1941 metais lietuvių tautos surengto Birželio sukilimo prieš pirmąją sovietinę okupaciją atmintis seniai paversta vienu sunkiausių ir kontraversiškiausių Lietuvos istorijos klausimų. Didžiuotis, gėdytis ar tiesiog vengti šios datos? Prisiėmę moralinio teisėjo vaidmenį, skirtingos valdžios ir žmonės į šį klausimą sau atsakinėja kas vis iš naujo.

Be reikalo. Birželio sukilimas nėra kontraversiškas. Tai dirbtinai primesta kontraversija, įbrukta Lietuvos visuomenei dar pirmaisiais pokario metais sovietinio istorinio pasakojimo ir nuo to laiko gal tik su Sąjūdžio veiklos laikotarpio pertrauka nuolat kurstoma, kartojant tos sovietinės istoriografijos lozungus.

Kaipgi? Sukilimo tikslas buvo Lietuvos valstybingumo atkūrimas. Šio tikslo įgyvendinti nepavyko – atėję naciai iš karto perėmė faktinę Lietuvos kontrolę. Blogiausiu atveju galėtume Sukilimą laikyti didvyriškai pasiaukojama nesėkme. Tačiau Sukilimas pasiekė kitą tikslą – nuplovė 1940 metų Lietuvos kapituliavimo prieš SSRS ultimatumą gėdą. 1940 metais Lietuva be šūvio pasidavė okupacijai ir netrukus leido įvykti aneksijai. Tai leido SSRS pasauliui skelbti, kad Lietuva į Sąjungą įstojo savo noru. Sukilimas pačia akivaizdžiausia forma tai paneigė. Tautos sukilimas reiškia, kad tauta nesutinka su valstybingumo praradimu, kad jis nebuvo laisvai pasirinktas (niekas niekur neįstojo), o ir po metų nėra priimtinas.