Gimęs ir augęs Lenkijoje, Piotras Strocenas pirmąsyk Lietuvą aplankė mokydamasis kunigų seminarijoje. Tąkart patirtą susižavėjimą Vilniumi ir jame sutiktais žmonėmis Piotras dabar vadina Dievo jam mestu masalu, ir, nors netrukus turėjo sugrįžti į gimtąją Lenkiją, minties apsigyventi Lietuvoje niekuomet nebeatsisakė.
Prireikė šešerių metų, kol pranciškonų ordino vyresnysis sutiko vienuolinius įžadus davusį Piotrą išsiųsti į Lietuvą. Tačiau šiandien, nuo įsikūrimo išsvajotoje Lietuvoje praėjus 14 metų, kunigas puikiai kalba lietuviškai, rūpinasi Medininkų vienuolynu bei parapija ir sako, kad nenorėtų niekur kitur būti, kaip tik Lietuvoje.
Kalbindami Piotrą, mėginame išsiaiškinti, ar sunku lenkui būti kunigu Lietuvoje, kuo skiriasi gyvenimas čia ir Lenkijoje, kaip atrodo kaimo parapijos, klebono kasdienybė.
Piotrai, koks buvo jūsų kelias į Lietuvą? Kodėl nusprendėte čia apsigyventi?
Kelias kartu ir paprastas, ir labai neįprastas, nes mane juo vedė Dievas – ne aš, o jis nusprendė, kad turiu atsirasti Lietuvoje.
Gimiau Ščecine, Lenkijoje, su Lietuva mano šeima neturėjo jokių ryšių. Kai baigęs mokyklą įstojau į vienuolių pranciškonų ordiną, pirmą kartą susidūriau ir su Lietuva, nes 1999-aisiais pranciškonams grąžino bažnyčią Vilniuje. Būdami seminaristai, vykome į Vilnių padėti organizuoti bažnyčios pašventinimo iškilmę. Minint Žolinės atlaidus, kardinolas Audrys Juozas Bačkis pašventino bažnyčią ir patvirtino, kad joje vėl galima aukoti šventąsias Mišias.
Pamenu, kad mane labiausiai sužavėjo žmonės, kurie buvo ir iki šiol yra labai ištroškę Dievo žodžio bei pranciškoniškojo dvasingumo. Taigi, galima sakyti, kad, atvesdamas į Lietuvą, Dievas metė man masalą. Vėliau, studijų metais, dar porą kartų čia sugrįžau į vadinamąją praktiką, kai vasarą važiuodavome į vienuolynus iš arti susipažinti su vienuoliniu gyvenimu. O jau priėmęs kunigystės šventimus netrukus atsikėliau čia gyventi. Tai buvo 2005-ieji.
Ar į Lietuvą vykti jus paskyrė, ar tai buvo jūsų pasirinkimas?
Aš pats norėjau čia atvykti. Nuo to karto, kai pirmąsyk čia apsilankiau, kiekvienai progai pasitaikius prašydavau vienuolijos vyresniojo – provincijolo leisti mane į Lietuvą. Pavyzdžiui, kai reikėjo atnaujinti vienuolinius įžadus, pirmiausia turėjau parašyti provincijolui prašymą, kad leistų tai padaryti. Ta pati tvarka galiojo ir prieš duodant amžinuosius įžadus, ir prieš priimant kunigystės šventimus – ir visuose šiuose prašymuose visada pridėdavau sakinį, kad tarnauti žmonėms noriu Lietuvoje. Galiausiai gavau provincijolo sutikimą.
Kas jus labiausiai stebina gyvenant Lietuvoje?
Pirmiausia, labai malonu matyti, kaip uoliai žmonės čia dalyvauja šventose Mišiose, kaip gražiai atlieka išpažintį. Tikrai matau, kad jie ištroškę ir ieško Dievo, ir džiaugiuosi, kad jį suranda tikinčiųjų bendruomenėje, bažnyčioje per sakramentus ir maldą. Žaviuosi žmonėmis, kurie mato daugiau, negu galima pamatyti akimis – jie žvelgia giliau ir pripažįsta, kad yra dvasinis neregimas pasaulis, iš kurio semiasi jėgų tvarkyti mūsų regimą pasaulį. Aš nuolat matau, kaip Dievas žmones įkvepia ir suteikia jiems jėgų siekti daugiau.
Taip pat Lietuvoje mane stebina gamta, kuri mažai paliesta pramonės. Dabar, kai gyvenu Medininkuose, gamta visai čia pat ir nuolat turiu progų nustebti – kiek daug įvairiausių paukščių gražiai čiulba už lango, ir kaip tuo pat metu aplinkui tylu, rodos, gali išgirsti, kaip auga žolė.
Gamta čia tokia gyva ir artima, kad nelieka jokių abejonių, jog ji sukurta Dievo. Belieka tik joje būti ir atpažinti, kaip išmintingai Dievas viską sutvarkė, kaip viskas turi savo prasmę ir tikslą, kaip viskas yra reikalinga, kad bendras Žemės vaizdas būtų toks nuostabus. Visada gamta besigėrint man ateina į galvą mintis – koks nuostabus turi būti tas, kuris viską taip sukūrė, ir kuris nėra abejingas savo kūrinijai, bet teikia viskam gyvybę ir viską palaiko. Mėgstu šventojo Bonaventūro pasakymą, kad pažindami pasaulį mes galime pažinti Dievą, nes būdamas gamtoje kaip tik jaučiu, kad tai yra žingsnis Dievo link.
Ar Lietuvoje jaučiate lietuvių ir lenkų susipriešinimą?
Nesvarbu, lietuviai ar lenkai – visi mes Dievo sukurti ir labai panašūs. Man nuostabu matyti, kai atvažiuoju į Vilnių, kaip prie mūsų bažnyčios besiburiančiose bendruomenėse kartu meldžiasi ir lietuviai, ir lenkai – nors ir skirtingomis kalbomis. Jie vieni kitus gražiai priima, supranta, bet svarbiausia, kad juos supranta Dievas.
Apskritai, kiek man tenka susidurti, Lietuvoje lenkai ir lietuviai vieni kitus ne tik priima, ne tik toleruoja, bet ir sugeba bendradarbiauti. Pamenu malonų nutikimą viešint Klaipėdoje. Eidamas pokalbio pas vienos mokyklos direktorę, prie jos kabineto durų sutikau kitą mokyklos darbuotoją, pradėjome kalbėtis. Kai prisistačiau, kad esu atvykęs čia gyventi iš Lenkijos, netikėtai ji labai nudžiugo ir pasakė: kaip smagu, kaimynas atvažiavo! Tai buvo medus mano širdžiai, nes be galo malonu patirti, kad žmogus kitame taip pat pirmiausia mato žmogų, o ne priešą – tada daug gerų dalykų galima kartu pasiekti.
Aišku, taip pat labai svarbu nepamiršti ir savo tapatybės – kad ir kas būtume, lenkai ar lietuviai, turime žinoti, kas esame, nes žmogus negali būti gyvybingas be savo šaknų. Iš praeities, iš savo protėvių reikia mokytis to, kas yra gražiausia – to, kuo galime didžiuotis ir kitiems dovanoti.
Žinoma, jeigu žmogus nori tik didžiuotis ir sau kažko daugiau prisigrobti, tai tampa didele problema, bet jeigu žmogus žino, kokį lobyną savyje turi, ir nori juo pasidalinti su kitais – tai gali tapti gražiu ir vaisingu bendradarbiavimu. Visai paprastai sakant, jeigu tik sau griebi – tada nieko nelaimi, o jeigu daliniesi – gali daug laimėti ir tu pats, ir visas pasaulis.
Su jumis kalbamės lietuviškai. Ar buvo sunku išmokti lietuvių kalbą?
Atsakydamas į šį klausimą mėgstu pajuokauti, kad jau maži vaikai čia puikiai šneka lietuviškai, o aš niekaip iki galo neišmokstu – vadinasi, esu labai negabus mokinys.
Lietuviškai kalbėti išmokau jau gyvendamas Lietuvoje. Kaskart atvykęs vasaros praktikai į Vilnių mokiausi kalbos Vilniaus universiteto rengiamuose kursuose užsieniečiams, o vėliau labai pagelbėjo draugė, sutikusi vesti man individualias pamokas – per jas labai daug skaitydavome. Prisimenu, kad kartą namų darbams ji man uždavė visą savaitę mokytis tarti žodžius su raide „L“, ir aš namuose kartojau tuos žodžius, atrodo, be galo, bet, atėjęs į pamoką ir pradėjęs skaityti garsiai, po kiekvieno bandymo išgirsdavau: blogai, netiksliai, ne taip. Po to turėjau dar tris savaites treniruotis, kol pagaliau ištariau tą lietuviškąją „L“, nors ir iki šiol nesu tikras, ar pavyksta tarti taip, kad visai nesigirdėtų skirtumo.
Labai dėkingas esu ir žmonėms, kurie drąsino aukoti šventąsias Mišias ir net pamokslus sakyti lietuviškai. Tikrai aplink buvo daug vis man kartojusių: nesvarbu, kaip tu sakai, svarbu, kad mes suprantame – kad ir su klaidom, bet nesustok, vis tiek kalbėk.
Kaip atrodo jūsų dienos Medininkuose?
Pristatant Medininkus būtinai norisi pasakyti, kad kaimas įsikūręs tarp kalvų, visai čia pat yra aukščiausios Lietuvos viršūnės: Aukštojas, pripažintas aukščiausiu Lietuvoje, ir Juozapinės kalva, kuri seniau laikyta aukščiausia, bet visgi nusileidžia Aukštojui.
Medininkų kaimas yra netoli Vilniaus, pasienyje su Baltarusija, ten esu paskirtas būti mūsų vienuolyno gvardijonu ir parapijos klebonu. Kaip ir visuose vienuolynuose, skiriame laiką maldai, bendravimui ir darbui.
Šiame vienuolyne gyvename tik dviese – be manęs čia dar paskirtas vyresnio amžiaus brolis pranciškonas Andžejus. Mes dviese rūpinamės nedidele parapija, kurioje yra šiek tiek daugiau nei 700 žmonių. Kadangi parapija maža, nėra tiek daug darbų kaip kokiame didmiestyje, tačiau veikti tikrai yra ką – jau vien prižiūrėti vienuolynui ir parapijai priklausančią daugiau nei 2 hektarų teritoriją mums dviem yra iššūkis. Vasarą daug laiko atima žolės priežiūra, o juk turime dar ir daržą, šiltnamį, vaiskrūmių, kuriuos nuolat laistome – visu tuo reikia pasirūpinti, todėl ūkiniai darbai mums nesvetimi. Pasakodamas tėvams ar draugams apie kasdienybę čia, sakau paprastai: vasarą čia green time (žalias laikas), nes daugiausia laiko kovojame su žole, o žiemą – black day (juoda diena) ir white day (balta diena), nes reikia kūrenti krosnis ir kasti sniegą.
Ar dažnai sugrįžtate į Lenkiją aplankyti šeimą, susitikti su draugais?
Džiaugiuosi, kad esu Lietuvoje, čia gyventi man labai patinka, ir tikrai nenorėčiau keltis į jokią kitą šalį. Bet, žinoma, širdyje išlieka tėviškės, šeimos ilgesys, ypač tėvų, sesers su šeima. Ačiū Dievui, kad turime mobiliuosius ir skaipą bei viberį – susisiekiame, pasikalbame, pasižiūrime vieni į kitus.
Mano seneliai jau mirę, bet ten, kur jie gyveno, ir toliau pasiliko gyventi dėdės, tetos, pusbroliai ir pusseserės – tame krašte ir pats vaikystėje daug laiko praleidau, todėl gera ten apsilankyti. Apskritai, kai atostogauju Lenkijoje, visada susidėlioju ištisą turą, kad neliktų nė vieno neaplankyto giminaičio, nes, kai tik kuris sužino apie mano atostogas, iškart skambina kitam, žinia kaipmat išplinta, ir telefonas netyla nuo klausimų: kada atvažiuosi? Man labai gera žinoti, kad jie visada laukia.
Būdamas Lenkijoje stengiuosi ir su draugais susitikti, ypač su dviem bičiuliais, su kuriais kartu augome ir prie altoriaus patarnavome, važiuodavome į kalnus ir eidavome į piligrimines keliones, pavyzdžiui, į Čenstakavą – paskui trise iš vienos parapijos tapome pranciškonais. Mes taip susigyvenome, kad ir tapę vienuoliais ryšius palaikome, ir stengiamės taip organizuotis savo atostogas, kad visi susitiktume gimtinėje. Gera prisiminti, kas buvo ir pasipasakoti, kuo dabar gyvename.
Iš tikrųjų, kaskart įvažiuodamas į gimtąjį Ščeciną, kai tik pamatau katedros bokštą ar laivų statyklą, širdyje pajuntu malonų jaudulį, ir jausmas būna toks, lyg visai nebūčiau išvykęs. Bet ir grįžtant į Lietuvą po atostogų krūtinę užplūsta džiaugsmas, lyg po ilgos kelionės pagaliau grįžčiau namo. Todėl drąsiai galiu pasakyti, kad turiu dvejus namus – čia, ir tenai, Lenkijoje. O gal net ir daugiau, nes Lietuvoje turime tris vienuolynus, ir kiekviename jaučiuosi puikiai.
Partneris – Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės
