Kelionė į Šventąją Žemę daugumai tikinčiųjų žmonių yra tarsi gyvenimo kelionė. Tai galimybė – kaip ne vienas piligrimystės brolis ar sesė sakė – pirštų galiukais prisiliesti prie vietų, susijusių su Jėzaus Kristaus gyvenimu. Aš visada delsiau planuoti ar svarstyti apie tokios kelionės galimybę, nes man ji atrodė per daug svari, per daug reikšminga, per daug reikalaujanti vidinio pasiruošimo, kad galėčiau vykti. Visgi, Dievas labiausiai žino, kada yra tas jau momentas: kada galėsiu, kada jau būsiu pasirengusi. Ir aš kažkaip tą pasirengimą užčiuopiau, o užčiuopusi nenorėjau paleisti. Ėmiau ieškoti galimybių tokiai kelionei. Labai nudžiugau – kartais važiuoja parapijos, tikinčiųjų bendruomenės, į Izraelį veža ir kelionių agentūros, visgi, aš nedvejojau pamačiusi skelbimą ant bažnyčios vartų, kuriame vykti į Šventąją Žemę kvietė viena iš kelių, būtent piligrimines keliones organizuojančių agentūrų. Nors esu savarankiškų kelionių šalininkė – kai pati ar su draugais susiplanuoju kelionės maršrutą ir lankytinas vietas, tačiau Izraelis ir Palestina nėra tas regionas, kuriame būtų ypač paprasta keliauti. Izraelį dalijančios saugumo zonos, Palestinos savivaldos teritorijos, Vakarų krantas, o ir prieš kelionę kiek suaktyvėję neramumai tik labiau sustiprino nuostatą, kad bent jau pirmam kartui ir kaip piligrimui geriau keliauti drauge su grupe. Nors norėjau vykti viena – be jokių draugų ar pažįstamų, „nesvietiškai“ draugiška grupė tiesiog ardė mano užkietėjusios vienišės nuostatas. Leistis būti su žmonėmis, keliauti su jais, nešti jų sunkų krepšį, pagloboti daiktus, nepalikti vienų, padėti susikalbėti, neužsiverti. Viduje man dažnai būna įtampa – ar tas buvimas tarp žmonių, intensyvus bendravimas su kitais, pokalbiai autobuse, gatvėse, pusryčių ar vakarienių metu, dalijimasis įspūdžiais neužgožia balso To, dėl kurio ir norėjau keliauti.  Kelionės metu mokiausi išlaikyti vidinę tylą, vengti nereikalingų pokalbių, tačiau tuo pačiu metu stengiausi būti atvira, miela ir draugiška. Mano draugės palinkėjimas – vengti tuščių kalbų – turbūt buvo raktas į vidinį nusiraminimą. Jėzus irgi nekeliavo vienas. Jo buvimas su kitais buvo liudijimo ir artumo su žmonėmis ženklas, tuo pačiu jis nuolat jautė ryšį su Tėvu, o jo kalbėjime nebuvo nereikalingų žodžių.