Kur jūs norite eiti? Ten? Juk ten nieko nėra!
O mums yra, dar ir kaip. Kiekviena karvė, sutikta ant kelio, dykumos jausmas, o kalvos – lyg didžiausi kalnai mums – tiems, kurie iš lygumų krašto. Tai reiškia, kad norime eiti toliau tuo keliu, kuriuo vietiniai nevaikšto, nes jiems ten nėra ką žiūrėti. Ten jų kasdienybė, takas, kuriame paleidžia pasiganyti karves ar avis, kurias karts nuo karto išskerdžia iš netoli esančio miško atbėgantys vilkai. Tad geriau ten nesukti. Palydime akimis mus traukiančią egzotiką ir pasukame į kitą pusę, bet žinome, kad ten sugrįšime.
Kitoje pusėje – kapinaitės, vėlgi ant kalvos, o ant jos viršūnės stovi mažiausias man kada nors matytas vienuolynas. Tai maždaug 150 kvadratinių metrų pastatas, panašus į pasakų namelį, kuriame, būdama vaikas, mielai būčiau norėjusi žaisti ir leisti vaikiškai vaizduotei bujoti, nesaistant jokiems išankstiniams žinojimams. Keletą sekundžių tą ir padarau.
Kylant man visuomet norisi ne lipti, o bėgti. Aš nekantrauju pamatyti atsivėrusią panoramą. Kalnelio viršūnėje, ant kurios stovi tas mažytis vienuolynas, man atsiveria visas Tbilisis. O gal tik dalis jo, nežinau. Bet tuo metu, tą akimirką, man, turistei, jis visas.
Iš pasakų namelio-vienuolyno išlenda vienuolis. Atrodo, kad jis pats sukurtas tai vietai – nedidelis senelis, šviesių akių, su barzdele, bet ne ta išpuoselėta ilga popų, o nedidele oželio barzda. Šypsosi, kreipiasi į mane rusiškai, mato, kad nevietinė, gal todėl, kad stiklinėmis vaiko akimis žiūriu į horizontą.
- Iš kur tu?
- Litva, – atsakau.
- Aaa, Litva, – šypsosi, – mums patinka Litva!
Bandau jam rusiškai mekenti, kokia krasyvaja yra Gruzija (nors reikėtų sakyti Sakartvelas) ir kaip man čia patinka. Bet mano rusų kalbos žinios neleidžia man išreikšti jausmų taip, kaip norėčiau. Gal ir nereikia.
