Ateitininkė Brigita Čiužaitė penkerius su puse metų dirbo Ateitininkų federacijos sekretoriate – iš pradžių projektų vadove, vėliau generaline sekretore. Jos šiltas bendravimas ir nuoširdus noras padėti, patarti lydėjo organizacijoje veikiančias valdybas, kuopos globėjus, renginių organizatorius. Brigita – tas žmogus, kuris atlieps ir patars paskambinus net vėlų sekmadienio vakarą. Šią vasarą Brigita pradėjo naują etapą ir atsisveikino su pareigomis sekretoriate. „Dar trūksta laiko atsitraukti ir reflektuoti praėjusį laiką, bet šiandien fiksuosime dabartinį žvilgsnį į sukauptą patirtį“, – dalijasi Brigita. Kalbamės ne tik apie sukauptas patirtis, bet ir ateitininkijos indėlį Lietuvos jaunimui, brangiausias akimirkas ir sutiktus žmones, keliones ir ateities svajones.
Kokia tavo istorijos su ateitininkais pradžia?
Pirma pažintis su ateitininkais buvo matant vyresnės sesės Ievos pavyzdį – ji buvo kuopos narė, kuopos pirmininkė. Stebėjau jos laiko leidimo būdą ir mačiau, kiek daug jis atnešė grožio ir pilnatvės, kokių gerų bičiulių sesė turi.
Tada Viekšniuose pradėjau ruoštis Sutvirtinimo sakramentui – mus ruošė katechetas Paulius Auryla, kuris yra ir kunigo Jono Ilskio ateitininkų kuopos globėjas. Jis pakvietė sutvirtinamuosius prisijungti prie ateitininkų. Buvome draugų grupelė, kuri noriai dalyvavo įvairiose veiklose. Tuo metu ateiti į kuopą paskatino globėjo lyderystė, gražios draugystės su jaunais žmonėmis kūrimas, sukurta saugi aplinka, kurioje gimsta bendrystės laikas. Tai buvo vieta, kur paaugliai galėjo saugiai ir kokybiškai leisti laiką, kurti bendruomenę, renginius, išskleisti savo talentus. Kelerius metus buvau kuopos pirmininkė, galėjau atpažinti ir auginti organizavimo, komandos telkimo, komunikacijos įgūdžius.
Kai įsidrąsinome kuopoje, mus pakvietė prisijungti ir į moksleivių ateitininkų akademijas. Moksleivio ateitininko įžodį daviau Žemaičių Kalvarijoje, kai šventėme ateitininkų organizacijos šimtmetį – tada labai daug naujų narių davė įžodį. Dar nesupratau, į kokią didelę ir brandžią ateitininkų šeimą patekau.
Labai įsiminė 2011 metais Rukloje, kareivinėse, vykusi akademija „Sukurta Lietuvoje“. Tai buvo ir kelionės patirtis – pirmą kartą važiavau ne su klase ar šeima, bet viena į konkretų renginį, vykau traukiniu su persėdimu. Labai graži ir keliavimo po Lietuvą patirtis. Ta akademija įkvėpė būti su ateitininkais, įsitraukti į veiklas. Mačiau vadovus, kurie buvo labai kūrybingi, talentingi, drąsūs. Gerai atsimenu vieną akademijos vakaro programą, kai buvo atvykęs Vytautas V. Landsbergis, jis skaitė „Rudnosiuką“ ir tarp skaitymų dainavo. Visi dalyviai sėdėjo ant žemės ir tiesiog klausė. Man kaip vaikui ši patirtis labai įsiminė gal todėl, kad tai buvo nauja, toks neįprastas formatas, iki tol nebuvau dalyvavusi panašiame renginyje.