Santuokos sakramentas priimamas dviem širdims mylint viena kitą. Tačiau popiežius Pranciškus 2014 m. balandžio 2 d. audiencijoje teigia, kad šis sakramentas taip pat mus veda į Dievo plano šerdį. Dievo plane įrašyta vienas kitą mylėti, o santuoka yra meilės bendruomenė, įsteigta paties Dievo. Todėl, kad pilniau suprastume, kokią malonę per sakramentinę Santuoką Dievas paliko žmonėms, yra būtinas tikėjimas.

Šventas apaštalas Paulius laiške efeziečiams parodo glaudų ryšį tarp santuokos ir Bažnyčios (Ef 5, 22-33), o Katalikų Bažnyčios Katekizmas primena: „Tikėti“ yra bažnytinis aktas. Bažnyčios tikėjimas pradeda, gimdo, palaiko ir maitina mūsų tikėjimą“ (KBK 181). Taigi, tikėjimas padeda suvokti Santuokos sakramento tikrovę.

Jonas Paulius II apaštališkajame paraginime Familiaris Consortio dėl krikščioniškos šeimos uždavinių šiuolaikiniame pasaulyje teigia, kad „Krikščioniškasis Apreiškimas žino du tinkamus vidinės vienybės būdus realizuoti žmogaus pašaukimą meilei – tai santuoka ir skaistybė“. Santuokoje du žmonės vienas kitą vis labiau pažįsta, priima, vienas kitam atsiduoda. Jonas Paulius II toliau teigia, jog „vienintelė vieta, kur yra galimas toks visiškas atsidavimas, yra santuoka, kai yra santuokinės meilės sąjunga arba sąmoningas ir laisvas pasirinkimas, kai vyras ir moteris sudaro paties Dievo numatytą vidinę gyvenimo ir meilės bendriją“. Ši bendrija atspindi tai, kas vyksta tarp Kristaus ir Bažnyčios. Kitaip tariant, santuoka yra Kristaus ir Bažnyčios santykio atspindys. Šio santykio pažinimui yra būtinas tikėjimas. Tai dorybė, kurios dėka tikime Dievą ir visa, ką Jis mums yra apreiškęs ir ką šventoji Bažnyčia teikia mums tikėti, nes Dievas yra pati tiesa – sako Katalikų Bažnyčios Katekizmas. Kitaip tariant, norint pažinti Dievą ar Bažnyčios slėpinį, yra būtinas tikėjimas. Tik pažįstant šiuos dalykus, galime suprasti Santuokos sakramento prasmę ir gelmę.