Prieš lygiai dvejus metus buvo žengtas ryškus Vatikano ir Kinijos derybų žingsnis, kuriuo Apaštalų Sostui buvo pripažinta Kinijos vyskupų tvirtinimo ir vetavimo teisė, nesikišant Kinijos vyriausybei. Netrukus sužinosime, ar šios derybos bus pratęstos ilgesniam nei dvejų metų laikotarpiui. Sekimas, cenzūra, bažnyčių naikinimas išlieka įprasta Kinijos Katalikų Bažnyčios padėtis jau beveik 70 metų. Tiesa, ankščiau situacija buvo kur kas griežtesnė ir žiauresnė, tačiau esminiai Bažnyčios suvaržymai Kinijos katalikų gyvenime matomi ligi šiol. Kinijos Katalikų Bažnyčia iki šiol tebėra susiskaldžiusi (egzistuoja Pogrindžio ir Patriotinė Bažnyčios), trūksta vyskupų, tebesitęsia valdžiai nepaklusnių dvasininkų persekiojimai ar net dingimai. Kaip esant tokioms sąlygoms Bažnyčia sugebėjo išlikti? Kaip į katalikybę žiūri patys kinai? Į šiuos klausimus galima bandyti atsakyti remiantis Šanchajaus arkivyskupo Aloyzo Jin, išgyvenusio Bažnyčios transformaciją Kinijoje, liudijimu.

Dominiko Wannerio ir Alexos von Künsberg knyga „Christus in China. Der Bischof von Shanghai Aloysius Jin“ – tai pokalbis su ilgamečiu draugu. Jo metu Šanchajaus arkivyskupas Aloyzas Jin pasakoja apie savo įtampos kupiną gyvenimą ir atvirai kalba apie Kinijos Bažnyčios situaciją.

Šio straipsnio autorius remdamasis minėtoje knygoje perteiktais arkivysk. Aloyzo atsiminimais norėtų skaitytojams pristatyti didžiuosius religinius pokyčius Kinijos katalikų gyvenime ir bent pagrindiniais bruožais nušviesti tikėjimo kompleksiškumą pastaraisiais dešimtmečiais. Nors atsiminimai parašyti likus mažiau nei metams iki dabartinio Kinijos komunistų partijos vadovo Xi Jinpingo atėjimo į valdžią, su kuriuo kito ir politika religijos atžvilgiu, Kinijos Katalikų Bažnyčios problema lieka itin aktuali.

Aloyzas Jin Luxian (1916–2013) – Šanchajaus arkivyskupas, jėzuitas, savo gyvenimu atspindintis svarbiausius praėjusio šimtmečio Kinijos katalikų gyvenimo kontrastus. Aloyzas gimė pasiturinčioje kinų katalikų šeimoje Šanchajuje. Anksti tapo našlaičiu. 1938 m. įstojo į Jėzaus draugiją. Trečiuosius savo noviciato (liet. naujokyno) metus praleido ne Kinijoje, bet Prancūzijoje, dideliame jėzuitų centre Paray-le-Monial. Vėliau tęsė mokslus Romoje, doktorantūros studijose. 1949 m. perversmu į valdžią atėjus Kinijos komunistams, pamažu įsikeroja ir antireliginis vyriausybės požiūris į tikinčiuosius. Išvaromi užsieniečiai misionieriai, uždaromos jų įkurtos mokyklos ar universitetai. Plėtėsi religinis vakuumas, trūko kunigų. Norėdamas padėti savo tėvynainiams kun. Aloyzas 1951 m. grįžo į Kiniją, kur rado jau gerokai praretėjusias katalikų gretas. 1955 m. vyko masiniai kunigų suėmimai, į kuriuos pateko ir kun. Aloyzas, apkaltintas „šnipinėjimu Vatikanui“. Kalėjimuose praleido 27 metus. Nuo 1982 m. dirbo – Šešano (She Shan) seminarijos rektoriumi, 1985 m. Kinijos Patriotinės Bažnyčios paskirtas vyskupu, tačiau Apaštalų Sosto pripažintas tik 2005 m.

Misionierių Kinija

Krikščionybė į Kiniją beldėsi jau nuo VII a. Pirmieji buvo nestorai, rytų Bažnyčios vienuoliai, vėliau tapę pagrindiniais katalikų konkurentais apaštalaujant Kinijoje. Pirmoji katedra buvo pastatyta XIII a. Pekine pranciškonų vienuolio Jono iš Montekorvino pastangomis. Deja, XIV–XVI a. sunykus Juan dinastijai, subyrėjo ir jų globoje gyvavusi Katalikų Bažnyčia. 1552 m. šv. Pranciškus Ksaveras, paskyręs gyvenimą apaštalavimui, Tolimuosiuose Rytuose bandė pasiekti Kiniją, tačiau karštinė pastojo kelią, kur keliolikos kilometrų atstumu nuo kontinentinės Kinijos mirė. Savo apaštalavimo dvasia įkvėpė kitus jėzuitus misionierius misijas kreipti Kinijos pusėn. Vienas žymiausių europiečių, palikusių ryškų pėdsaką Kinijos istorijoje, yra jėzuitas Matteo Ricci. 1583 m. Jam pavyko praverti Kinijos duris ir įleisti krikščionybę po beveik poros šimtmečių pertraukos. Priešingai nei jo pirmtakai, Matteo Ricci daug dėmesio skyrė Kinijos kultūros pažinimui, netgi manoma, jog jis buvo pirmasis europietis išmokęs kinų kalbą.

Mirus Ricci Kinijoje jau buvo susiformavusi apie 2500 tikinčiųjų jungianti bendruomenė, gyva buvo viltis plėsti krikščionybę. Netrukus daug valdžios pareigūnų bei žinomų asmenų priėmė krikštą, tarp kurių buvo ir pagrindinis imperatoriaus sekretorius Paul Xu Guangqi (2011 m. Apaštalų Sostas jam pradėjo beatifikacijos bylą). O 1672 m. imperatorius Kangxi paskelbė „Tolerancijos ediktą“, kuris krikščionybę pripažino vietine Kinijos religija, prilygstančia budizmui, į Kiniją atkeliavusiam iš Indijos. Nepaisant naujojo tikėjimo „populiarėjimo“, laikui bėgant kilo konfliktas dėl religinių ar pilietinių ritualų, pagerbiančių Konfucijų ir protėvius. Dėl šios priežasties 1720 m. imperatorius Kangxi buvo priverstas atšaukti savo ediktą. Stokojant imperatoriškosios globos, atsinaujino kinų katalikų persekiojimai.

Tačiau ilgus šimtmečius trukusios misionierių pastangos įtvirtinti krikščionybę Kinijoje neliko be pėdsakų. Jų mokymas tapo civilizaciniu tiltu tarp Vakarų ir Rytų kultūrų. Misionieriai dažnai kėlė moterų lygybės, vaikų santuokų panaikinimo klausimus; plėtojo naujas žemdirbystės formas; steigė ligonines, šalpos organizacijas.

XIX a. viduryje Kinija vėl atvėrė duris Vakarų misionieriams. Svarbus žingsnis Kinijos christianizacijos procese buvo žengtas 1926 m., kai popiežius Pijus XI, siekdamas sustiprinti vietinę Bažnyčią, jos vyskupais paskyrė šešis kinų kilmės kunigus. Po Antrojo pasaulinio karo Romos Katalikų Bažnyčia suaktyvino katalikybės įtaką Kinijoje: buvo atkuriami universitetai, steigiamos gimnazijos, atkurti diplomatiniai santykiai su Apaštalų Sostu, į Romos kardinolų kolegiją paskirtas pirmasis kinų kilmės kardinolas Thomas Tien Ken-sin. Komunistų atėjimo į valdžią išvakarėse, katalikų Kinijoje buvo apie 4 milijonai, kas tuomet sudarė 1% visų gyventojų.

Raudonasis kalėjimas

1949 m. spalio 1 d. Mao Dzedongui paskelbus Kinijos Liaudies Respubliką, Katalikų Bažnyčiai prasidėjo naujas kančios laikotarpis. Komunistams atėjus į valdžią, religijos situacija Kinijoje kardinaliai pasikeitė. Mao Dzedongo propaguojamas ateizmas religiją suprato kaip istorinį fenomeną, kuris laikui bėgant sunyksta ir yra visiškai nereikalingas kuriant naujas santvarkas. Katalikų santykius su Kinija dar labiau komplikavo Apaštalų Sosto raginimas nebendradarbiauti su naujojo režimo valdžia. Dėl to buvo išvaryti užsieniečiai misionieriai. Neišvykę misionieriai buvo sekami ir suimami. Taip atsitiko ir paskutiniam jėzuitų misionieriui Šanchajuje kun. Charlesui McCarthy, kuris buvo suimtas 1953 m. ir apkaltintas esant imperialistų agentu. Tai įvyko birželio mėnesį, iš karto po gegužę vykusių masinių piligrimysčių į Šešaną Švč. Mergelės Marijos garbei, kiekvieną sekmadienį suburiančių iki 10 tūkstančių piligrimų. Šanchajaus tikintieji tris keturis kartus per dieną rinkdavosi melstis rožinio. Tokios gyvos pamaldumo apraiškos atkreipė valdžios dėmesį, tad buvo pasistengta deportuoti paskutinius svetimšalius, kad jie negalėtų prisidėti prie panašių maldos akcijų organizavimo, ypač nepatogių ir keliančių daug įtarimų komunistų valdžiai.

Jau pačioje komunistų valdymo pradžioje iš katalikų buvo atimtos visos mokyklos. Tai buvo daugiau nei 20 mokyklų ir du universitetai. Naujoji valdžia konfiskavo 10 katalikiškų ligoninių ir visas karitatyvines įstaigas, tokias kaip našlaičių namai ar senelių prieglaudos. 1951 m. vis dar veikiančiose krikščioniškose mokymo įstaigose liepta diegti marksizmo ir komunizmo ideologiją. Vos grįžęs į gimtinę, kun. Aloyzas buvo paskirtas Šanchajaus jėzuitų kunigų seminarijos rektoriumi. Komunistai bandė įnešti savo ideologiją ir į jo vadovaujamą seminariją, tačiau kun. Aloyzas tam priešinosi. Kaip jis pats teigia: „Iki mano suėmimo ten nebuvo dėstomi komunistiniai dalykai. Kai mane suėmė, vienerius metus seminarijoje buvo dėstomas marksizmas ir komunizmas. Netrukus buvo uždaryta paskutinioji kunigų seminarija.“

1955 m. rugsėjį vyko masiniai katalikų kunigų ir tikinčiųjų suėmimai, daugelis buvo įkalinti ar išsiųsti į darbo stovyklas. Komunistai siekė eliminuoti visus įtakingesnius katalikus. Vien Šanchajuje buvo suimta virš 600 asmenų: Šanchajaus vyskupas Ignacas Kung (1901–2000), 30 kunigų, daug seserų ir šimtai studentų. Kun. Aloyzas suėmimą prisimena taip: „Jie konfiskavo mano kryžių, rožančių ir brevijorių. Netgi diržą atėmė, nuo drabužių nupjaustė sagas. Kalinimo vietoje negalėjau turėti nei Biblijos, nei mišiolo. Neturėjau maldaknygės nei kitokios knygos. Negaudavau nei popieriaus, nei rašiklio. Po suėmimo mus patalpino vienutėse, iš pradžių viename kalėjime Šanchajaus pietuose. 1973 m. buvau perkeltas į Pekiną. Po to į Mandžiūriją, Henano provinciją, o vėliau į Hebėjaus (Hebei) provinciją. Taigi teko pažinti ne vieną kalėjimą.“

Komunistai buvo įsitikinę, kad kun. Aloyzas turėjo konkrečią „užduotį“ nuo popiežiaus Pijaus XII, manyta, kad kunigas yra slaptas popiežiaus agentas. Jam buvo metami kaltinimai, kad taip Apaštalų Sostas „pasiųsdamas“ jį neva įgalino nuversti naująją kinų valdžią. Šanchajaus vyskupas Ignacas Kung buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos (į laisvę išėjo 1988 m.), penki kaltinamieji kunigai gavo po 20 metų, o kun. Aloyzas – 18 metų kalėjimo ir 9 metus lagerio. Kaliniams buvo apribotas bet koks tarpusavio bendravimas. Kun. Aloyzas buvo tardomas kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienį: „Kiekvieną savaitę 36 valandos tardymo. Privalėjau sėdėti ant grindų, ant kėdės sėdėti neleisdavo. Savaime suprantama, nuo suėmimo dienos neturėjau jokio kontakto su artimais žmonėmis. 25 metus nebuvo jokių aplankymų, nemačiau kitų kunigų, buvau visiškai atskirtas nuo išorinio pasaulio.“

Gyvenimo sąlygos kalėjime labai įvairavo – „jei klasinė kova suintensyvėdavo, tai ir su mumis elgdavosi blogai, kai kovos aprimdavo, tai tuomet ir kalėjime būdavo geriau. Ačiū Dievui, man nebuvo taikomos fizinės bausmės. Kameroje nieko nebuvo galima daryti. Negalima skaityti, net melstis buvo draudžiama. Jeigu aš imdavau judinti lūpas, sargybinis imdavo šaukti, kad melstis draudžiama, nes nėra jokio Dievo“, – prisimena kun. Aloyzas.

Valdant Mao tikėjimas turėjo būti išrautas ir iš privataus gyvenimo. Bendra katalikų patirtis Kinijos komunistų kalėjimuose pirmaisiais dešimtmečiais byloja apie itin didelį žiaurumą ir kankinimus. Tie, kuriems nebuvo taikomos fizinės bausmės, susidurdavo su dideliais psichologiniais iššūkiais, šiurkščiomis gyvenimo sąlygomis, kuriomis buvo siekiama palaužti visus kalinius. Nuolatinis tikėjimas ir vidinė malda buvo ginklai ir paguoda gyventi tuomet, kada nebuvo žinoma, kokia bus kita diena „Vieni tikintieji meldėsi rožinį skaičiuodami rankų pirštus, kiti liesdavo kamerų strypus kaip rožinio „karoliukus“. Daugelis tyliai sau kalbėjo mišių tekstus, o keli šnabždėjosi lotyniškai kartu tarp kamerų […]. Išgyventi kalėjime padėjo būtent žinojimas, jog išorėje buvo meldžiamasi už mus“, – teigė kun. McCarthy (Amanda, C. R. Clark, China’s Last Jesuit: Charles J. McCarthy and the End of the Mission in Catholic Shanghai, Palgrave Macmillan, 2017). Kun. Aloyzas, reflektuodamas savo maldos gyvenimą kalėjime, prisimena: „Kai buvau dar jaunas, karmelitų vienuolės Elžbietos biografijoje skaičiau apie Šventąją Trejybę. Ji rašė, kad Šventoji Trejybė gyvena danguje. Tačiau, kadangi mes, krikščionys, Trejybę jau nešiojamės savo širdyje, tai mes tarsi ir esame jau danguje. Taip aš ir mąsčiau: tu viską praradai, net ir savo asmeninę laisvę. Tačiau Dievas yra tavyje. Todėl tu privalai būti laimingas, toks laimingas kaip danguje. Ši mintis man suteikė daug drąsos, ir tuo metu ir dabar gelbėjo gyvybę […] aš mąstau, kad mes, visų pirma, Eucharistijos dėka jau dabar širdyje nešiojamės Trejybę. Tai man suteikia drąsos ir tikėjimo, tai leidžia pajusti dangų“.

Vilties pavasaris

1976 m. į valdžią atėjus Deng Xiaopingui bendra Kinijos padėtis pakito beveik devyniasdešimčia laipsnių. Prasidėjo politinis perversmas ir radikalūs pokyčiai visuomenėje. Xiaopingas jautė, kad negalima toliau tęsti Mao linijos. Šalis privalo pasikeisti. Deng Xiaopingas ėmėsi žingsnių įvesti laisvąją rinką. Tokiu būdu žmonės automatiškai įgijo daugiau laisvių. Tai paveikė ir religijos sritį. Komunistai suprato, kad, net ir naudojant prievartą, religijos neįmanoma užgniaužti. Buvo nuspręsta palikti religijos laisvę, tačiau ji turi būti kontroliuojama valstybės. Prasidėjus Deng Xiaopingo erai iš tikrųjų baigėsi Mao Dzedongo era. Kun. Aloyzas pavadino tai „pacifistine revoliucija“.

1982 m. Deng Xiaopingo vadovaujama Komunistų partija paskelbė svarbų dokumentą apie religijos laisvę kuriame intensyviai svarstė religijos klausimą. Buvo žadama, kad bus leista atidaryti bažnyčias, išlaikyti kunigų seminarijas, taip pat buvo pažadėta sugrąžinti kultūrinės revoliucijos metu konfiskuotą turtą. Tiesa, visa bažnytinė veikla turėsianti vykti kontroliuojant valstybei. Tikėjimas yra leidžiamas, tačiau jo bendruomeninis realizavimas turi būti valstybės kontroliuojamas.

Nuo 1984 m. Katalikų bažnyčia vykdo atviresnę veiklą, pasikeitė vyriausybės požiūris į religingus žmones. Pradėta gražinti Mao laikais nusavinta Bažnyčios nuosavybė. „Kai aš sugrįžau iš nelaisvės, Šanchajuje jau buvo grąžinti 5 bažnyčios pastatai, kuriuose vėl vyksta šventosios Mišios. Situacija labai pasikeitė. Šiandien Šanchajaus mieste yra 145 parapinės bažnyčios. Prie Šešano Dievo Motinos kiekvienais metais keliauja dešimt tūkstančių piligrimų“, – pasakoja vysk. Aloyzas. 1949 m. katalikų Kinijoje buvo apie 4 mln., 1997 m. – 6 mln., o šiuo metu skaičius siekia 15 mln. Atrodytų dideli skaičiai, tačiau tai sudaro tik 1% Kinijos gyventojų.

Kita vertus, šalia pozityvių veiksnių egzistuoja keletas vis dar neišspręstų Mao režimo metu atsiradusių problemų. Tai vyskupų skyrimo problema ir vieningos Kinijos Bažnyčios nebuvimas. Šie dalykai, kun. Aloyzo nuomone, dažnai atbaido naujus tikinčiuosius. Kinijos katalikai norėtų, jog tikinčiųjų tarpe vyrautų harmonija ir sutarimas. Pasirašius 2018 m. susitarimą tarp Kinijos vyriausybės ir Vatikano buvo tikimasi didesnės tolerancijos Katalikų Bažnyčios Kinijoje klausimu. Žengtas diplomatinis žingsnis vyskupų pripažinimo klausimu suteikė galimybę siekti nuoseklesnio dialogo tikinčiųjų klausimais. Deja, situacija menkai tepasikeitė. Nuo Diang Xiaopingo valdymo pradžios iki dabar vis dar intensyviai siekiama, švelniai tariant, patraukti, visus Kinijos katalikus prie Komunistų partijos ir tapti „Patriotinės Bažnyčios“ nariais. Pogrindžio Bažnyčios katalikai ir jų vadovai ligi šiol tebėra persekiojami, suimami, siekiama palaužti jų ištikimybę Visuotinei Katalikų Bažnyčiai. Vyriausybės bandymai „sinicizuoti“ (plėsti kinų kultūrą) krikščionybę išlieka opia problema Kinijos religiniame pasaulyje.

Kiniją, kaip ir kitas pasaulio valstybes, labai palietė modernizacija ir urbanizacija. Kun. Aloyzas atkreipia dėmesį, kad „Mamonos garbinimas šiandien yra visuotinai paplitęs reiškinys. Moraliniai ir etiniai principai sulaukia vis mažesnio dėmesio, ir tai privedė pasaulį prie krizės. Dvasinė tuštuma yra bendras moderniųjų miestų fenomenas. Akivaizdus to pavyzdys yra Šanchajus. Tačiau nuo pat gimimo žmogus yra apdovanotas gebėjimu pranokti patį save. Daugelis jaunų žmonių norėtų matyti gražesnį, teisingesnį pasaulį. Kai kurie iš jų atranda Kristų ir nori pasikrikštyti. Kinų ženklas žodžiui „krizė“ taip pat turi ir reikšmę „galimybė“ arba „šansas“. Dabartinis laikmetis iš tikrųjų siūlo galimybę skelbti Jėzaus mokymą. Turime pasinaudoti šio laikmečio malone, todėl nuolatos skatiname kunigus, drąsiau ir atviriau skelbti Evangeliją“.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 8-ajame numeryje)