Nino Inasaridze gimė ir augo Sakartvelo pietų regione Meschetyje, vėliau išvyko studijuoti ekologiją Tbilisio valstybiniame universitete. Studijuodama aplankė Lietuvą ir nusprendė magistrantūros studijas tęsti būtent čia.
„Perėjusi konkursą su didele konkurencija, laimėjau Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos fondo studijų šimtaprocentinį garantą ir kasmėnesinę stipendiją. Nuo 2018 metų pradėjau studijuoti aplinkos inžinerijos magistro programoje VGTU. Be to, mano universitetas man suteikė šansą studijuoti dvigubo diplomo programoje. Tad paskutinį pusmetį studijavau Rygos technikos universitete bei gavau du magistro diplomus. Paralelinės studijos suteikė palankias galimybes atlikti 6 mėn. praktiką Lietuvos Respublikos Seime, Seimo pirmininko sekretoriate. Galiu drąsiai teigti, jog dveji metai Lietuvoje buvo nepakartojami su daug nuotykių, sunkumų ir džiaugsmų“, – apie pažintį su Lietuva pasakoja Nino Inasaridze.
Daugiau apie Nino gyvenimą Lietuvoje, dviejų tautų ir valstybių panašumus bei skirtumus – pokalbyje.
Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus į Lietuvą? Kokie jums pasirodė Lietuvos žmonės?
Prieš pradedant mokytis šią kalbą tik per geografijos pamokas buvau girdėjusi, jog yra tokia šalis Baltijos regione ir jos sostinė yra Vilnius. Dar žinojau, jog tai drąsiausia šalis, kuri išėjo iš Sovietų Sąjungos. Gegužę pirmą kartą skridau į Lietuvą ir lėktuve sėdėjau prie lango. Lėktuvui priartėjus prie žemės, iškart atidžiai pradėjau stebėti žemės paviršių. Tada pirmą kartą pamačiau tokį miškingą, daug ežerų turintį kraštą. Buvo labai keista, nes, priešingai nei Sakartvelo, Lietuvos žemėje nėra kalnų, o tik lygumos. Man šis kraštovaizdis lyg egzotika. Būdama Lietuvoje, pasiilgau kalnų, dėl to renkuosi butą kuo aukštesniame aukšte – taip ieškau kalnų imitacijos.
Man labai patinka Lietuvos gamta, ypač žmonės. Labai daug bendravau su lietuviais ir matau, kad mes labai panašios tautos. Turime panašią istoriją, nuolatinius karus ir problemas, todėl mes geriau suprantame vienis kitus nei kitos tautos. Drąsiai sakau, kad per trejus metus Lietuva man tapo antraisiais namais, o tai yra lietuvių nuopelnas.
Kaip sekėsi įveikti kalbos barjerą? Ar buvo sunku išmokti lietuvių kalbą?
Lietuvių kalbos ir kultūros centre mes kalbos mokėmės per dainas, eilėraščius, kūrėme spektaklį. Kai įstojau į magistrą ir persikėliau gyventi į Lietuvą, buvo įdomiausias laikotarpis mokytis kalbą iš lietuvių. Aš ir mano draugė iš Sakartvelo nusprendėme atskirai apsigyventi studentų bendrabutyje – su lietuviais, kad galėtume kuo daugiau bendrauti su vietiniais. Labai norėjau kuo greičiau išmokti laisvai kalbėti, dėl to nusprendžiau visur – bankuose, parduotuvėse, gatvėse, universitete – kalbėti ne angliškai, ne rusiškai, o lietuviškai. Kuo toliau, tuo labiau jaučiau, jog praturtėjo mano žodynas. Turiu daug draugų, kurie mane palaikydavo ir padėdavo taisyklingiau išmokti lietuvių kalbą. Man atrodo, jog nėra nė vienos kalbos, panašios į lietuvių. Ji skamba labai gražiai, lyg paukščių giesmė.
Apskritai kalbant, kuo Lietuva skiriasi ir kuo panaši su jūsų gimtąja šalimi? Ar buvo sunku priprasti prie skirtingos kultūros ir klimato?
Iš pradžių maniau, jog mūsų šalys nelabai skiriasi, bet ilgiau pagyvenus, supratau, kad ne tik klimatas, bet ir žmonių charakteriai itin skiriasi. Jūs – šiaurės žmonės, mes – pietų. Dėl skirtingos geografinės vietovės mūsų kraštovaizdis ir klimatas labai skiriasi. Sakyčiau, kad pas jus, priešingai nei Sakartvele, ilgokai trunka žiemos sezonas. Mūsų šalyje daugiau saulėtų dienų nei pas jus. Būtent šis faktorius turi didelę įtaką žmogaus charakteriui. Mano manymu, lietuviai yra šaltoki, kuklūs, kitaip nei mes, kaukaziečiai. Esame emocinga, temperamentinga ir triukšminga tauta. Jeigu lygintume su lietuviais, taip pat ir netvarkingi bei visur vėluojantys. Dažnai nemėgstame planuoti, labiau gyvename spontaniškai. Paskutinę minutę priimame sprendimus. Lietuviai gyvena daug ramiau, tvarkingiau, galima sakyti, jog net taisyklingiau išsireiškia. Nepaisant to, mes visada surandame temą pokalbiui. Turbūt mes vieni kitus papildome.
Kokios lietuviškos tradicijos jus labiausiai nustebino?
Mane labai nustebino jūsų Užgavėnių tradicijos. Kai žmonės persirengia raganomis ir velniais, gąsdina žiemą, jog ji išeitų greičiau. Taip pat dar juokinga, kad žmonės per Jonines ieško paparčio žiedo. Nors visi ir taip žino, kad jo neras, nes paparčiai nežydi. Man labai patinka jūsų tradicijos, ypač tos, kurios išliko nuo pagoniškų laikų. Būdama Lietuvoje, visada stengiuosi dalyvauti tokiuose renginiuose.
Koks įsimintiniausias įvykis Lietuvoje?
Lietuvoje įsimintiniausias įvykis – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventė. Grandiozinis ir masinis judėjimas. Gedimino prospektas pilnas žmonių. Taip pat emocijų kupinas įvykis buvo Baltijos kelias. Kai pirmą kartą pamačiau filmuką „Bunda jau Baltija“, man buvo šokas, norėjau verkti. Pirmą kartą mačiau tokią ryškią žmonių vienybę. Reiškiu pagarbą lietuviams. Aš taip pat gerai suprantu, ką jums reiškia nepriklausomybė ir laisvė.
„Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Tai brandžios istorijos vaisius, kurį Jūsų tauta gali pasiūlyti pasaulio bendruomenei, o ypač Europos Sąjungai“, – tai citata iš popiežiaus Pranciškaus kalbos vizito Lietuvoje metu. Kaip manote, ar tikrai Lietuva gali tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų? Kokius vakarietiškus ir rytietiškus bruožus matote Lietuvoje?
Aš galvoju, kad Lietuva jau yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Lietuva visada buvo europietiška šalis su europietiškomis vertybėmis ir bruožais. Jai teko susidurti su Sovietų Sąjunga, todėl jūsų šalis ragavo ir rytietiškos pusės. Dėl to aš galvoju, kad Lietuva turi unikalią galimybę būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Ši valstybė puikiai pažįsta abiejų pusių vertybes ir požiūrius. Žino, kaip pakilti po Sovietų Sąjungos priespaudos. Ji gali dalintis savo patirtimi su Rytų šalimis. Labai džiaugiuosi, kad dabar Sakartvelas greitai juda link Europos Sąjungos ir NATO. Lietuva stovi šalia mūsų ir lydi mus.
Kaip vertinate lietuvių patriotiškumą, meilę tėvynei? Ar teko susidurti su žmonėmis, kurie yra tikri patriotai, ir su tais, kuriems tai nėra vertybė? Kaip tai vertinate jūs?
Lietuvoje turiu daug draugų ir pažįstamų, dažnai kalbame apie vertybes bei požiūrius. Teko susidurti su patriotais, mylinčiais savo šalį, gyvenančiais čia. Buvo ir kitokių atvejų, kad žmonės klausia, kodėl pasirinkau Lietuvą, kodėl nevažiavau į kitą „gerą“ Europos šalį. Sako, jog iš Lietuvos žmonės bėga, jiems įdomu, ko čia ieškau. Mano manymu, tokie žmonės nevertina savo šalies, jiems visada kažko trūksta, visada nepatenkinti. Po tokių pokalbių pradėjau galvoti, kad lietuviai yra labiau save kritikuojantys žmonės negu sakartvelai. Galvoju, jog patriotiškumo silpnėjimas yra pasaulinio masto liga. Vyksta globalizacija – pasaulis tampa be sienų.
Ar svarstėte, kodėl iš Lietuvos emigruoja daug žmonių? Jūsų akimis, ko jiems čia trūksta?
Tikrai mačiau, kad žmonės emigruoja iš Lietuvos. Manau, jog vieni nori užsidirbti daugiau pinigų negu įmanoma Lietuvoje. Kiti nori išbandyti gyvenimą svetur laikinai arba nuolat. Jaunimas ieško geresnio išsilavinimo. Yra dalis, kurie išvyksta dėl netinkamo klimato. Vis dėlto galvoju, jog visi myli Lietuvą, ir, jei būtų galimybė grįžti atgal, jie grįžtų.
