Sesuo Adelė Pilipavičiūtė CC: „Būti žmogumi, kuris iš tikrųjų mato kitą“

Smuikininkė, baigusi kompoziciją, bet pasirinkusi tęsti ne smuikininkės ar kompozitorės kelią. Šiandien Adelė Pilipavičiūtė jau 12 metų yra Nukryžiuotojo Kristaus kongregacijos sesuo, o taip pat Ekumeninės sielovados bendruomenės „Kelionė“ savanorė, Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro komandos narė. Šis interviu – atviras ir nuoširdus pasidalijimas apie pašaukimo paieškas, tarnystę Bažnyčioje ir jos iššūkius, apie tai, kas joje skauda ir rūpi. Galiausiai – apie konkrečius joje esančius įrankius, kurie kančią, gėdą, baimę perkeičia į tikrą laisvę, džiaugsmą ir viltį.

Ses. Adele, kaip atpažinai pašaukimą į vienuolystę? Ar tai buvo nuoseklus procesas, ar konkretus momentas?

Tikrai neplanavau būti vienuole ir, tiesą sakant, gan kreivai žiūrėjau į Bažnyčią. Tikintys žmonės man atrodė keisti, neįdomūs, netikri, nuolat vaidinantys, įsitempę, tad ir Bažnyčia buvo svetima. Nieko bendro su ja nenorėjau turėti. Apie vienuolystę gyvenime net mažiausios mintelės nebuvo kilusios.

Bet Viešpats turi labai gerą humoro jausmą! Vieną kartą sutikau savanoriauti katalikiškoje vaikų stovykloje. Nuo pat jos pradžios visiems vadovams aiškiai pasakiau, jog esu netikinti ir tikrai nenoriu šiuo klausimu su kuo nors kalbėtis. Pabrėžiau, jog į stovyklą atvykau dėl vaikų. Didelei mano nuostabai, visiems tokios sąlygos tiko ir niekas neprieštaravo. Visgi, būtent šios stovyklos metu aš ir susitikau Dievą: gyvą, tikrą, mane labai mylintį. Ir toji meilė nesuvokiamu mastu pranoko visą tą gėrį, kurį iki tol buvau patyrusi iš šeimos, draugų ar vaikinų. Tai uždegė mano širdį, padėjo atrasti visiškai kitokį santykį su Dievu. Troškau dar giliau eiti į šį santykį.

Nuo to laiko gyvenimas pradėjo keistis, jame atsirado daug naujų spalvų, draugų, veiklų. Tuo metu susibūrė ir Vilniaus arkikatedros jaunimėlis, kurio dalimi buvau ir aš. Turėdavome kassavaitinius susitikimus, kartu šlovindavome, giedodavome per šv. Mišias. Tačiau po kiek laiko supratau, kad nors ši veikla ir yra gera, bet man jos nepakanka. Troškau dar giliau patirti šį gyvenimą keičiantį, pripildantį santykį su Dievu, nešti ir parodyti šį gėrį kitiems. Norėjau nešti žinią, kad su Dievu galima nuostabiai keliauti per gyvenimą, ir jis kiekvienam yra paruošęs tiek daug nuostabių dalykų. Tuo metu galvojau, kad šį gilesnio santykio troškimą atlieps ir gyvenimą užpildys dar viena jaunimo bendruomenė, tad prisijungiau prie antros bendruomenės. Nors ir labiau įsitraukiau į Bažnyčią, bet išgyvenau, kad noriu dar giliau nerti į santykį su bendruomene ir ypač su Dievu. Tada pradėjau kiekvieną dieną melstis, kasdien eiti į šv. Mišias (gal skamba lyg būčiau lengvai nučiuožęs žmogelis, bet tikriausiai toks gyvenimo etapas tuo metu ir buvo).

Tai tik straipsnio ištrauka. Visą svetainės turinį gali skaityti tik registruoti žurnalo prenumeratoriai. Norite skaityti visą straipsnį? Prisijunkite arba Užprenumeruokite el. žurnalo versiją

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.