Nuo darbo Solesmes benediktinų vienuolyne Prancūzijoje iki paplūdimio scenos operoje-performanse „Saulė ir jūra“, nuo sekmadienio tarnystės giedant Šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje iki pagalbos visiems sakralinės muzikos chorams sostinėje. Tiek ir dar kur kas daugiau telpa atlikėjo, grigališkojo choralo mylėtojo Šarūno Visockio gyvenime, kuriame kultūra, visų pirma, padeda ieškoti tiesos.

Jūsų pavardę galima rasti prie daugelio įrašų: nuo grigališkojo choralo, chorinės muzikos iki šiuolaikinių kūrinių. Kaip atsidūrėte muzikos pasaulyje?

Vaikystėje dainavau ką beišgirsdamas iš pašalės tol, kol tetos paraginta mama leido į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kur pradėjau nuo išilginės dūdelės, ruošdamasis tapti klarnetininku. Vėliau skyriaus vedėjo paragintas ėmiau mokytis dar ir klasikinės perkusijos, t. y. groti simfoninio orkestro mušamaisiais instrumentais, nors, kaskart užėjus į choro klasę, kur bendraklasiai visi kartu dainuodavo, imdavo pavydas ir kažkoks vidinis pojūtis, kad galbūt jie savo kūnu, lyg savo asmeniu dainuodami tekstą save per muzikinį kūrinį atskleidžia tobuliau nei aš, ritmiškai mušdamas į fizinius daiktus. Tik 19-kos metų būdamas atsiradau Romualdo Gražinio vadovaujamame chore „Aidija“, kur ir ėmiau mokytis dainuojamosios muzikos kartu su tokiais pat buvusiais čiurlioniukais. Visi tuo degėme, koncertuodavome ištisus metus, klausytojų emocijos buvo čia pat, kelionėse praleisdavome apie tris mėnesius per metus.

Tada supratote, jog balsas „aukščiau“ už pučiamuosius ir kitus instrumentus?

Kažkas pasąmonėj kuždėjo, kad net jei vienas dainuočiau, nepasiekčiau tokios įtaigos, kokia gimsta dainuojant drauge su kitais bendraminčiais. Prisiminkime dainas prie laužo: juk ne pati laužo šviesa ir šiluma tas dainas ar giesmes pakelia į kitą matavimą, o to darymas kartu, ta pati mintis, ta pati teksto, nešančio kažkokią idėją, mintį, jausmą ir patalpinto muzikinėje formoje lyg kokioje kristalinėje gardelėje, įkrova. Net jei iki pradėję dainuoti ar giedoti nesijautėme, staiga, lyg burtų lazdele mostelėjus, tampam viena. Pirmosios tokios patirtys mus lyg paženklina visam gyvenimui.

Po metų chore „Aidija“ pasiprašiau į Vilniaus arkikatedros dvylikos choralistų ansamblį, kurie, nors ir buvo nusprendę nebesiplėsti, R. Gražinio įkalbinti visgi sutiko priimti. Muzika ten – mistinė, tekstas – užrašytas nesuprantama kalba, kurią ir perskaitęs nesi tikras, ar teisingai, natos – kvadratinės, raktas – sukringeliotas taip, kad nežinai, kur yra pustonis, kur – tonas. Žodžiu, buvo labai sunki pradžia į raišką, už kurios betoninės nesupratimo sienos jutau, jog glūdėjo nepaprasti, dar nesuvokiami muzikiniai lobiai, vėliau man atrakinsiantys vartus į naują, nepažintą, ne ausimis ir akimis patiriamą, bet širdimi, dvasia gyvenamą krikščionių pasaulį.