Kuris iš kūrinių – pats vertingiausias? Jei kyla mintys išvardinti kokius nors savo puikius draugus, šeimos narius ar giminaičius, Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro (VAJC) darbuotojai sako nepasiduoti tokioms mintims – vertingi esame visi, kiekvienas iš mūsų esame nepamatuojamos vertės. Kristina Trinkūnaitė, Miglė Viselgaitė ir Gabrielius Zaveckas pasakoja apie VAJC misiją ir praėjusių metų iniciatyvą lankyti mokyklas, su moksleiviais besikalbant apie savivertę ir apie tai, kas trukdo ją turėti.
Kristina, Migle, Gabrieliau, kaip jūsų profesinė veikla pakrypo į Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centrą?
Gabrielius: Aš studijavau TSPMI ir po antro kurso su programa buvau išvykęs į JAV. Ten dirbau labai beprasmiškai – lanksčiau marškinėlius, pildžiau prekes iš sandėlio ir panašiai. Kai šešias ar septynias valandas per dieną praleidi lankstydamas marškinėlius, supranti, kad tai nėra veikla, kuria tikrai norėtum užsiimti, todėl sau pasakiau, kad kai grįšiu, ieškosiu, ką prasmingo galiu nuveikti – nesvarbu, ar tai būtų mažai apmokamas darbas, ar neapmokama praktika. Ir kaip tik grįžęs į Lietuvą iš Kristinos gavau pasiūlymą dirbti VAJC.
Miglė: Kadangi aš irgi baigiau TSPMI, tai pratęsiu Gabrielių (juokiasi). Iš tikrųjų aš visad turėjau tokią svajonę – kuriuo nors gyvenimo metu dirbti Bažnyčiai, todėl gavusi pasiūlymą po studijų dirbti čia – sutikau. Kadangi esu ateitininkė, man darbas su jaunimu nebuvo svetimas. Matyt, kažkas pastebėjo, kad galiu save duoti jau ne tik ateitininkams, bet ir Vilniaus arkivyskupijai.
Kristina: Kai studijavau teatro režisūrą, viena dėstytoja mums, pirmakursiams, davė užduotį aprašyti, kaip aš save matau ateityje, koks būsiu, ką dirbsiu. Atsimenu, man ši užduotis pasirodė labai nuobodi – juk dėstytoja tikisi, kad parašysime, kokie garsūs, pasaulinio masto režisieriai būsime. Todėl aš parašiau visai priešingai – jog ateityje dirbsiu Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre. Su juo buvau šiek tiek susipažinusi, nes padėjau režisuojant vienose Lietuvos jaunimo dienose, bet iš principo tokį atsakymą sugalvojau labai atsitiktinai. Ir paskui pamiršau, ką buvau parašiusi. O vėliau, ketvirtame kurse, ta dėstytoja mums išdalino tada rašytus atsakymus, ir aš jau buvau pradėjusi dirbti Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre, todėl labai nustebau, kai pamačiau, ką tuomet buvau parašiusi. Tad dabar galvoju, kad su norais reikia būti atsargiam (juokiasi). Bet iš tiesų, prisimenu, kai buvau vaikas, galvojau, kaip būtų gerai gyventi ir tiesiog skelbti kitiems apie Dievą. Kadangi tokį darbą turėjau kaip troškimą ir laikiau jį tam tikra tikinčio žmogaus privilegija kasdien tiesiogiai apaštalauti, todėl ir priėmiau pasiūlymą čia dirbti.
Kam reikalingi jaunimo arkivyskupijos centrai? Ir kokia Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro vizija?
Kristina: Kiekvieno jaunimo arkivyskupijos centro vizija yra kitokia, priklausomai nuo toje arkivyskupijoje vyraujančių aktualijų. Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centras pirmiausiai yra formuojamas kaip pagalba tikybos mokytojams, katechetams, jaunimo lyderiams, parapijoms vykdyti jaunimo sielovadą. Vadinasi, mes patys nesame bendruomenė, bet esame įrankis tiems, kurie dirba su jaunimu.
Miglė: Kaip tik per savo strateginį susitikimą turėjome įsivardinti, su kokiais įvaizdžiais mums asocijuojasi VAJC, ir vienas iš jų buvo viešasis transportas. Kaip jo tikslas – per tam tikrą laiką žmogų nuvežti iš vieno punkto į kitą, taip ir VAJC – pakviečiame žmogų pas save, parodome jam Bažnyčios grožį, užmezgame su juo santykį ir tada, šiek tiek jį pavėžėję, jį paleidžiame – į kokią nors bendruomenę ar parapiją, kad jis taptų jau to dalimi.
Kristina: Todėl mes nekonkuruojame su kitomis bendruomenėmis ar parapijomis, kurios buria jaunimą, bet esame nusiteikę bendradarbiauti, atvesti jaunimą iki jų.
Kaip minėjote, jūs užsiimate jaunimo sielovada, taigi vedate jaunimo sielas link Dievo. Vienas iš būdų, kaip jūs tą darote, yra važinėjimas po mokyklas. Papasakokite, kaip pasirinkote tokį kelią ir su kokia auditorija susidūrėte, kaip buvote priimti?
Miglė: Kadangi norime kiekvienam parodyti Bažnyčią, tikėjimą, suprantame, kad visi pas mus neateis – mes ir patys turime juos pasikviesti, todėl labai natūraliai kilo mintis, jog reikia važinėti po mokyklas.
Kristina: Kaip minėjome, mums labai svarbus santykis su tikybos mokytojais, nes būtent jie savo mokinius atveža į mūsų renginius, juos palydi, todėl reikia su jais bendradarbiauti, sužinoti, kokios problemos, aktualijos vyrauja tarp jaunimo. Važiuojame ne tik į parapijas, kur jau yra susirinkęs tikintis jaunimas ir mums būtų daug patogiau su jais būti, bendrauti, bet ir po visas kitas vietas, po mažiausius ir didžiausius miestus, kur yra visokio jaunimo – nes parapijų jaunimas dar neparodo viso arkivyskupijos vaizdo, o mums labai svarbu pamatyti realią situaciją, tad važinėjame po mokyklas ir kalbamės su moksleiviais jiems aktualiomis temomis, taip parodydami, jog ir Bažnyčiai tai gali rūpėti. Bandome laužyti stereotipus, kuriuos jaunimas turi apie bažnytines organizacijas.
Pagrindinė tema, su kuria vykstate į mokyklas – asmens vertingumas, savivertė. Kodėl būtent ši tema tapo pagrindinė?
Gabrielius: Jau Jonas Paulius II su jaunimu kalbėjo jiems aktualiais, rūpimais klausimais – taip atsirado „Kūno teologija“. Tad labai panašiai ir mes nusprendėme kalbėti apie vertingumą, nes panašu, kad, pirma – jaunimas labai skirtingai jį supranta, ir antra – jie patys nesijaučia vertingi. Kadangi žinome, jog daugelis vertingumą suvokia pagal kriterijus, kuriuos atsineša iš artimos aplinkos, draugų, šeimos, norime jaunimui parodyti kitus vertingumo kriterijus – Dievo kriterijus, kurie yra svarbesni už tuos, kuriuos yra susikūrę žmonės.
Kristina: Man atrodo, kad asmens vertingumas yra pamatinis klausimas žmogaus gyvenime, kurio neišsprendus labai pavojinga eiti prie kitų temų, pavyzdžiui, prie labai populiarios tarp jaunimo pašaukimo temos. Juk, jei neturėsi teisingo požiūrio į save, gali būti, kad patvirtinimo, jog esi vertingas, imsi ieškoti kitur, pavyzdžiui, profesijoje, drauguose ar romantiniuose santykiuose. Toks požiūris gali labai skausmingai baigtis. Todėl mūsų pirmas klausimas moksleiviams ir būna: kuo skiriasi vertingumas ir naudingumas? Ar tai tos pačios sąvokos, ar visgi skirtingos? Ir ar išvis vertingumui gali būti keliami kokie nors kriterijai?
Miglė: Man atrodo, kad kol tu nesuvoki, jog esi vertingas, tol negali leistis į tikėjimą. Galbūt filosofai prisikabintų dėl mūsų vartojamo žodžio vertingumas, nes jis dažniau asocijuojasi su naudingumu, bet šiuo žodžiu turime omenyje orumą, tiesiog moksleiviams vertingumas yra kiek labiau suprantamas žodis. Be vertingumo neišeina kalbėti net apie Dievo gailestingumą arba apie savo talentus. Juk jei laikysi save nevertingu, negebėsi įžvelgti savo talentų, galbūt manysi, kad jų net neturi. Ir, jei laikome save nevertingais, tai kaip mes galime žiūrėti į Dievą? Juk laikysime jį tik teisėju, skaičiuotoju, baudėju.
Taigi moksleiviams nešate žinią, jog kiekvienas esame nelygstamai vertingas. Kaip jūs tai skelbiate?
Kristina: Mūsų pamokų formatas ilgainiui kito, nes labai svarbu pajausti, kas jaunimui tinka, o kas – ne. Taip pat skirtingose mokyklose būdavo skirtingi moksleiviai, todėl būdavo taip, kad čia ir dabar turėdavome nuspręsti, kaip būtent jiems geriausiai būtų apie tai kalbėti: sudėtingiau, ar paprasčiau, per pavyzdžius ar labiau iš teorinės pusės. Dažniausiai naudodavome išgalvotą Kęsto istoriją, pasakodavome apie jo gyvenimą. Ir pradėdavome istoriją nuo klausimo: kaip manote, ar Kęstas yra vertingas? Nuo šio klausimo prasidėdavo mūsų diskusija ir bandymas prakalbinti tuos jaunus žmones, kad kartu mąstytume ir nuvestume juos prie krikščioniškojo vertingumo suvokimo. Dar įterpdavome ir savo asmeninius liudijimus, ką jauniems žmonėms labai svarbu išgirsti.
Gabrielius: Šiek tiek praplėsiu mintį apie Kęsto istoriją: mes kviečiame įsivaizduoti jį gyvenant pasaulyje, kur vertinga yra lygu naudinga, o paskui – kur tai nėra lygūs dalykai. Tada pereiname prie to, jog tik tokiame pasaulyje, kur vertinga nėra lygu naudinga, gali būti senelių globos namai ar šeima kaip institucija (nes juk vaikų, iš vienos pusės, turėti neapsimoka).
Miglė: Taip pat per pamoką darome tokį eksperimentą: kviečiame vaikus užsimerkti, ir kol skaičiuojame nuo vieno iki dešimt, jie turi iškelti ranką ties tuo skaičiumi, pagal kurį jie save vertina. Tada matome, kad tie skaičiai yra labai maži – jaunimas šiandien išties labai menkai save vertina. Ir dažniausiai tie, kurie klasėje būna triukšmingiausi, nedrausmingi, sėdintys su ausinukais, iškelia rankas ties pačiais mažiausiais skaičiais. Tuomet jiems pasakome, kad iš tiesų visi turėtų pakelti rankas ties skaičiumi dešimt. Mes neiškeliame rankos ties dešimt būtent todėl, kad klaidingai suvokiame vertingumą: jį suvokiame per naudingumą, efektyvumą, sėkmę, išvaizdą ir t. t. Ir mes išvardiname jiems tuos klaidingus kriterijus, kad jie atpažintų, kodėl jie taip menkai save įvertina. Žinoma, pasakome jiems, kad juos suprantame, kad išties kartais būna sunku save matyti kaip vertingą. Paskui pradedame pasakoti savo istorijas ir įvardijame būdus, kaip mes patys kasdien kovojame su tomis vertingumo problemomis. Viską aptarę, tik pamokos pabaigoje atnešame jiems Gerąją Naujieną ir užsiimame evangelizacija. Pasiūlome jiems atsakymą, kodėl esame nelygstamai vertingi nuo gimimo iki mirties – nes Kristus už mus atidavė savo gyvybę, už kiekvieną iš mūsų praliedamas savo kraują. Netgi bandome išvardinti visų vaikų vardus, sakydami: „Už tave, ir už tave ir už tave…“ (šypsosi).
Kristina: Norime moksleiviams perduoti žinią, kad Kristaus auka yra pati didžiausia kaina, kokia gali egzistuoti pasaulyje. Ir ji buvo sumokėta už kiekvieną žmogų. Todėl, atmesdami savo vertingumą, niekiname tą kainą, menkiname Jo auką.
Miglė: Taip, ir tuomet pamoką užbaigiame pakviesdami moksleivius sudalyvauti VAJC veikloje, kviesdami juos į vieną ar kitą renginį, kuriuose mes irgi stengiamės nešti vertingumo žinią. Norime, kad vaikas turėtų aplinką, kurioje jam nereikėtų užsitarnauti vertingumo, ką jis galbūt turi daryti mokykloje ar šeimoje.
Kartais linkstame save išaukštinti, būname apimti puikybės, laikome save vertingesniais už kitus, o kartais – nematome savyje nieko gero, menkiname save ar su pavydu žvelgiame į kitus. Kaip kovoti prieš šiuos du kraštutinumus?
Gabrielius: Siūlyčiau vienodai Šlovinti Dievą – ir kai mirkstame sūkurinėje vonioje, ir kai braidome purve. Abejos kliūtys skatina save patį statyti į centrą: arba aš už visus geresnis, arba aš už visus prastesnis. Atskaitos taškas nėra nei Dievas, nei artimas. Jeigu iki galo „įsikertame“ tai, kad Dievo akyse kiekvieno žmogaus vertė – orumas – yra vienodas, telieka pagavus save puikybės ar nevilties akivaizdoje sakyti „stop“. Tarkim, dabar prasčiau padainavau už kitą arba pralošiau šachmatais ir emociškai jaučiuosi mažiau vertingas. Tačiau Dievo akyse niekas nepasikeitė. Juk, net ir važinėdami po mokyklas kalbėti kitiems apie vertingumą, kartais patys nesijaučiame vertingi, o būna ir atvirkščiai – kai gerai pasiseka pravesti pamoką, mus pagauna puikybė. Todėl geriausiai balansą galima atrasti maldoje, kai nelygini savęs su kitais, bet klausi Dievo, ko jis iš manęs nori.
Miglė: Kai tu savęs nepriimi kaip vertingo kūrinio, tada tu taip ir blaškaisi tarp puikybės ir perdėto nusižeminimo, kas vėlgi yra puikybė. O kai priimi save kaip vertingą, tau tiesiog nebereikia lyginti savęs su kitais, nebereikia kitiems įrodyti, jog esi vertingas kokiais nors savo pasiekimais. Tad jei nuolat sau priminsi, kad esi vertingas ir mylimas Dievo kūrinys, tada tu net nenorėsi lyginti savęs su kitais.
Kristina: Man atrodo, kad savęs nužeminimas ir pavydas visada yra susijęs su mūsų vidinėmis žaizdomis, kurios uždengia visa kita, kas yra mumyse. Pavyzdžiui, man atrodo, kad turiu labai didelę nosį ir pažiūrėjęs į veidrodį nematau nieko kito, tik savo nosį, nei plaukų, nei akių – nieko. Galiausiai aš pats tampu viena didele nosimi. Taip hiperbolizuodamas, imi nematyti, ką tu be savo įvardijamų trūkumų turi, kitaip sakant – nepažįsti savęs. Kai savęs nepažįsti, tuomet pradedi „susirinkinėti“ save iš kitų: šito akys labai gražios, šito – plaukai, šitas labai gražiai kalba ir panašiai, nes galvoji, kad esi prastai sukurtas. Taigi kyla klausimas – ar tu išties žinai, kaip esi sukurtas? Ar esi atradęs visas savo dovanas? Manau, kad iki gyvenimo galo mes nežinome, kokie mes esame, kas į mus „įdėta“, kokius mus sukūrė, su kokiomis dovanomis. Tik Viešpats visa tai žino, tik jis kaip mūsų kūrėjas gali mus visiškai pažinoti. Juk pažinti save, suprasti, iš ko aš esu sudėtas, kaip reaguoju vienoje situacijoje, o kaip – kitoje, kokios mano savybės tada išryškėja – gana didelis darbas. Žmogus – kaip koks cheminis elementas, skirtingose sąlygose pasirodo skirtingai. Ir kas gali pasakyti, kuris cheminis elementas yra svarbesnis, o kuris – mažiau svarbus? Kiekvienas yra svarbus šioje žemėje. Kai tu tą suvoki, tada supranti, kad ir tau yra paskirtas kažkoks vaidmuo, tam tikra vieta. Yra dar vienas labai klaidingas suvokimas: matyti kitą žmogų kuo nors labai apdovanotą – ar grožiu, ar išmintimi, bet nematyti kryžiaus, kurį jis neša – sunkumų, kuriuos jis dėl tos dovanos patiria. Pavyzdžiui, jei tai – labai graži mergina, galbūt ji jaučiasi visų vartojama, juk visi nuolat į ją žiūri? O jei tai – labai išmintingas žmogus, gal kiti jo nuolat prašo patarimų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, arba gal jį patį dažnai kankina sudėtingi, egzistenciniai klausimai, problemos?
Pasidalinkite įspūdžiais – ką svarbaus išsinešėte iš šių kelionių po mokyklas?
Kristina: Važinėjant po mokyklas buvo jautru matyti, kokia svarbi ši tema vaikams. Būdavo vaikų, kurie net visą pamoką praverkia. Ir sunku pasakyti, kur slypi to šaknys. Tada supranti, kaip svarbu su vaikais kalbėti apie vertingumą.
Miglė: Supratau, kad Lietuvoje su vertingumu reikia padirbėti… Taip pat šios kelionės man pačiai buvo didelė mokykla. Iki tol nebūčiau galėjusi pagalvoti, kad su jaunimu galiu kalbėti būtent šia tema, juk man pačiai reikia su tuo padirbėti! Kita vertus, tada tampi lygus su tais vaikais, nė kiek labiau pažengęs, o tie mano asmeniniai pasidalinimai man kaskart tapdavo refleksija – dalindamasi savo patirtimi su kitais, aš pati gijau.
Gabrielius: Jėzus ne šiaip sau apaštalus siuntė skelbti Evangelijos po du. Mes gal tik keletą kartų, kai niekaip kitaip nebuvo įmanoma, keliaudavome vesti pamokų po vieną. Tai irgi savotiškas ženklas: mano pašaukimas nėra atsietas nuo kitų pašaukimų.
Palinkėjimas tiems, kurie užklydo perskaityti pokalbio su jumis apie savivertę.
Miglė: Linkiu visiems pagalvoti, ar neturi problemų su vertingumu, o jas atradus, nebijoti jų pripažinti ir prireikus – nebijoti kreiptis pagalbos. Per psichologus, psichoterapeutus, per dvasinį palydėjimą, maldą. Mums duota įvairių įrankių – tik imkit!
Kristina: Na, puikiai tu čia pasakei! Nepriimkit savo nevertingumo kaip normos, o nuolat ieškokit tų įrankių požiūriui pakeisti. Ir pasirinkit bent vieną – nereikia griebtis iš karto visų.
Gabrielius: Kai jausitės beverčiai, prisiminkit tuos kartus, kada jautėtės labai vertingi (bus nelengva). Kai jausitės labai vertingi, jau tada galvokite, kaip elgsitės, kai šios minutės šlovės praeis.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 9-ajame numeryje)
