Su kunigu Gintaru Jurgiu Sungaila kalbėjomės praėjus vos savaitei po istorinio Jo Šventenybės Visuotinio Konstantinopolio Patriarcho Baltramiejaus I vizito Lietuvoje. Patriarcho Baltramiejaus susitikime su tikinčiųjų bendruomene dalyvavau ir pati, todėl nekantravau išgirsti kun. Gintaro įspūdžius bei įžvalgas. Prisiminėme metus trukusį išbandymą – Maskvos patriarchatui penkis kunigus galiausiai pašalinus iš kunigų luomo, jie vietinio patriarcho sprendimą apskundė aukščiausiai apeliacinei instancijai – Konstantinopolio patriarchatui. Aptarėme, su kokiais sunkumais bei džiaugsmais susiduria Lietuvoje besikurianti Konstantinopolio jurisdikcijai pavaldi, įvariatautė ortodoksų bendruomenė.
Malonu, Gintarai, kalbėtis su tavimi. Man iš karto rūpi sužinoti, kokia tavo nuotaika po susitikimo su patriarchu Baltramiejumi praėjus vos savaitei? Ir pirmiausia – kas pasikeitė sužinojus, jog esate atstatomi į kunigų luomą?
Tas sprendimas – mūsų ilgos kelionės, prasidėjusios praėjusiais metais, pabaiga. Mes lengvai atsikvėpėme, nes praėjusiais metais iš tikrųjų nežinojome, kada sureaguos patriarchatas ar sureaguos, kaip čia bus. Tėvas Georgijus Ananjevas iš Klaipėdos pradėjo mokytis tolimųjų reisų vairuotojo amato. Tikrai buvo momentų, kai galvojome, jog reikia tiesiog prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Vasario 17 d. sprendimas mus atstatyti užbaigė tokį sunkų mūsų dvasinio išbandymo laiką, ir jau atsikvėpėme. Supratome, kad viskas jau gerai.
Patriarcho vizitas labai stipriai pakylėjo. Eiliniam kunigui sutikti patriarchą yra didelis įvykis. Aš iš tikro nesitikėjau, kad savo gyvenime kada nors sutiksiu patriarchą, bet štai jį sutikau. Tai buvo labai didelis pastiprinimas ir visai bendruomenei. Viena yra perskaityti kažkur internete, kad kunigai atstatyti, o visai kita – visiems susitikti su pačiu patriarchu, iš jo lūpų visa tai išgirsti, su juo pabendrauti. Dar turbūt atskira tema – pats patriarcho asmuo. Svarbus ne tik faktas, kad atvyko patriarchas, bet ir koks patriarchas yra. Jis pasirodė labai šiltas ir atviras žmogus. Tai irgi labai teigiamai nuteikia.
Prisimenu, kaip senovėje žmonės keliaudavo pas Dykumos tėvus klausti patarimo, kaip pats pamatymo akis į akį, susitikimo veiksmas gali pakeisti žmonių gyvenimą. Panašiai svarstau dabar ir apie susitikimą su Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi. Sakytume, žmogui tiesiog labai rūpi, kad pats atvyksta, nebeužtenka ko nors atsiųsti, perduoti. Ir štai tu atkreipei dėmesį į patriarcho asmenį. Ką tau, kunigui, reiškia toks patriarchas – atviras, universalus, globaliai žvelgiantis?
Turbūt pirmas dalykas – tarnystė Visuotiniame (Konstantinopolio) patriarchate atnešė ramybę. Paprastai pasakius, dėl to, kad nebegėda dėl patriarcho. Anksčiau nuolat jutau patriarcho Kirilo šešėlį. Žmones piktino jo pozicija, ir man pačiam jo pozicija nepatiko. Mano tarnystė Maskvos patriarchate, ypač paskutinį mėnesį, buvo pilna vidinių prieštaravimų. Dabar esu pavaldus patriarchui, dėl kurio ne tik negėda – jį malonu prisiminti, gera cituoti, jam visiškai pritariu visais klausimais.
