Kun. Juozas Zdebskis – vienų Akiplėša, kitų Tėveliu vadintas
Minėdami „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 50-metį norime prisiminti ir konkrečius žmones, ją redagavusius, platinusius, rinkusius jai medžiagą ar kitaip bendradarbiavusius. Šįkart pateikiamas epizodų rinkinukas apie kun. Juozą Zdebskį. Beje, būtent tuo metu, kai gimė „Kronikos“ idėja, jis buvo areštuotas ir įkalintas už vaikų katechizavimą. Pirmasis šio leidinio numeris datuotas 1972 m. kovo 19-ąja. Jis išėjo keliomis dienomis anksčiau, bet kovo 19-oji – šv. Juozapo diena – buvo pasirinkta simboliškai kaip kun. Juozo Zdebskio globėjo diena…

Akiplėša kun. Juozą Zdebskį vadino saugumiečiai, o žmonės jį vadino Tėveliu. Jis buvo MEILĖ – besąlygiška, neskirstanti žmonių pagal tikėjimą, luomus ir kt. Kun. Juozas buvo labai paprastas, nuoširdus, neabejingas žmonėms, ypač silpniausiems, apdovanotas nepaprastomis pažinimo, matymo galiomis. Jis tiesiog jausdavo vietas, daiktus, kurie skleisdavo gėrį, ir kur tuos, kuriuose buvo daug skausmo. Zdebskis ne tik virgulėmis nustatydavo, kur po žeme srūva šaltiniai, bet ir jausdavo šventas vietas, rasdavo daiktus.

Kartą Vilkaviškyje vyko konferencija. Kun. Juozo bičiuliai, žinodami jo galias, nusprendė pajuokauti ir iš švarko vidinės kišenės ištraukė šv. Teresėlės relikviją, kurią jis visada nešiodavosi. Paveikslėlį su relikvija paslėpė giliai krosnyje. Kažkas iš susirinkusiųjų kun. Juozo paprašė parodyti relikviją. Neradęs jos kišenėje J. Zdebskis perėjo kelis kambarius, galiausiai priėjęs prie krosnies pasakė: „Čia paslėpėt.“

Kunigas Juozas Zdebskis

Kun. J. Zdebskį dažnai savo automobiliu vežiodavo ses. Regina Teresiūtė. Vienos tokios kelionės metu, važiuojant netoli Kelmės, Tėvelis ses. Reginai sako, jog čia kažkur netoliese esanti bažnyčia. Ses. Regina, kilusi iš to krašto, pažinojo tas vietas, tad pasuko iš pagrindinio kelio į kaimelį, kur stovėjo bažnytėlė. Privažiavus kun. Juozas pasakė, kad joje nėra Švenčiausiojo. Regina nepatikėjo, nes bažnyčia buvo veikianti, ir tik vėliau išsiaiškino, kad bijodamas išniekinimo (tuomet bažnyčios buvo dažnai apiplėšiamos) po Mišių klebonas išveždavo Švenčiausiąjį į kitą bažnyčią. Kitąkart priešingai, važiuodamas pro visiškai sugriuvusią mažą bažnytėlę, savo pakeleiviams Tėvelis sako: „Pagarbinkime Švenčiausią, Jis yra šioje bažnyčioje.“ Vėliau pakeleiviai, smalsumo vedami, išklausinėjo ten dirbusius kunigus, ar tikrai toje bažnytėlėje, kur tik retsykiais buvo aukojamos Mišios, galėjo būti paliktas Švenčiausias, ir paaiškėjo, kad kunigas Juozas sakė tiesą. Pakeliui pas R. Teresiūtės tėvus J. Zdebskis lyg tarp kitko pasakė apie vieną namą, kad jame yra įvykę kažkas baisaus. Regina paklausinėjo tėvų, kas nurodytame name gyvena, ir sužinojo, kad ten sūnus buvo nužudęs savo motiną.

Liudijimų apie tokius pajautimus yra šimtai, tai pasakoja skirtingi žmonės.

Kai kada kun. Juozas pusiau juokais seselėms vienuolėms patardavo tam tikruose namuose ar konkrečiuose kambariuose nevaikščioti su naktiniais marškiniais, nes jas mato. Visi pasijuokdavo, bet kai jau buvo galima prieiti prie archyvų, paaiškėjo, kad būtent tie klebonijų ar butų, kuriuose gyvendavo sesutės, kambariai buvo stebimi. Kun. Juozas nuspėdavo ir kur gali būti paslėptos saugumiečių „blakės“ – pasiklausymo įrenginiai žmonėms sekti.

Kalbas apie J. Zdebskio nepaaiškinamas galias žinojo ir saugumiečiai. Gal dėl to norėjo iš jo pasityčioti ir jo automobilyje ant sėdynės pripylė chemikalų, kurie stipriai apdegino kun. Juozą. Siekta jį apšmeižti, „pripaišyti“ venerinę ligą, sukompromituoti, įnešti tarp aktyvių kunigų ir pogrindininkų nepasitikėjimą vienas kitu. Bet čia gelbėjo bendražygių kunigų, patikimų gydytojų sumanumas: J. Zdebskis buvo pagrobtas iš ligoninės ir keičiant jo buvimo vietas slapčia gydomas.

Kunigas Juozas Zdebskis su Pirmajai Komunijai ruošiamais vaikais Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčioje 1971 m. // Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 882, 1. 77-5

Kun. Juozas pasižymėjo begaliniu įtaigumu. Kartais, kai reikėdavo pasiekti tikslą, elgdavosi net neadekvačiai, pats ėjo į saugumiečių rankas. Per politinio kalinio Viktoro Petkaus teismą pabandė patekti į Aukščiausiojo teismo salę. Prie durų budėjęs KGB pareigūnas paklausė: „Dėl ko jūs čia atvykote?“ Kunigas Juozas ramiai atsakė: „Atvažiavau pasirinkti „Kronikai“ medžiagos.“ Tuokart, žinoma, nebuvo įleistas, bet toks jo tiesumas sutrikdydavo, pasakyta tiesa buvo per atvira, kad saugumiečiai sugebėtų ją priimti. Per ses. Gemos Stanelytės teismą susirinko daug žmonių, bet į teismo salę nieko neįleido. Žmonės, pamatę atvažiuojantį voronoką (automobilį, kuriuo gabendavo kalinius) ėmė skanduoti, kloti ant žemės gėles. Pasirodo, kad susirinkusiuosius apgavo – tas voronokas buvo tuščias, o Gemą atvežė kitu, paprastu automobiliu niekam nematant. Na, čia kun. Juozas neliko skolingas. Užsidėjęs juodus akinius, pasiėmęs portfelį ramiai nuėjo salės link. Net nespėjus paklausti, kas jis toks, prie salės budėjusiems milicininkams prisistatė esąs saugumo darbuotojas ir atvykęs iš Vilniaus stebėti teismo. Budintieji tuoj įleido jį į salę ir tik daug vėliau atsitokėjo, suprato, kas tas „svečias iš Vilniaus“.

Panašiai nutiko ir Maskvoje. Tuomet jis vežė „Kroniką“ Rusijos disidentui, mokslininkui Sergejui Kovaliovui. Saugumiečiai, matyt, buvo nuklausę pokalbių ir prie Kovaliovo laiptinės durų stovėjo „Volga“, laukė ateinančio Zdebskio, kad galėtų jį su visais įkalčiais sulaikyti. Bet kun. Juozas pasuko ne į laiptinę, o automobilio link, pabeldė į langą, ten sėdinčiųjų paklausė, gal jie žiną, kur gyvena toks ir toks žmogus (pasakė rusišką vardą ir pavardę). Paklaustieji atsakė nežiną, tada kun. Juozas ramiai trumpam užėjo pas Kovaliovą, paliko jam „Kroniką“, pasiėmė iš jo lauknešėlį ir pro tas pačias duris be jokio jaudulio išėjo, sėdo į metro ir išvažiavo. Saugumiečiai atsipeikėjo tik po kelių valandų, suvokę, jog patys kalbėjo su tuo, kurio liko laukti…

Kun. Juozas vienas arba kartu su ses. Regina Teresiūte ar kita kompanija, dažnai lankydavo Sovietų Sąjungoje tarnaujančius kareivukus. Klausydavo išpažinčių, nuveždavo Komuniją, pastiprindavo savo bendryste. Kartą reikia grįžti iš Rusijos, o lėktuvo bilietų nėra. Daug žmonių prieina prie kasų ir pikti apsisuka, nes visi bilietai išparduoti. Kun. Juozas sulaukęs eilės irgi paprašo dviejų bilietų į Vilnių. Atsakymas kaip ir kitiems: „Nėra.“ Tada prieina prie kitos kasos, kur prie langelio užrašyta, jog aptarnauja „karo veteranus ir didvyrius“. Ten jį apšaukia, ar nematąs, kam skirta ši kasa. O kun. Juozas ramiai sako: „Žinote, aš dar nesu didvyris, bet tikrai juo būsiu.“ Kasininkė atnešė ir padavė jam du bilietus

O kalbėdavo jis visada ramiai, pagarbiai, tuo nuginkluodamas bet kokius piktus žmones. Mylėjo jis visus, ir tuos, kurių kiti šalindavosi. Niekada nepravažiuodavo pro girtą, jo nenuvežęs į namus, nepamaitinęs. Pakeliui visus paimdavo ir nuveždavo kam kur reikia. Visus priimdavo į kleboniją, nesvarbu, dieną ar naktį atsibelsdavo, draugai ar nepažįstami.

Sykį kun. Juozui išvykus klebonijoje buvo ses. Regina Teresiūtė. Vidury nakties pasibeldė į langą kalinio drabužiais vilkintis žmogus, pasiprašė įleidžiamas. Regina sutriko, bet pagalvojo, ką Tėvelis darytų, tad davė jam pavalgyti, o vėliau ir apnakvino. Grįžęs kun. Juozas pabarė, jog taip elgtis ji neturėjusi. Tada ses. Regina paklausė: „Tėveli, o ką Jūs būtumėte daręs?“ „Žinoma, priėmęs“, – atsakė. Tas vyras klebonijoje pragyveno beveik savaitę. Jis buvo pabėgęs iš kalėjimo, ten kalėjo už kelias žmogžudystes…

Tėvelis neatstūmė nei vieno, net to, kuris jam bloga galėjo padaryti, o gal ir darė. Buvo labai supratingas moterims, jos šiuo kunigu ypač pasitikėdavo. Jis sugebėjo jas išklausyti, nesvarbu, kad ir kokiais klystkeliais jos būtų klaidžiojusios. Kai bičiuliai jį perspėdavo, jog viena ar kita moteris arba mergina greičiausiai yra saugumo užverbuota, kun. Juozas sakydavo, kad tai nėra priežastis jas atstumti.

Kunigas Juozas Zdebskis (dešinėje) su jį sekusiu Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) agentu „Luku“. Prienai, 1971 m. // Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 881, 1. 206-4

Už vaikų katechizavimą kalėdamas Pravieniškėse J. Zdebskis prašydavo, kad jį įleistų į kalinių kameras išklausyti išpažinčių. Kalėjimo vadovybė neleisdavo, bet buvo ir išskirtinis atvejis. Nepavojingi kaliniai tada turėdavo dirbti. Tuokart kun. Juozas, prižiūrėtojų stebimas, per langelius padavinėjo kaliniams maistą. Prie dubenėlio dugno prispaudė lapelį su užrašu: „Esu kunigas. Gal norėtum atlikti išpažintį?“ O toje kameroje kalėjo mirties bausme nuteistas recidyvistas. Vėliau surenkant indus jis kun. Juozui pasakė: „Noriu.“ Tuomet Zdebskis kreipėsi į vadovybę, kad jam leistų aplankyti šį kalinį, kuriam kitą dieną turėjo būti įvykdyta mirties bausmė. Darbuotojai atkalbinėjo, sakė, kad jie negalį garantuoti saugumo, kad gali užmušti, bet po ilgo įtikinėjimo leido. Kun. Juozas nuėjo pas tą kalinį, išklausė išpažintį, palaimino, o kitą dieną tas žmogus buvo sušaudytas.

Nors kun. Juozas daug keliavo po Sovietų Sąjungą lankydamas kareivius, važinėjosi po Lietuvą atlaiduose talkindamas draugams kunigams, sakydamas pamokslus, bet pirmasis mėnesio penktadienis buvo diena, kada jis būdavo savo parapijoje. Ir ta diena buvo skirta ligoniams. Lankydavo juos namuose, klausydavo išpažinčių, nuveždavo Komuniją, pabendraudavo su sergančiaisiais ir jų artimaisiais. Ligonių prašydavo, kad jie savo kančias aukotų už savo ir viso pasaulio nuodėmes. Kančios tema jam buvo labai artima, apie jos įprasminimą kalbėdavo ne tik su ligoniais, bet ir per rekolekcijas bei konferencijas. Jis sakė, kad kenčiantis ir tą kančią aukojantis žmogus gali išgelbėti tūkstančius… Tais penktadieniais aplankydavo apie dvidešimt ligonių. Kur būdavo prasti keliai, eidavo pėsčias.

Jei parapijoje kam nors atsitikdavo nelaimė, kun. Juozas visada padėdavo: vietoj kritusios karvės kitą nupirko, padegėliui pinigų surinko. Neatsitiktinai jis buvo vadinamas „Šlavantų tėveliu“, nors tėvelio „titulas“ šiaip būdavo priskiriamas arba senesniems kunigams, arba kunigams vienuoliams, o jis juk nebuvo nei vienas iš jų.

Šeštadieniais klebonijoje vykdavo pasiruošimas sekmadieniui: skutamos bulvės, kepami kotletai. Padėdavo iš vakaro atvažiavę jaunuoliai iš vienos ar kitos parapijos. Na, o sekmadienį po Mišių prie stalo sėsdavo keliasdešimt žmonių: visi atvykėliai, bažnyčios tarnai, patarnautojai. Po pietų klebonas paskelbdavo: „O dabar – linksmoji dalis: dainos, šokiai.“ Į sekmadienio Mišias atvykdavo jaunimo iš Druskininkų, Lazdijų, Prienų ir kitų vietovių. Tiesa, jaunimu kun. Zdebskis vadindavo visus, kurių širdis jauna. Dažnai pabrėždavo, kad jaunas ne tas, kuriam keliolika metų, bet tas, kurio dvasia jauna. Mėgdavo sakyti palyginimą, jog jaunimas – tai upė, o vyresnioji karta – tai krantai. Jei krantų nebūtų – potvynis…

Kodėl kagėbistai kun. Zdebskiui davė „Akiplėšos“ slapyvardį? Į šį klausimą, pasak mons. Alfonso Svarinsko, geriausiai atsako patys faktai. Pavyzdžiui, po penkių valandų tardymo paleidžiamas kun. Juozas prie durų staiga pareiškia: „Aš dabar turiu laisvo laiko. Gal jūsų vaikai nekrikštyti? Galėčiau pakrikštyti…“ Arba Religijos reikalų įgaliotiniui J. Rugieniui kaip visada pradėjus šaukti, kun. Juozas sako: „Atsiprašau, turbūt jums su nervais negerai. Išeisiu pasivaikščioti, kol jūs nurimsite, paskui sugrįšiu.“ Tas, žiūrėk, ir nuleidžia toną.

KGB pareigūnai kun. Juozo labai nemėgo. Jis buvo vienas labiausiai norimų sunaikinti žmonių. Be minėto apdeginimo chemikalais buvo ne kartą užpultas, dirbtinai sukeltos avarinės situacijos kelyje. Jo žūties aplinkybės liko iki galo neištirtos; bičiuliai įsitikinę, kad avarija nebuvo nelaimingas atsitikimas, o specialiai suorganizuotas kun. J. Zdebskio nužudymas.

Kun. Juozas buvo vienas iš tų Vilkaviškio vyskupijos kunigų, kurie nuo 1968 m susirinkdavo, diskutuodavo, o vėliau nutarė, kad reikia rašyti raštus, reikalauti, jog į Kunigų seminariją būtų priimami visi norintys, kad į kunigų ruošimą nesikištų valdžia. Jis buvo vienas iš nusprendusiųjų leisti pogrindinį leidinį. Beje, būtent tuo metu, kai gimė „Kronikos“ idėja, jis buvo areštuotas ir įkalintas už vaikų katechizavimą. Pirmasis šio leidinio numeris datuotas 1972 m. kovo 19-ąja. Jis išėjo keliomis dienomis anksčiau, bet kovo 19-oji – šv. Juozapo diena – buvo pasirinkta simboliškai kaip kun. Juozo Zdebskio globėjo diena. Vėliau išleistas į laisvę kun. Juozas rinko „Kronikai“ medžiagą, parengtus numerius padėdavo perduoti į Maskvą. Buvo vienas iš aktyviausių šio unikalaus pogrindinio leidinio bendradarbių.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 2-ajame numeryje)

SRTRF logo

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.