Praėjus 16 metų nuo mokyklos baigimo, Remigijus Žiogas savo tikybos mokytoją Paulių Aurylą vis dar vadina draugu. Remigijus iki šiol palaiko glaudžius ryšius ir su Pauliaus globojama moksleivių ateitininkų kuopa Viekšniuose, kur užsimezgė jų draugystė. „Paulius vienintelis manimi tikėjo. Jeigu ne jis, šiandien Airijoje skinčiau braškes“ – pasakoja visoje Lietuvoje mėgstamas renginių vedėjas ateitininkas Žiogas.

Jo bičiulis ir mokytojas Paulius Auryla apie savo nuopelnus atsiliepia kukliai, užsimindamas, kad ir patys Viekšniai, ir juose gyvenančios šeimos, ir ten susiklosčiusi ateitininkiška tradicija prisideda prie to, kad šis miestas Lietuvai dovanoja tiek talentingų žmonių – nemaža dalis jų ir mokyklos, ir studijų metais nuostabiai atsiskleidžia ateitininkijoje.

Apie visa tai ir kalbinu du draugus ateitininkus, kurie, kad ir kaip bežiūrėsi, yra svarbi Viekšnių ir jų kuopos fenomeno dalis.

Paulius dirba mokykloje jau dvidešimt šeštus metus, o Remigijus šeštus metus dėsto Socialinių mokslų kolegijoje. Kaip apibūdintumėte, kas yra geras mokytojas?

Paulius: Geras mokytojas yra tas, kuris yra šalia, bet netrukdo jaunuoliams augti. Deja, dar turime iš sovietmečio paveldėtą įsitikinimą, kad mokytojas visada turi būti teisus, kad jis vienas žino, kaip geriausia. O jaunam žmogui kaip tik reikia ne rezultato, bet proceso – su klaidomis ir atradimais. Todėl geram pedagogui būtinai reikia daug kantrybės būti su jaunimu ir leisti jam augti, netrukdyti viską atrasti pačiam.

Remigijus: Aš manau, kad pats svarbiausias dalykas yra intuicija – o Paulius visada ją turėjo. Tai lyg uoslė, pajautimas, kokį turi Amerikos skautai, ieškantys talentų – Paulius moka atrasti ir išgryninti tą potencialą žmoguje. Ne mažiau svarbu, kad, kaip jis sako, jis nemokydavo, o parodydavo kelią, kryptį ir tiesiog eidavo šalia. Dėstydamas stengiuosi sekti Pauliaus pėdomis – vadovautis intuicija, įžvelgti potencialą ir ne mokyti, o būti.

Remigijau, esi sakęs, kad būtum nuėjęs šunkeliais, jei ne Paulius. Kaip Paulius sugebėjo patraukti toliau nuo tų šunkelių?

Remigijus: Šeštoje klasėje per tikybos pamoką su Pauliumi susiginčijome – aš pasakiau, kad Dievo nėra, o tikybą pasirinkau tik todėl, kad ją rinkosi daugiau merginų, be to, nežinojau, kad dauguma bachūrų nuėjo į etiką. Paulius tada man pasakė: o tu ateik į bažnyčią. Atėjau. Iškart pakvietė į zakristiją, ir ten apėmė panika, kad visi vaikinai su baltomis suknelėmis, bet nebebuvo kur dingti, visi buvo vyresni, tai ir mane aprengė. Iš pradžių buvo labai gėda su ta suknele, bet kai po mišių pakvietė ateiti dar kartą, aš ir vėl atėjau. Ir per tris ar keturis kartus atsirado savotiška priklausomybė – gal ne tiek Dievui ar bažnyčiai, kiek pačiai veiklai, nes buvau bamblys šeštokas, o, atrodo, jau kažkur dalyvauju, prisidedu prie kažkokio proceso. Per metus tapau visiškai priklausomas nuo bažnyčios, nuo tų veiklų, pavyzdžiui, laidotuvės man toli gražu nebuvo nemalonus dalykas, nes, likus akistatoje su kunigu ir bendruomene, kuri dažnai nežinodavo, kaip elgtis bažnyčioje, galėdavau pavadovauti ir, kai sakydavau klauptis ar atsistoti – visi manęs, šeštoko, klausydavo. Taip formavosi vadovavimo įgūdžiai, ir bažnyčia tapo mokytoja visai apie tai nemąstant.

Paulius visur mane veždavosi, ir niekad nesakydavo prikišamai: čia Dievas, čia religija. Atsimenu, kad tik 9-oje klasėje pirmąsyk aplankė supratimas, jog prie visų mūsų vakarinių pasisėdėjimų su gitaromis, giesmėmis ir dainomis, prie visų gražių merginų dar ir Dievas čia yra. Pradėjau daugiau galvoti apie tai, ką aš čia iš tikrųjų veikiu.

Paulius: Prisimenu, kad šeštoje klasėje Žiogas buvo ką tik atsikraustęs iš Akmenės ir jam reikėjo laiko apsiprasti naujoje aplinkoje, bet per porą metų jis mokykloje tapo lyderiu – jeigu jis eina į tikybą, tai reiškia, kad eiti į tikybą yra prestižo reikalas. Manau, kad tai pats geriausias pavyzdys – kai žmogus savo buvimu ir autoritetu liudija, ir tada net nereikia daug kalbėti apie Dievą, nes visi mato, kur tu eini, ką darai. Jeigu esi bendruomenės pripažintas lyderis, tave ims sekti. Jaunus žmones išties patraukia kiti jauni žmonės.

Pauliau, ar tiesa, kad iš savo kišenės mokėdavote už moksleivių ekskursijas, keliones?

Paulius: Nesu išimtis, greičiausiai visi ateitininkų kuopų globėjai tą daro – rašo projektus, apmoka stovyklas, į jas nuveža. Bent jau ateitininkijoje tai labai dažna.

Kas motyvuoja aukoti ne tik savo laisvą laiką, bet ir pinigus?

Paulius: Tik pažiūrėkite, kuo Žiogas tapo! Tai ir motyvuoja.

Remigijus: Jeigu ne Paulius, dabar Airijoje skinčiau braškes ir forumuose anonimiškai rašinėčiau, koks blogas yra gyvenimas. Paulius tikrai nubrėžė kryptį mano gyvenimui – kiek leidžia mano sąmoningumas, kasdien laikausi 10 Dievo įsakymų ir 5 ateitininkų principų.

Vienas po kito savo talentais ir darbais ateitininkiją puošia vis nauji žmonės iš Viekšnių. Kaip aiškintumėte tokią puikių žmonių koncentraciją nedideliame mieste?

Remigijus: Aiškinčiau visai paprastai – Viekšniai turi prodiuserį Paulių.

Paulius: Išskirčiau kelis dalykus. Šeima – labai svarbi, nes tik laimingi tėvai gali užauginti laimingus vaikus. Mokykla gali būti kokia tik nori, bet ji vis tiek nesugebės kompensuoti tėvų trūkumo. Šeimos indėlis, sakyčiau, nulemia bent pusę viso rezultato, ir jeigu Viekšniuose nebūtų tokių puikių šeimų, jeigu joms nepavyktų auginti vaikų su tuo didžiuliu potencialu – tai draskykis kiek nori. Mūsų kraštietis režisierius Juozas Miltinis yra gerai pasakęs: ne iš kiekvieno molio nulipdysi Apoloną. Taigi, molis turi būti geras, bet aš tikrai nesakau, kad reikia atrinkinėti, juk charakteriai ir pasiekimai būna patys įvairiausi, ne visi imasi didelių žygių ir tampa žinomi, bet tai nereiškia, kad mūsų mokyklos, kuopos, parapijos prisilietimas nepalieka pėdsako – toks žmogus vis tiek nespjaus į bažnyčią, neniekins žmonių, jame visam gyvenimui lieka vertybinis pagrindas.

Per 25 veiklos metus ateitininkų kuopa Viekšniuose jau yra pelniusi gerą vardą ir tai labai padeda tėvams mumis pasitikėti. Reikėjo laiko bendruomenei ištyrinėti ir suprasti, kokia tai organizacija, ką veikia kuopa, bet dabar tėvai žino, kad ateitininkų organizacija yra gėris ir ne tik savo vaikus skatina, bet ir patys noriai prisideda prie mūsų veiklų.

Papasakokite ir mūsų skaitytojams, ką veikia kuopa.

Remigijus: Kuopa yra bendrystė, šeima – jai priklausantys šeštokai, aštuntokai ar dvyliktokai tampa broliais ir sesėmis, kurie mokykloje iš tavęs nepasišaipys, eilę užleis, duos kažkiek centų. Žodžiu, nors susirenkame iš skirtingų klasių, patiriame bendrystę. Mūsų iki tol niekas nevienijo, bet žinojimas, kad penktadienį susirinkę muziejuje gersime kavą, žiūrėsime filmą, giedosime giesmes, ir kuria bendrystę.

Sakai, kad veiklos net nėra taip svarbu, o žymiai svarbiau pats buvimas?

Remigijus: Būtent – svarbu ne rezultatas, o procesas. Į kuopą eidavome, į rekolekcijas ar akademijas važiuodavome ne dėl rezultato, kad pajusim palaimą pabuvę maldoje, kad priimsim Komuniją – važiuodavome dėl santykio, dėl emocijos, dėl paties buvimo. Atsimenu, kad visiškai nerūpėdavo, kokia moksleivų akademijos ar ateitininkų suvažiavimo tema.

Paulius: Organizacijai reikia struktūros, bet jaunimui tai visai nesvarbu, ir, mano manymu, Ateitininkų federacijos valdyboje, taryboje sugaištama per daug laiko įstatų keitimams, analizėms, diskusijoms – tai neturi jokios likiminės svarbos kuopų gyvenimui. Suprantu, kad dokumentai turi būti sutvarkyti, bet ar verta tam skirti tiek daug laiko? Geriau tą laiką skirkime mąstyti, kaip rasti naujų kuopų globėjų – studentų ar sendraugių, kurie norėtų investuoti laiką ir kurti santykį. Deja, šiandien jų neberandam. Ko tik paklausi, paprašai, sako – baik tu juokus, juk kiek reikės laiko. Tačiau noriu atkreipti dėmesį – esu jauniausias iš Žemaitijos globėjų. Kitur pasitaiko, kad žmogus nebenori globoti kuopos, o pakeisti to žmogaus nėra kuo, tad ir kuopos nebelieka. Vieną dieną ateis kritinis taškas – ir regionuose galim nebeturėti nieko. todėl jau dabar reikia aktyviai galvoti apie ateitį.

Remigijus: Matau ir kitą problemą – kad ateitininkija užaugina, išskleidžia mūsų potencialą ir tada pradingstame savo reikaluose, darbuose. Norėtųsi, kad mūsų bendruomenės žmonės, sendraugiai, būtų labiau vieni su kitais susirišę.

Paulius: Ryšio palaikymas – labai reikalingas. Gal galėtume įkurti klubus, į kuriuos kartą per mėnesį surinktume sendraugius ir galbūt studentus. Gal iš visos Žemaitijos nesuvažiuotų, juk ji didelė, bet, tarkim, Klaipėdos krašto sendraugiai galėtų susitikti kartą per mėnesį – gal mes su Žiogu ką nors sugalvosim?

Remigijus: Būtų puiku turėti net sendraugių svetainę – jei esi sendraugis, suteiktų privilegijų įsidarbinant, juk tarp mūsų yra daug vadovų. Pasiimi CV, žiūri, kad ateitininkas – tai jau privalumas.

Kita vertus, šiais laikais gyvenimas toks, kad turime daugybę pasirinkimų, užsiėmimų ir vis mažiau pajėgiame prie ko nors prisirišti – ne tik prie darboviečių ar organizacijų, bet net ir religijų – šiandien į bažnyčią, ryt – pas būrėją ar šamaną, dar kitą dieną praktikuojame jogą. Neseniai mes su žmona atkreipėm dėmesį, kad ir mūsų namuose prisikaupę knygų apie budizmą, islamą, krikščionybę, o šalia kryžiaus stovi ir Budos ar dar kokios statulėlės. Būdavo, aplankai Balį, pamatai gražią Budos statulėlę, nusiperki, Pietų Amerikoj irgi panašiai – o, koks gražus indėnas. Visus tokius draugelius išdėliojome ant židinio, o vėliau toptelėjo mintis – palauk, o kokią žinią nešame, kaip vaikams paaiškinsim, ką jie mato namuose? Atsivėrė akys ir suvokėme, kad pasimetame šiandienos kultūroje. Ir tada namuose liko tik kryžius.

Dirbdamas šou versle tu atvirai deklaruoji, kad esi katalikas. Ar tas nė kiek netrukdo dirbti?

Remigijus: Mes, katalikai, gal esame kiek susireikšminę – mano darbe, šou versle, niekas nebėra keista. Prieš dešimt metų buvau keistas, nes nevartojau, neuosčiau, negėriau, o dabar pilna žaliavalgių, kovotojų už gyvūnų teises – visa tai yra madinga. Ir kad Žiogas eina į bažnyčią, tiki, turi šeimą – jis tiesiog toks yra. Šou versle daug skirtingų spalvų identiteto yra gerai. Dabar visi turi būti skirtingi, visi turi būti faini, kad apie mus žinotų, rašytų, kviestų. Turime būti visokie. Man nepatinka, kad viskas vienodai svarbu ir kartu viskas vienodai nesvarbu – Paulius man yra pavyzdys, kaip likti ištikimam savo idealams, niekada nebijoti pasakyti, kad esu ateitininkas. Beje, esu ir skautas, ir turiu dvi tatuiruotes – ant vieno šono ateitininkų ženklą, ant kito – skautų. Stasys Šalkauskis yra pasakęs, kad nepabuvęs skautu, nebūsi geras ateitininkas. Kai buvau moksleivis ir laikiau įžodžio egzaminą, ėjau ir į skautus, kad gaučiau ir kitokios praktikos.

Paulius: Kartais Bažnyčios žmonės į Žiogą žiūri atsargiai – juk jis šou versle, kur daug pagundų ir kartais net vulgarumo. Sutinku, tai yra slidu, bet jis šiame versle sukasi jau 16 metų ir nenuslysta, tad nereikia bijoti, o verčiau džiaugtis, kad ir šioje srityje turime savo žmogų. Popiežius gražiai pasakė: noriu bažnyčios, kuri būtų kaip karo lauko ligoninė. Tai, žinoma, galėtume tą ryškų, vaikštantį ant ribos Žiogą išmesti laukan ir turėti sterilią bažnyčią, kurioje nebus klystančių, bet joje niekas ir nevyks, tik ramiai sėdėsim savimi patenkinti. Bet jeigu bažnyčia – karo lauko ligoninė, tuomet vyksta kova ir palaikome savus: nenuslysk, Žiogai, nešk mūsų žinią ir kai turėsi progą – parodyk tą tatuiruotą šoną. Vis svarstau, kad Bažnyčia turėtų labiau įsiklausyti į tuos popiežiaus žodžius ir būti drąsesnė, ir nebijoti būti kovoje.

Dar pakalbėkime apie mokyklą. Remigijus sako, kad šou versle kalbos apie tikėjimą niekam nekliudo, o kaip yra mokykloje – ar sunku moksleiviams kalbėti apie Dievą?

Paulius: Mums padeda mūsų įdirbis, galima sakyti, iš praeities stiprybę semiam. Turime 26 metus puikaus įdirbio gimnazijoj – mūsų direktorius labai palaikė organizacijas, norėjo, kad mūsų gimnazija būtų išskirtinė organizacijų gausa, ir dabar turime šaulius, valančiukus, ateitininkus. Tokie dalykai ilgainiui formuoja atmosferą ir mąstymą, kad ir tėvams, ir vaikams kalbėti apie Dievą nėra sunku. Kita vertus, kai į Viekšnius atsikrausto žmonės iš kitų miestų, iš Mažeikių, Šiaulių, absoliuti dauguma jų vaikų iš karto eina į etiką, bet vėliau dažnai persigalvoja ir ateina į tikybą.

Pauliau, kaip tapti autoritetu jaunam žmogui? Koks receptas?

Paulius: Gal Žiogas geriau pasakytų, viską matęs iš mokinio perspektyvos.

Remigijus: Manau, svarbiausia yra tikėjimas tuo, ką darai. Ir nereikia norėti būti lyderiu, nereikia to siekti, tiesiog turi imti ir daryti. Turiu talentų, bet jei nebūčiau jų puoselėjęs, nebūčiau dirbęs, jeigu būčiau paklausęs visų girdėtų taip negalima, nedaryk – tai sėdėčiau užsidaręs ir nelaimingas. Buvo laikas, kai Klaipėdos universiteto dėstytojai vedė studentus į mano renginius, kad parodytų, kaip nereikia ir negalima vesti renginių. Bet, nepaisant visko, aš tikėjau tuo, ką darau.

Kartais, kai niekas aplink tavimi netiki, tai ir pačiam sunku savimi patikėti. Kaip tau tai pavyko?

Remigijus: Paulius buvo vienintelis, kuris manim tikėjo, ir tikrai man nebuvo drąsu siekti svajonės. 2002–2003 metais, kai pradėjau vesti renginius – buvau vienintelis toks Klaipėdoje. Nebuvo nei vedėjų, nei didžėjų – tik muzikantai, ir atrodė, kad mano gebėjimai esamoje rinkoje apskritai nereikalingi, kad nėra tokios nišos, bet žinojau, ko noriu, ir savo rankomis išsikovojau vietą po saule.

Paulius: Žiogas atpažino savo talentus ir turėjo drąsos jais sekti. Jis ir kuopoje mums buvo tikras perlas – kai lankydavome kitas kuopas ar susirinkdavome skirtingose parapijose, jis nuostabiai improvizuodavo – vesdavo susitikimus be jokių repeticijų. Atvažiuojam į kokią mokyklą, sukviesta pilna aktų salė, sugiedam kokią giesmę, o tada Žiogas užlipa ant scenos – ir vaidina ekspromtu, salė lūžta iš juoko, ir iškart jauni žmonės pradeda kalbėti: žiūrėk, ateitininkai linksmi, ne tik su rožiniais, kaip piešė sovietmečiu. Yra ir tas rožinis laiku ir vietoje, bet tai nereiškia, kad mes visąlaik vaikštome užsikabinę jį ant kaklo.

Remigijus: Išlėkdavome penktadieniais po pamokų ir taip aplankėme labai daug kuopų, parapijų, mokyklų. Nebijojome būti savimi, nešti ateitininkišką žinią, buvo drąsu kalbėti apie tai kaip tik todėl, kad tai nebuvo madinga – visgi tai buvo 1996–1998 metai, kai pažiūros dar posovietinės, visi labai atsargiai viską vertino, ir mes buvome pirmieji, ėję su ateitininkijos vėliava.

Ar jūs ir šiandien esate draugai?

Paulius: Tikrai taip – idėjos labai suvienija, be to, aš visąlaik stengiausi su mokiniais kurti asmenišką neformalų santykį, ir dabar į mane mokiniai kreipiasi vardu.

Remigijus: Paulius niekada nebuvo tik mokytojas, jis pirmiausiai buvo ir yra tiesiog savas.

Paulius: Tiesiog būtina tą formalią ribą nutrinti. Žinoma, turi būti pagarba, bet man patinka būti mokiniams savu. Kai jau pradės kreiptis į mane jūs, gal tai bus ženklas, kad laikas eiti iš mokyklos.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 8-ajame numeryje)