga, J. Baka ir kt. 

Barokas – tai laikotarpis, kai cherubinai ir serafimai giedojo giesmes apie nepaprastą pasaulio grožį, apie prabangą, pakylėjančią žmogų į aukštybes, bei apie gyvenimo prasmės ir tobulybės siekį. Tai kultūrinė epocha, kuri per literatūrą ir kitas meno šakas diegė barokinio žmogaus, „Kristaus kario“ (lot. miles Christi) bei Dievui ir tėvynei įsipareigojusio „kovojančio žmogaus“ (lot. homo militans), įvaizdį. Barokas gyvavo nuo XVI a. pab. iki XVIII a. vidurio, t. y. tarp Renesanso ir Apšvietos epochų. Jo ištakos siejamos su Jėzaus Draugijos (lot. Societas Jesu, SJ) 1540 m. įsteigtu vienuolių jėzuitų ordinu ir katalikišku kontrreformacijos judėjimu. Pasak Jėzuitų ordino įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos, skleidžiant katalikybę itin svarbu paveikti žmonių emocijas, sujaudinti ne tik jų protus, bet ir širdis. Šias emocijas dažnai sukeldavo literatūra. Jos disonansai, fantazijos, religinės mistikos derinimas su humoru ir buitiškumu labai paveikdavo žmones. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje taip pat buvo išplitęs barokinės literatūros rašymo stilius ir būta gana daug rašytojų, kurie savo kūrinius platino per rankraščius. Rašytojų buvo įvairiausių ir kiekvienas turėjo savitą stilių: Petras Skarga – pamokslininkas, skatinęs žmones, ypač Seimo narius keisti savo gyvenimo būdą; Danielius Naborovskis – gyvenimo laikinumo bei trapumo motyvų virtuozas  Motiejus Kazimieras Sarbievijus – metaforų ir mįslingo kalbėjimo specialistas. Jie visi skleidė barokinės epochos idėjas, padėjo žmonėms suprasti, kokie laikini mes esame ir kaip reikia savo gyvenimą nugyventi prasmingai.

Kai Europoje siautėjo feodalizmo santvarka ir didikai gyveno kaip rojuje, o vargšai pusryčiams valgydavo akmenis ir užsigerdavo prakaitu, kurį liejo pono laukuose, radosi vienas iš nuostabiausių ATR pamokslininkų. Apie tokius žmones Viljamas Šekspyras yra pasakęs: „Gera širdis — tikras auksas.“ 1536 metų vasarį Grujeco miestelyje Lenkijoje, Mozūrų krašte, gimė garsus ATR kunigas, teologas, rašytojas, vienas žymiausių XVI a. pab.–XVII a. pr. jėzuitų pamokslininkas ir pirmasis Vilniaus akademijos (dab. Universiteto) rektorius Petras Skarga. Po ilgų mokslų, studijų, kunigystės patarnavimų 1574 m. buvo paskirtas Vilniaus jėzuitų kolegijos vicerektoriumi, o 1579–1582 m. tapo pirmuoju Vilniaus universiteto rektoriumi. Nuo 1588 m. dirbo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos rūmų pamokslininku. Mirė 1612 m. rugsėjo 27 d., palaidotas Krokuvoje.

Skarga buvo nepaprastas pamokslininkas. Vos tapęs karališkųjų rūmų pamokslininku niekada nepraleisdavo nė vieno Seimo posėdžio. Puikiai žinojo su to meto valstybės būklę ir jos problemas. Seime sakydamas pamokslus pabrėždavo septynias tėvynę slegiančias „ligas“: tai tėvynės meilės stoka, nesutarimai su kaimynais, erezijų toleravimas, karaliaus valdžios silpnėjimas, neteisingi įstatymai, katalikų tikėjimo ir Bažnyčios menkėjimas, teisių ir įstatymų pažeidinėjimas. Pagautas antikinės dvasios įkvėpimo P. Skarga Seimo nariams sakydavo: „Kai laivas skęsta, o vėtra jį verčia, kvailas žmogus saugo savo ryšulius bei dėžes ir ant jų guli, o laivo gelbėti neina ir mano, kad taip saugo save, bet iš tikrųjų save žudo. Nes kai laivo niekas negelbsti, ir tas žmogus su viskuo, ką buvo surinkęs, turės nuskęsti.“ Šiais žodžiais jis apibūdindavo didikų gobšumą ir meilės tėvynei trūkumą. P. Skarga smerkdavo beprasmiškus Seimo narių vaidus, kurie gali sukelti valstybės vidaus karus, o tuo netruktų pasinaudoti nedraugiškos kaimynės.

Garsusis kunigas labai gailėjo baudžiauninkų. Jo manymu, didikai su jais elgiasi per žiauriai ir pernelyg neteisingai. Pamoksluose sakydavo: „Supykęs žemvaldys arba karaliaus seniūnas ne tik atims viską, ką vargšas turi, bet ir užmuš, jei panorės ir kaip panorės, o dėl to jokio žodžio neišgirs. Taip ši karalystė rūpinasi baudžiauninkais, vargšais kirminėliais, kurių dėka visi gyvename.“ P. Skargai labai rūpėjo teisingumas, meilė artimui bei Dievo galybės ir gailestingumo skelbimas. Dėl šio pamokslininko baroko laikotarpyje atsirado naujas literatūrinis žanras – politiniai pamokslai, kurie skatino žmones, ypač Seimo narius, keistis ir stengtis taisyti savo netobulumus. Jo pamokslai buvo išleisti 1595 m. Kai šis nepaprastų talentų turėjęs žmogus mirė, laidotuvėse kalbėjęs dominikonas Fabijonas Birkovskis tvirtino: „Negreitai dar Lenkija pamatys tokį pamokslininką, kuris dėl nepaprastos jam duotos iškalbos savo rankose laikė žmonių širdis ir kreipė jas ten, kur norėjo.“

Reziumuojant galima teigti, jog Petras Skarga buvo nepaprastas baroko laikotarpio rašytojas, pamokslininkas, teologas bei Vilniaus universiteto rektorius.

Kai Europa šurmuliavo dėl žmonių trumpo gyvenimo ir žmogaus egzistencijos klausimų, dauguma rašytojų turėjo atsakymą, kas gali žmogaus gyvenimą padaryti prasmingesnį – tai meilė. Danielius Naborovskis savo eilėraščiuose yra parašęs: „Visam pasauly meilei titulai nesvarbūs.“ Tai reiškia, kad mūsų meilės išraiška turi būti skiriama ne tik tiems, kas mums gero padarė, bet ir tiems, kas su pasimėgavimu spjauna mums į veidą. Apie tokią meilę kalba Šventasis Raštas Jono evangelijos tryliktojo skyriaus trisdešimt ketvirtoje eilutėje: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą.“ Apie tokią meilę ir rašė ir D. Naborovskis.

Jis gimė 1573 m. lenkų bajorų kalvinistų šeimoje Krokuvos vyskupijoje. Šį žmogų galiu drąsiai pavadinti eruditu, nes jis studijavo Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje ir Italijoje. D. Naborovskį galėtume įvardinti kaip poetą, pedagogą, mediką, teisininką ir diplomatą. 1602 m., grįžęs iš užsienio, apsigyveno Lietuvoje ir ėmė tarnauti Radviloms. Buvo jų sekretoriumi, diplomatu, siunčiamu į Angliją, Prancūziją, Veneciją ir į kitus Europos kraštus, vaikų mokytoju, gydytoju ir rūmų poetu. Tai vienas talentingiausių lenkiškai rašiusių XVII a. lyrikų. Žaisdamas žodžiais, alegorijomis ir metaforomis D. Naborovskis išreiškė baroko žmogaus pasaulėjautą. Jo kūryba yra persmelkta pasaulio nepastovumo, gyvenimo laikinumo bei trapumo motyvais: „Jei šiandien dar esi čia, jau rytoj nebūsi / Numiręs šalto kapo duobėje supūsi.“ Ši citata puikiai atspindi D. Naborovskio rašymo stilių bei jau minėtą gyvenimo laikinumo motyvą, kurį atspindi dar viena citata: „Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.“ Šis autorius iškelia meilę ir žmonių ryšius, kaip brangintiną greitai praeinančio gyvenimo vertybę: „Ranka mazgoja ranką – štai tikroji meilė!“

1640 m. D. Naborovskio gyvybė užgeso jo dvarelyje prie Kernavės, tačiau nuveikti darbai ir kūryba ilgai neišblėso. Iš viso to galime teigti, kad Danielius Naborovskis buvo nepaprastų gabumų žmogus, eruditas ir išskirtinio poetinio stiliaus savininkas, savo kūryboje skleidęs barokinės epochos idėjas, kad žmogaus gyvenimas yra laikinas ir meilė yra brangiausia greitai praeinančio gyvenimo vertybė.

Kai neapykanta ir pavydas sklido iš visuomenės, Motiejus Kazimieras Sarbievijus savo eilėraštyje teigė: „Geriausias ginklas prieš įžūlias šnekas / Yra sutikti jas juokaujant ir kilnumu nugalėti pyktį.“ Tai vienas iš žymiausių Europoje lotyniškai rašiusių poetų, pasaulyje vadintas „Krikščionių Horacijumi“, „Sarmatų Horacijumi“, tiesiog Kazimieru, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – „Lietuvos Horacijumi“. Jis gimė 1595 m. Mozūrijos bajorų šeimoje Sarbievo kaime, Lenkijoje. Būdamas septyniolikos 1612-aisiais įstojo į jėzuitų naujokyną Vilniuje prie Šv. Ignoto bažnyčios. Trejus metus studijavo filosofiją Braunsbergo kolegijoje Varmėje. Kražių ir Polocko kolegijose dėstė poetiką. 1620 m. pradėjo teologijos studijas Vilniaus universitete. Mokėsi Romoje. Nuo 1627 m. dėstė Vilniaus universitete retoriką, filosofiją ir teologiją. 1635 m. buvo paskirtas Šv. Jono bažnyčios pamokslininku, taip pat tapo ir ATR valdovo Vladislovo Vazos rūmų pamokslininku bei nuodėmklausiu.

Poeto kelią pradėjo nuo panegirinių kūrinių, skirtų Lietuvos didikams. Pagrindiniai jo stiliaus bruožai – metaforiškas ir mįslingas kalbėjimas. Sarbievijus buvo stoicizmo filosofijos šalininkas, todėl savo eilėraščiuose paminėdavo, kad žmogus privalo grumtis su savo aistromis ir ydomis, siekti dorybės ir sielos ramybės: „Aš kitokius lobius vertinu: juos dvasia / Teikia ir išmintis žarsto lengva ranka“; „Tegu kiekvienas stengiasi pažinti save / Ir kaip teisėjas kaltinti ar girt širdy.“ Šios citatos puikiai atspindi M. K. Sarbievijaus siekį skatinti skaitytojus nepasiduoti pasaulio vilionėmis prarasti savo tikrąjį „aš“ ir keliauti per gyvenimą kartu su tais, kurie tik mėgaujasi gyvenimo malonumais ir nesugeba padėti ar užjausti nuskriaustųjų. Apie tokius žmones sakė: „Kai savęs pažinti nemoka, / Tremtiniu ir kaliniu jis tampa.“ Arba: „Jis sau priskirs tik tai, kas gera.“ Savo lyrikoje jis, kaip dauguma baroko laikotarpio rašytojų, kėlė egzistencinę greitai praeinančio gyvenimo problemą: „Ką tik vienąsyk mums jaunystę davė, / Tą išplėš atgal nelaba senatvė.“ Taip pat pažymėjo ir psichologines problemas. Viename eilėraštyje rašė: „Žaizdos gilios neslėpk nuo draugo, / Rūpesčių sieloj savo nelaidok.“

Apibendrinant teigtina, kad Motiejus Kazimieras Sarbievijus atliko nuoseklaus europiečio ir Dievo sukurto pasaulio likimu besirūpinančio krikščionio vaidmenį. Jo kūriniuose atsispindėjo Dievu tikinčio asmens gėris ir siekis keistis, psichologinės problemos ir jų sprendimo būdai, gyvenimo neilgaamžiškumas.

Belieka paklausti savęs, ar norime giedoti tas cherubinų ir serafimų dangaus giesmes? Ar  nuo XVI a. pab. iki XVIII a. pr. vyravusi baroko epocha, per literatūrą į žmones diegusi Dievu pasitikinčio, kovojančio už Jį ir siekiančio tobulėti žmogaus įvaizdį, gali mus pastūmėti į dvasinį progresą?.. Juk rašytojai siekė savo darbais pakeisti Renesanse gyvavusią žmonių mąstyseną, kuri puikiai atsispindi tuomečiame šūkyje: „Stverk, skink šiandieną“ (lot. carpe diem). Barokinių kūrinių autoriai labai dažnai primindavo žmogaus laikinumą šioje žemėje, todėl per visą šią epochą rašytojai primindavo: „Atmink, kad mirsi“ (lot. memento mori). Pasitaikydavo autorių, kurie savo darbuose atspindėjo psichologines problemas, metafizinius reiškinius bei fantastikos pasaulį.

Baroko laikotarpis Lietuvos ir Lenkijos istorijoje paliko gilų pėdsaką, į mūsų širdis prabylantį Danieliaus Naborovskio žodžiais: „Visam pasauly meilei titulai nesvarbūs.“

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 3-ajame numeryje)