Tie, kurie iš kitų vietovių suvažiuojame į Mičigano valstijoje prie Mančesterio miestelio esančioje Dainavoje vykstančias stovyklas, pavydime gyvenantiems Detroite (Mičigano valstijoje) ir jo apylinkėse. Jie gali lengvai nuvažiuoti į stovyklą net vienai dienai… Tačiau Detroitas, kaip vienas iš lietuvių bendruomenės centrų, ypač anksčiau, buvo ypatingas ir veiklos bei žmonių įvairove. Detroite gyveno ir veikė savo profesijose pažengę, veiklūs ateitininkai, kurie reiškėsi ir išeivijos visuomeninėje bei katalikiškoje veikloje. Kalbiname vieną iš jų, Viktorą Naką, užaugusį Detroite, vėliau savo profesijos kelius numynusį ir su žmona Kristina dukrą Audrą auginusį JAV sostinėje Vašingtone.
Papasakok truputį apie save. Užaugai Detroite, vienas trijų vaikų šeimoje. Ką veikei jaunystėje ir kaip pasirinkai savo studijas?
Detroito lietuvių bendruomenė savo dydžiu nesilygino su Čikaga, bet vis vien buvo labai veikli. Kai ten augau, vienu metu veikė trys bažnyčios, dvi lituanistinės mokyklos, tautinių šokių grupė, sporto klubas ir daugiau. Detroito lietuvių gyvenimą praturtino 91 hektaro Dainavos stovyklavietė, kuri buvo maždaug 100 kilometrų atstumu nuo miesto. Detroite gyvenantiems Dainava buvo neįkainojamas lietuvybės ramstis, kurią lengvai galėdavome aplankyti bet kurią vasaros dieną.
Mano brolis, už mane keleriais metais vyresnis, nulėmė, kad sesuo ir aš taptume ateitininkais. Tėvai jam leido pasirinkti tarp ateitininkų ir skautų – abidvi organizacijos buvo stiprios Detroite – ir jis pasirinko ateitininkus, kad galėtų būti arčiau mylimo pusbrolio, jau tapusiu ateitininku.
Tėvai man leido laisvai rinktis studijas – nedarė jokio spaudimo. Mane labai domino politinė veikla, todėl pasirinkau politikos mokslus. Bet universitetas, kuriame studijavau, pabrėžė kiekybinį tos srities aspektą. Mane labiau domino politikos istorija. Taigi, nors ir toliau lankiau politikos mokslų kursus, trečiais ir ketvirtais studentavimo metais ėmiau lankyti tiek istorijos kursų, kad baigiau mokslus su dvigubu bakalauru. Iš istorijos turbūt išimtinai rinkausi kursus iš Rytų Europos, Rusijos ir Sovietų Sąjungos. Kai profesorius užduodavo parašyti kursinį darbą, jeigu tik galėdavau, pasirinkdavau Lietuvos tematiką. Pavyzdžiui, mano politikos mokslų bakalauro darbas buvo apie 1926 m. perversmą Lietuvoje.
Turbūt buvo ne viena priežastis, kodėl tuomet Lietuva man tiek rūpėjo. Be abejo, didžiulį vaidmenį turėjo penkių dienų kelionė su broliu į Vilnių (mažiau kaip mėnesį prieš įstojimą į universitetą). Ten pirmą kartą gyvenime sutikau keliasdešimt giminių, savo kailiu patyriau (nors labai švelniai) sovietinės santvarkos šunybes. Ir mane stipriai paveikė tais pačiais metais įvykęs Romo Kalantos susideginimas. Įsitikinau, kad lietuvių tautos dvasia gyva ir už ją verta kovoti.
Ar šeima palaikė veiklą jaunystėje, ir vėliau, kai sukūrei savo šeimą?
Mano tėvai stengėsi, kad visi trys vaikai įsilietų į lietuvišką gyvenimą. Jie patys aktyviai jame dalyvavo. Turbūt neperdėsiu teigdamas, kad mano tėvas buvo vienas iš produktyviausių pokarinės išeivijos spaudos bendradarbių JAV. Jis kone kiekvieną dieną rašė spaudai – ar tai būtų publicistika, ar spektaklių recenzijos, ar kelionių aprašymai. Į namus ateidavo daug lietuviškos spaudos. Jis mane nuolat ragino, kad tą spaudą skaityčiau ir jai rašyčiau. Nenorom tą pradėjau, bet po kurio laiko man tai tapo svarbu. Man ir dabar įspūdį daro, kad nors mūsų šeimoje smarkiai pasiginčydavome politiniais klausimais, kai duodavau tėvui ištaisyti gramatines klaidas mano rankraščiuose, jis nė vieną kartą nebandė ko nors perrašyti ar įkalbėti mane, kad pakeisčiau mintį. Jo dėka išmokau gražiai lietuviškai dėstyti mintis, kad ir su amerikietišku akcentu.
Džiaugiuosi, kad žmona Kristina labai palaikė mano apsisprendimą dirbti su lietuvių bendruomene. Pamenu, kad maždaug tuo pačiu metu, kai įsigijome pirmą namą, pradėjau dirbti Lietuvių Informacijos centre (LIC) JAV, kuriame visi darbuotojai tegavo kuklias algas. Mano etatas LIC priklausė nuo lietuvių visuomenės aukų, ir vis buvo neaišku, ar galėsiu čia pasilikti ilgam. Kristina dirbo „Amerikos balso“ lietuvių skyriuje, tad aš galėjau pradėti dirbti LIC. Vėliau, perėjus į tarnybą Lietuvos ambasadoje Vašingtone, mano tuometinis viršininkas Stasys Lozoraitis (jaunesnysis) turėjo dėl politinių machinacijų Lietuvoje išvykti iš Amerikos, o aš, solidarizuodamasis su juo, atsistatydinau. Likau be darbo pusmetį, ir žmona mus vėl išlaikė. Vėliau pavyko jai šiek tiek atlyginti tą skolą.
Kaip Detroito vyresnioji lietuvių išeivijos karta visuomeninėje veikloje padarė įtaką ar davė pavyzdį jaunesnei kartai? Kokias vertybes jie jums perdavė? Juk tais laikais Detroite buvo tokie veikėjai, kaip prof. J. Pikūnas ir A. Damušis, kurie vienu metu buvo ir Ateitininkų federacijos vadai. Gal primindavo Dovydaičio pamatinius klausimus, ypač „Ką aplink save matau?“ (rūpestis Lietuva ir veikla jos labui, gyvenant išeivijoje)?
Man, jaunam, naiviam moksleiviui ir vėliau studentui tokie intelektualai, kaip Justinas Pikūnas ir Adolfas Damušis, buvo per aukšto lygio, kad aš pilnai įsisamoninčiau jų mintis. Svarbiau turbūt buvo tai, kad jie pasėjo sėklą, kuri vėliau davė vaisių. Tą patį pasakyčiau ir apie Dainavos vasaros stovyklose ir žiemos kursuose išklausytus paskaitininkus kaip kun. Stasys Yla, Vytautas Vygantas, Elona Vaišnienė ir kiti. O grįžtant prie Detroito ateitininkų gyvenimo, man pradinėje mokykloje ir gimnazijoje didesnį poveikį darė ne vyrai, o moterys, kurios buvo mūsų globėjos – Janina Udrienė, Jadvyga Damušienė ir kitos. Visus juos – vyrus ir moteris – prisimenu su dėkingumu.
Ar pasiryžimą veikti stiprino draugystės, bendraamžiai, kuriems taip pat buvo prasminga visuomeninė veikla bei aktyvizmas? Pavyzdžiui, draugų rate buvo Gintė Damušytė, su kuria Jūsų keliai vėliau pynėsi Lietuvių informacijos centro ir kitoje veikloje.
Mes vieni kitus tiesiog susiradome per veiklą Detroite ir stovyklavimą Dainavoje. Su draugais Detroite ėmiau metams ar dvejiems vadovauti Jaunučių ateitininkų sąjungai (tai mamoms įvairiose lietuvių susibūrimo vietose sukėlė suprantamą rūpestį: nejaugi joms patikėti savo vaikus žaliems studentams?). Su kitu detroitiškiu draugu, kun. Ylai raginant, sutikome metams vadovauti Moksleivių ateitininkų sąjungai. Aišku, kalnų mes nenuvertėm. Dabar apie tai užsimenu, nes tai parodė mūsų norą padaryti kažką naudingo – gal tai buvo anksčiau minėtos sėklos pirmi daigai.
Dainavoje susipažinau su daugeliu lietuvių iš kitų bendruomenių, su kuriais teko keliasdešimt metų bendradarbiauti visuomeninėje veikloje. Štai pavyzdžiui, dalyvavau jaunučių stovykloje kartu su iš tolimosios Kalifornijos atvykusiu Linu Kojeliu, kuriam vėliau teko dirbti Baltuosiuose rūmuose Vašingtone. Viena iš mano vadovių moksleivių stovykloje ar žiemos kursuose buvo Gabija Juozapavičiūtė-Petrauskienė, kuri vėliau tapo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininke ir mane pakvietė į savo valdybą. Būdami toje valdyboje, sumanėme organizuoti vadinamąjį Pabaltiečių žygį už žmogaus teises prie Vašingtone esančio Lincolno paminklo. Pabaltiečių organizacinio komiteto branduolyje dominavo lietuviai – jauni ateitininkai ir skautai, daugiausia iš Detroito, tarp jų buvo Gintė Damušytė ir aš. Iš Kanados ir JAV suvažiavome maždaug 5 000 lietuvių, latvių ir estų. Tai buvo bene didžiausia aštuntojo dešimtmečio politinė manifestacija už Baltijos šalių laisvę visoje Šiaurės Amerikoje.
Kaip atsidūrei Vašingtone? Buvai ne pirmasis Amerikos lietuvis (ateitininkas), kuris jautė trauką ten dirbti ir gyventi.
Įgijęs dvigubą bakalaurą, pradėjau teisės mokslus, bet labai greitai supratau, kad tai ne man. Apsisprendžiau grįžti prie istorijos mokslų ir pasiryžau juos tęsti Vašingtone, nes ten buvo ideali aplinka akademiniam ar valdiškam darbui.
Pažvelgus į profesinių darbų sąrašą, atrodo, kad dirbai daug kuo – redaktoriumi, spaudos tarnyboje. Kelerius metus net dirbai Lietuvos ambasadoje Vašingtone. Pastaruosius devyniolika metų dirbai Amerikos katalikiškajame universitete (The Catholic University of America) (15 metų viešųjų reikalų direktoriumi, likusį laiką prorektoriumi). Kaip pasirinkai šiuos darbus, ar juos tau pasiūlė? Ar ankstesnė veikla tarp katalikų ir ateitininkų pastatė pamatus apsiimtiems darbams?
Palyginus su eiliniu amerikiečiu, mano karjeros kelias buvo vingiuotas. Teko pilnu etatu dirbti aštuoniems darbdaviams. Trys darbai man atrodė prasmingi ir teikė pasitenkinimą. Tai tarnyba Lietuvių informacijos centre, Lietuvos ambasadoje Vašingtone ir Amerikos katalikiškajame universitete. Žinoma, tiems trims darbams pamatus pastatė ir veikla ateitininkų organizacijoje.
Į LIC atėjau dirbti visai netikėtai. Kartą, 1986 metų pabaigoje ar 1987 m. pradžioje, kalbėjausi su Ginte ir prasitariau, kad aš jai pavydžiu — ji turi galimybę dirbti tokį reikšmingą darbą, talkininkauti Lietuvos tikintiesiems ir informuoti pasaulį apie religinės laisvės bei žmogaus teisių suvaržymus. Vieną dieną iš niekur nieko Gintė paskambino ir sakė, kad jeigu domina darbas LIC, jos viršininkas kun. Kazimieras Pugevičius norėtų su manimi pasikalbėti. Netrukus buvo įsteigtas Niujorke esančio centro filialas Vašingtone ir man teko jam vadovauti. Tuo prasidėjo pats įdomiausias mano gyvenimo etapas, su kuriuo prieš tai buvę ir po jo ėję darbai negalėjo lygintis. Visam gyvenimui liksiu skolingas kun. Pugevičiui ir Gintei už nepaprastą dovaną – teko laimė būti istorinių įvykių liudininku.
Dvasiškiai, kurie vadovavo Lietuvių katalikų religinei šalpai ir įsteigė Lietuvių informacijos centrą, buvo blaiviai mąstantys. Jie suprato, kad demokratinė, nepriklausoma Lietuva yra geriausias garantas tikinčiųjų laisvei. Kol Lietuva kovojo už nepriklausomybės atstatymą ir tarptautinį pripažinimą, jie matė didelę naudą iš LIC veiklos. Visiškai žlugus sovietinei santvarkai, pribrendo laikas uždaryti informacijos centro įstaigas Niujorke ir Vašingtone. Gintė perėjo dirbti į Lietuvos misiją prie Jungtinių Tautų, o Stasys Lozoraitis, su kuriuo glaudžiai bendradarbiavau per visą Lietuvos Atgimimo laikotarpį, mane pasamdė dirbti ambasadoje.
Įsidarbinau katalikiškajame universitete, kai perskaičiau skelbimą laikraštyje. Universiteto prezidentas ieškojo kandidato, kuris turėjo daug patirties bendradarbiaujant su spauda, gerai suprato katalikiškus klausimus ir sugebėjo rašyti. Galėjau įrodyti, kad turiu reikiamą patirtį iš LIC nuveiktų darbų.
Kaip lietuviai veikėjai, ne vienas ateitininkas, atrasdavote pusiausvyrą tarp savo katalikiškos tapatybės ir gyvenimo labai politiškoje aplinkoje JAV sostinėje?
Juokaudamas galėčiau pasakyti, kad kur du trys politikai susirenka, ten būna rietenos. Politinių kovų JAV sostinėje niekad netrūko. Tačiau reikia pridurti, kad Atgimimo laikotarpiu Vašingtone dviejų pagrindinių partijų astovai – demokratai ir respublikonai – gana korektiškai elgėsi vienas kito atžvilgiu (ne kaip šiais laikais). Vienas iš mano pirmų uždavinių buvo kartu su dabar gerai žinomu kataliku rašytoju George’u Weigeliu įsteigti Lietuvos tikinčiųjų teisėms ginti komitetus JAV Atstovų rūmuose ir JAV Senate. Susiradom atstovus – po vieną demokratą ir respublikoną abiem komitetams – ir labai darniai veikėm. Prisipažinsiu, kartais būdavo sunku išlaikyti kantrybę ne dėl kongresmenų ar senatorių, o dėl įvairių barnių ir intrigų tarp pačių Amerikos lietuvių. Gaudavau patarimų iš kun. Pugevičiaus, kaip likti savo veiklos sferos ribose ir leisti kitiems rietis tarpusavyje.
Dabar, pagalvojus apie veiklą, lietuvius išeivijoje, su kuriais veikei prieš Lietuvos nepriklausomybės atgavimą ar po jo, ar yra kokių įdomesnių momentų ar pasiekimų darbe ar visuomeninėje veikloje, kuriuos norėtum paminėti?
Patys įdomiausi momentai įvyko dirbant informacijos centre. Jų būta labai daug. Įsimintini apsilankymai Baltųjų rūmų Ovaliajame kabinete, kai teko lydėti premjerę Kazimierą Prunskienę ir Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį jų susitikimuose su prezidentu George’u Bushu.
Niekad neužmiršiu dalyvavimo, vėlgi kaip Landsbergio vertėju, Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) sesijoje, kur Baltijos šalys tapo tos organizacijos narėmis. Po įstojimo ceremonijos visi išėjome į lauką stebėti Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavų pakėlimo, joms užimant savo vietas visų JTO šalių vėliavų rikiuotėje. Man asmeniškai tai buvo labai reikšmingas momentas, nes maždaug 15 metų prieš šį įvykį, būdamas studentu, atlikau vasaros stažuotę vienai pabaltiečių organizacijai, kuri darė įtaką lobistine veikla Jungtinėms Tautoms. Eidamas šalia Jungtinių Tautų pastato, dažnai iš kitos gatvės pusės už tvoros matydavau daugiau kaip šimtą iškabintų vėliavų. Pagalvodavau, jog štai už tos tvoros yra pasaulio šalių klubas, kuriam Lietuvai neleidžiama priklausyti. Būdavo pikta ir apmaudu, kad trūksta trispalvės. Užtat tą 1991 m. rudens dieną buvo sunku patikėti, kad stoviu pačiame JTO kieme, ne už tvoros, ir savo akimis matau, kaip ta didžioji netiesa yra atitaisoma.
Prisimenu dar vieną simbolinės reikšmės momentą. Lydėjau Landsbergį į įvairius miestus. Vieną sykį, jau po Kovo 11-osios, mudu ėjome plačiu oro uosto koridoriumi, turbūt Detroite. Mes į vieną pusę, o keleivių srovė į kitą. Eidamas pastebėjau, kad ne vienas keleivis prie mūsų prisiartinęs stabtelėjo, iš jų akių mačiau, kad jie meta tiriamą žvilgsnį į Landsbergį. Jis buvo įžymybė. Pagaliau, pagalvojau, pasaulis tikrai mato Lietuvą. Tas etapas gana greitai praėjo, bet pasididžiavimo jausmas neišnyko.
Viename pranešime per 2018 m. Adolfo Damušio politinių studijų konferenciją „Laisvės byla ir išeivija: palikimas, dabarties rūpesčiai ir lūkesčiai“ teigei: „Nepaisant to, kiek Amerikos lietuviai bus užsidegę dėl Lietuvos, jų įtakai yra riba, kurią kaip tik ir matėme prieš keliasdešimt metų Lietuvai kritišku laikotarpiu….“. Tačiau galvoju, kad buvo daroma tai, kas tik buvo įmanoma tais laikais. Ar manai, kad Lietuvos istorijos vadovėliuose bus minimos išeivijos pastangos? Kodėl?
Tuo, ką sakiau 2018 m. konferencijoje Vilniuje, tikėjau ir tebetikiu. Aišku, kad Amerikos lietuvių įtaka buvo ir tebebus ribota. Tačiau reikia kai ką pakoreguoti iš mano ankstesnio pasisakymo. Prieš metus išėjęs į pensiją, pradėjau plačiai skaityti apie Šaltojo karo pabaigą, kam anksčiau neturėjau laiko. Visai neseniai baigiau skaityti buvusio prezidento George’o H. W. Busho ir jo nacionalinio saugumo patarėjo Brento Scowcrofto 1998 m. kartu parašytą knygą „A World Transformed“. Jie aprašo didelę reikšmę pasauliui turinčius įvykius 1989–1991 metais, įskaitant Sovietų Sąjungos žlugimą. Mane apstulbino, kad autoriai net keturis sykius pamini Amerikos pabaltiečius. Anot autorių, kai įsibėgėjo perestroika, Amerikos baltai pradėjo reikalauti laisvės Baltijos šalims „tučtuojau“, jie, kartu su sąjungininkais, buvo „gerai organizuoti“, darė „labai didelį spaudimą“, kad Baltieji rūmai pripažintų Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Nors autoriai daug vietos skiria Europai, Kinijai ir Viduriniams Rytams, nė vienas kitas etninis lobis toje knygoje išvis nėra paminėtas. Skaitant tarp eilučių gana aišku, kad JAV prezidentui įkyrėjo Amerikos pabaltiečių spaudimas, bet jis suprato, kad turi su tuo skaitytis. O pabaltiečių kilmės piliečių skaičius, JAV gyventojų visumos mastu, nebuvo toks jau didelis — pagal 1990 m. apklausą lietuvių buvo beveik 812 000, latvių 100 000, estų arti 27 000. Tuo tarpu kai kurie mano kartos lietuviai aktyvistai gana kritiškai žiūrėjo į mūsų visuomenės politinę jėgą ir išprusimą. O gal vis dėlto mes buvome savo atžvilgiu per daug kritiškai nusiteikę. Kai atėjo lemiamas momentas – nuo Atgimimo pradžios iki ultrakomunistų nepavykusio pučo prieš Gorbačiovą pabaigos – Amerikos lietuviai veikė labai aktyviai, be atokvėpio. Ko gero, tas intensyvumas buvo susijęs su tuo, kad šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų jau buvo įrodę savo pasiryžimą atsikratyti sovietinio jungo, kai kurie – net paaukoję gyvybes prie Televizijos bokšto. Norėtųsi, kad Lietuvoje kas nors imtų ir išverstų Busho ir Scowcrofto knygos ištraukas apie Lietuvą ir Amerikos pabaltiečius ir kad apie tai šiek tiek padiskutuotų gimnazijose ar gal universitetuose.
Ilgainiui, ko gero, Lietuvos istorijos vadovėliuose bus skiriama mažai vietos apie išeivijos įnašą. Gal svarbiau, kad Lietuvos istorikai tam inašui kreiptų reikiamą dėmesį, raustųsi po įvairius valstybinius ir privačius archyvus Amerikoje. Istorikas Juozas Skirius jau yra parašęs puikų veikalą JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 metais. Taip pat džiaugiuosi, kad Čikagoje gyvenantis režisierius Arvydas Reneckis filmuoja pokalbius su tais, kurie dirbo Lietuvos labui Atgimimo laikotarpiu. Viliuos, kad kiti tęs jų darbą. Amerikoje gyvenantiems lietuviams, kurie turėjo kažkokį vaidmenį tuo lemtingu laikotarpiu, svarbu, kol dar ne per vėlu, rašyti atsiminimus ir juos perduoti JAV ar Lietuvos archyvams. Jeigu Dievas duos užtektinai sveikatos ir laiko, tuo ir pats žadu užsiimti. Reikia, kad Lietuvoje gyvenantys akademikai tą medžiagą kauptų, analizuotų, jog galėtų žinių kraitį perduoti studentams, kurie taps ateities Lietuvos diplomatais ir politiniais vadais. Esu gana optimistiškai nusiteikęs dėl to kraičio perdavimo ir įsisamoninimo, ypač atsižvelgiant į šviesiai mąstančius jaunus diplomatus, su kuriais tenka susipažinti ir bendrauti Lietuvos ambasadoje Vašingtone.
Atrodo, kad, ypač rinkiminiais metais, ir JAV, ir Lietuvoje skirtingai galvojantys žmonės vis neranda bendros kalbos, kompromisų, nėra pagarbos kitaip mąstantiems. Ar yra kokių ateitininkiškų principų, kurie galėtų būti gairės politiniuose diskursuose išeivijoje ir Lietuvoje? Kaip galima išlaikyti mandagumą (angliškai gal labiau tinka žodis „civility“)? Ir ko siekti? Perkalbėti kitaip galvojantį, išlaikyti taiką, laikytis Katalikų Bažnyčios mokymų ar savo sąžinės?
Apie Lietuvą nedrįstu komentuoti, nes ten negyvenu. O dėl JAV, savo gyvenime nesu matęs tokio susipriešinimo Amerikos visuomenėje, kokį dabar tenka kasdien stebėti spaudoje, televizijoje ir per feisbuką. Turime prezidentą turbūt be precedento JAV istorijoje, kuris, užuot siekęs vienyti tautą, ją atkakliai kiršina. Dvi pagrindinės politinės partijos prie to irgi prisideda. Be to, mūsų visuomenėje yra įsišaknijęs radikalaus individualizmo kultas, dėl kurios grėsmės, nors ir kitais žodžiais, prancūzas rašytojas Alexis de Tocqueville’is perspėjo prieš 185 metus savo veikale „De la démocratie en Amérique“. Individualizmo kultu vadinu situaciją, kai mano norai yra šventi, mano tiesa yra Tiesa, nepaisant to, ką faktai byloja. Panašiai yra ir su vertybėmis. Štai man, beruošiant šį tekstą, Vašingtono dienraštyje skaičiau teigiamą filmo recenziją – komediją apie abortą. Straipsnyje giriama režisierė, kuri, anot žurnalistės, tuo klausimu rodo „tvirtą moralinį požiūrį“. Sunku įsivaizduoti, kaip galėčiau rasti bendrą kalbą su ta žurnaliste ir su ta režisiere, nes pagal mano vertybes ir tikėjimą, kalba eina ne apie komediją, o tragediją, ne apie moralę, o jos priešingybę. Šiais laikais mūsų visuomenėje trūksta moralinės struktūros, kurios prielaidos ir galutinis tikslas – bendras gėris – susilauktų plataus pritarimo tarp piliečių. Tai rimtas iššūkis didžiulei valstybei su 328 miljonų gyventojų. Deja, kuo toliau, tuo labiau skaldomės dėl rasinių, politinių, religinių ir geografinių priežasčių. Tarpusavyje skaldosi ir katalikai.
Kadaise dirbau fizinės reabilitacijos ligoninėje. Ten buvo toks aparatas, kuris simuliavo, ką patiria pacientai, kurie ištikti insulto praranda pusę regėjimo lauko – netenka arba kairės, arba dešinės pusės regėjimo. Panašiai yra tarp Amerikos katalikų. Pavyzdžiui, vertindami kandidatus i prezidentus, vieni (dešinieji) apsimeta nematantys, kaip jų numylėto kandidato politika, leidžianti ne tik atskirti mažamečius vaikus nuo jų nelegaliai emigravusių tėvų, bet ir tuos mažylius bei paauglius negailestingai įkalinti, smarkiai prieštarauja katalikiškam mokymui. Kiti (kairieji) lyg ir nepastebi, kad jų kandidato radikalus nusistatymas dėl abortų žiauriai pažeidžia Dievo įsakymą nežudyti. Išeina, kad abudu pagrindiniai kandidatai perša tai, kas pagal Katalikų Bažnyčios mokymą yra esminis blogis. Apmaudu, kad šiais rinkiminiais metais daug katalikų, tiek iš dešinės, tiek iš kairės, nesileidžia svarstyti, kad turime reikalą su dviem blogiais. O įrodymų, kad taip iš tikrųjų yra, netrūksta. Reikia tik pavartyti katalikišką katekizmą, pasiskaityti Amerikos vyskupų paskelbtas gaires ar prisiminti penkis ateitininkų principus.
Tokioje įkaitintoje atmosferoje, kurioje dabar gyvename, yra sunku išlaikyti mandagumą. Kiti jau nemažai rašė, kaip feisbukas prisideda prie skaldymosi – to čia nekartosiu. Seniai įsitikinau, kad perkalbėti kitaip galvojantį yra bergždžias darbas, nebent tas žmogus jau yra linkęs perkalbėjimui. Turbūt geriausia, ko galima tikėtis, yra suteikti galimybę kitam ir pačiam susimąstyti, iš naujo pergalvoti prielaidas, kurios grindžia nusistatymus. Jeigu matau, kad kitas prieštarauja mano išreikštoms mintims, bet tai daro apgalvotai ir geranoriškai, stengiuosi su nuoširdumu tęsti dialogą – tiek jo labui, tiek ir mano. Per feisbuką dalinuosi straipsniais, kurie, mano nuomone, yra itin informatyvūs ir įžvalgūs. Jeigu jie mane taip imponuoja, tai tikiuosi, kad ir kai kuriuos mano draugus panašiai paveiks.
Šios mintys, ko gero, kai kam atrodys pesimistiškos. Tai susiję su šiandienine situacija, nes šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose pergyvename ypač neramius laikus. Tačiau manau, kad tikintiesiems yra gerokai lengviau išgyventi visas bėdas negu tiems, kuriems Dievas neegzistuoja. Šventoji Teresė iš Kalkutos yra mano mėgstamiausio patarimo autorė. Ji sakė: „Dievas iš mūsų nereikalauja, kad visada laimėtumėm, tik kad liktumėm ištikimi“. Ištikimi kam? Dievui ir gėrio principams. Jeigu galiu iki galo likti ištikimas ir nesirūpinti dėl pergalės, mano našta bus lengvesnė. Ir žinosiu, kad būsiu nugyvenęs prasmingą gyvenimą. Manau, kad net nepastebėdamas to išmokau ateitininkų stovyklose prieš beveik 60 metų.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 9-ajame numeryje)
