Kartą bičiulė amerikietė pasakojo, kad jos tėtis naujai įšventintiems kunigams dovanodavo popiežiaus Benedikto XVI knygą „Liturgijos dvasia“. Dovanodavo su skirtuku puslapyje, kuriame rašoma, kodėl bažnyčioje nepritinka plojimai. Subtilus būdas perduoti žinutę, pagalvojau – aš tai nieko nesakau, bet va popiežius… Negaliu piktintis, nes ir pati praėjau tokį visuotinio auklėjimo etapą, kai dėl daug ko Bažnyčioje skaudėjo ir norėjau pokyčių. Mane pačią šiame etape palydėjo Benediktas XVI, kuris savo tekstais ne tik gebėjo įtikinamai atsakyti į kylančius klausimus, bet ir parodyti, iš kokios perspektyvos šie klausimai kyla. Visada nustebindavo ir vis dar nustebina Benedikto XVI duodamas atsakymas – visada išgirstu ką nors, kas apverčia mano matymo kampą. Skaitydama vis daugiau jo tekstų supratau, kad tai ne tik teologo J. Ratzingerio genialumas. Pati krikščionybė yra šio stulbinančio atsakymo šaltinis.
Vis pasigirsta, kad krikščionybė ar Katalikų Bažnyčia turėtų sušiuolaikiškėti, nes laikai keičiasi, o Bažnyčios keliai paseno. Bet iš tikrųjų sensta ne Bažnyčia, o mes. Tai mūsų mąstymo mados nuolat nuvertėja, o krikščioniška doktrina yra neįtikėtinai šviežia. Senumo pojūtis gali kilti iš to, jog mums nepavyksta iki galo gyventi Evangelija, ir dėl to esame linkę ką nors Apreiškimo žinioje supaprastinti. Tai mes suplokštiname Apreiškimo tiesas ir dažnai savo ribotu gyvenimu padarome iš jų parodiją. Jei krikščionybė ir Bažnyčios mokymas atrodo pasenęs, vadinasi, mes jo dar nepažinome arba sutikome išblukusią jo versiją. Juk ir mes patys, krikščionys, ne visada kiekvienam klausiančiam įtikinamai atsakome apie mumyse gyvenančią viltį (1 Pt 3, 15). Kartais Viešpaties meilė mumyse nesuspindi ir tada nėra iš ko ir apie ką klausimą užduoti. Tas pats principas galioja ir teologiniams tekstams – ne visada juose sušvinta Apreiškimu persmelktos įžvalgos.
