JONAS ILSKIS (1907–1985) – katalikų kunigas, sovietinės okupacinės valdžios politinis kalinys. Baigęs Telšių kunigų seminariją dirbo Tauragėje, Palangoje, Skuode, Švėkšnoje, Viekšniuose, kur buvo suimtas ir nuteistas 25 metams lagerių. Nuo 1954 m. Sibire dirbo pastoracinį darbą. Už tai ištremtas į Lietuvą, kunigavo Akmenėje, Ylakiuose, Viekšniuose. Ypač reikšmingas jo klebonavimo Palangoje periodas Antrojo pasaulinio karo ir pokario suirutės metais, kai teko rūpintis per apšaudymą stipriai nukentėjusios bažnyčios remontu; jis taip pat buvo apkaltintas moksleivių neramumų, Stalino portreto išniekinimo organizatoriumi, ir po metų jį, tada klebonaujantį Viekšniuose, suėmė ir ištrėmė į Sibirą.
2000 m. gegužės 7 d. Romoje, Koliziejaus aikštėje, Šventasis Tėvas Jonas Paulius II papildė šimtmečio martirologiją, paskelbdamas 114 Lietuvos kankinių, tarp jų – ir kun. Joną Ilskį.
Kunigas J. Ilskis visas jėgas atidavė dvasinės ir materialios bažnyčios atstatymui, buvo pamaldus, mylintis žmones. Parengė Viekšnių ir Palangos bažnyčių istorijas. Rašė prisiminimus, kurių dalį išsaugojo jo pusbrolis vysk. Antanas Vaičius, kita dalis dingo, nes persekiojamas kunigas raštus slėpdavo pas parapijiečius ir kitus pažįstamus. 1998 m. išleista jo prisiminimų knyga „Mano gyvenimo takelis. Curriculum vitae“.
Kun. Jono Ilskio vardu pavadinta Viekšnių ateitininkų kuopa.
Palangos kleboną kun. Joną Ilskį užrašyti 1945 metų vizijas paskatino vysk. Vincentas Borisevičius. Kopiją išsaugojusi Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolė ses. Aleksandra Pacevičiūtė vėliau ją patikėjo ses. Nijolei Sadūnaitei.
Vizija. 1945 m. kovas
Jonas Ilskis
Tai buvo tuo metu, kada Rytų kovos frontas ėjo prie Minsko plento.
Pavasaris – kovo mėnuo. Naktį, apyaušryje, susapnavau labai įdomų ir reikšmingą sapną. Jis išliko atmintyje visą mano gyvenimą.
* * *
Pasijutau esąs lyg garas – kamuolėlis, atsiplėšęs nuo žemės, pradėjau kilti tiesiai į viršų. Pastebėjęs, kad neturiu jokios priemonės, pradėjau jaudintis. Kilo mintis, ar tik aš neatsiskyriau nuo kūno. Apžvelgęs save pamačiau kūno vaizdą ir rankas. Buvau tiek aukštai pakilęs, kad horizontas apėmė visą Europą ir siekė už Uralo srities. Vaizdas buvo ryškus ir natūralus, išskyrus Sovietų Sąjungą ir jos užimtas sritis. Jos buvo raudonos – gyvo kraujo spalvos, lyg kraujo jūra, kuri tyliai slankiojo, bangavo. Kraujo jūra nuolat drebėjo ir staiga prasiveržė prie Minsko į Vakarus ir atsirėmė į Pabaltijo valstybių sienas. Niekieno nesulaikoma, ji užliejo Lietuvos rytų sieną ir, sudarydama kylio formą, smarkiai tekėjo Vilniaus ir Varšuvos kryptimi. Bematant ji pasiekė prūsų sieną ir giliai įsiveržė į prūsų kraštą. Kylis nesusyk pasiekė jūrą.
Pažvelgiau tada į rytus. Kraujo banga, apsupusi Daugpilį, nutekėjo dešiniuoju Dauguvos upės krantu į vakarus, Latvijos viduriu. Banga nusirito Rygos link, kuri po ilgesnio laiko buvo užlieta.
Kai akys nukrypo į Lietuvą, pamačiau kraujo bangą, slenkančią visu frontu į vakarus, Šiaulių link.
Dabar aš lyg labiau prisiartinau prie žemės, mačiau žmones, kariuomenę, girdėjau jų klyksmą, dejones, išgąstį, siaubą. Mačiau, kaip traukėsi karių voros, kelius užkimšo vokiečių kariuomenė. Vietomis pakrikę daliniai bėgo per laukus, be kelių…
Mačiau minias bėglių, kurie, apimti baimės dėl artėjančios Raudonosios armijos, bėga netvarkingai šalutiniais keleliais, pievomis. O privažiavę upę, palikę mantą ir vežimus, ėjo pėsti į Vakarus. Mačiau, kaip iš lėktuvų šaudė į bėglius, kaip jie nukautuosius laidojo pamiškėje, girdėjosi jų aimanos. (Lietuviai bėgo, nes gerai prisiminė 1940–1941 m. raudonųjų terorą, žudynes: 1940 m. liepos 11–12 d. komunistai nukankino ir iššaudė daugiau kaip 2 000 žmonių, 1941 m. gegužės 6 d. sunaikino 12 tūkstančių lietuvių, o 1941 m. birželio 14–17 d. į Sibirą nukankinti išvežė per 37 tūkstančius nekaltų lietuvių: vaikų, senelių, moterų, ligonių. Buvo suplanuota sunaikinti 2 mln. lietuvių.)
Po to aš staiga atsiradau ant žemės – Palangoje – ir bemačiau tik vietos vaizdus, bet jaučiau visą fronto eigą… Palangos miestas užlietas vokiečių karių. Stebėjau kautynes virš Kretingos. Girdėjosi bombarduojami Darbėnai. Drebėjo žemė ir namų langai. Lėktuvai užskrido virš Palangos. Rusų lėktuvas su penkiakampe žvaigžde, žemai skrisdamas, šaudė į gatve einančius žmones.
Karo siaubas gąsdina, drebulys sukrečia visą kūną. Prisiartinu prie bėglių minios, daugelis verkia…
Dabar pastebėjau, kad visas sodelis pilnas atvirų duobių… Tuojau pajutau svetimų lėktuvų antskrydį, puoliau prisiglausti prie žemės. Taikinys, palietęs žemę, sukėlė galingą sprogimą. Jau pataikė į plentą, palietė šventorių ir bažnyčios sieną. Bažnyčia buvo skaudžiai pažeista, per išgriautą sienos plyšį matėsi altoriaus tabernakulis. Skausmas taip suspaudė širdį, kad nebegalėjau žiūrėti į sužalotą bažnyčią, ir nusigręžęs pasukau atgal per plentą į sodą. Pajutau, kad dangus aptemo, atėjo naktis. Nakties tyla gaubė visą kraštą.
Vienišas vaikščiojau po sodą ir stebėjau kautynes jūroje. Sausumoje karo veiksmų jau nebebuvo.
Naktis darėsi ilga ir nuobodi… Tik ją nutraukė staigmena: iš visų laivų besiblaškantys prožektoriai pradėjo susikryžiuoti į vieną tašką. Už Birutės kalno, Vokietijos link, žemai prie jūros paviršiaus, taškas – fokusas virto tiesiog saule, ir dangus nušvito labiau negu dieną, šviesusis taškas dabar atrodė lyg milžiniškas saulės skritulys, o jame pasirodė milžiniška Kristaus statula, dydžiu ir stiliumi panaši į Amerikos Laisvės paminklą. Statula buvo gyva, ji vaizdavo Kristų: liekna, aukšta, gotiško stiliaus. Jo rūbai buvo pelenų spalvos, ant pečių raudonas apsiaustas. Jupa nesujuosta, plaukai lygūs, mažomis bangelėmis pridengė kaklą, siekė pečius. Kristaus veidas rimtas. Jo žvilgsnis nukreiptas į šiaurės rytus ir nejudąs. Visa statula nejudri. Kristus rankoje laiko proporcingai didelį kieliką ir virš jo, dešinėje rankoje, ostiją su įrašu: IHS (Jėzus žmonių gelbėtojas).
Statula keletą kilometrų nuo kranto, supdamasi lyg laivas, plaukė į šiaurę Latvijos link. Priplaukusi Latvijos sieną, ji sujudėjo, su ostija padarė laiminantį kryžių ir ištarė žodžius: Pax mundi, salus Lithuanias! („Pasaulio taika, gerybė Lietuvai!“) Šis Kristaus gestas ir žodžiai man padarė jaudinantį įspūdį, ir garsiai sušukau: Jezu, Fili Davis, miserere nobis, salve nos! – („Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų, gelbėk mus!“)
Tuo metu išgirdau šalia savęs balsą, sakantį: „Lietuva dėl savo gausių, sunkių ir viešų nuodėmių buvo nusipelniusi Dievo bausmės, ji turėjo būti visai sunaikinta ir nustumta nuo žemės paviršiaus. Tie nusikaltimai yra svetimoterystės, šeimų ardymas, kūdikių žudymas, begėdystės, girtuoklystės ir šventų dienų laužymas. Tačiau šventųjų maldos, kūdikių ir kankinių kraujas, šv. Mišių aukos, permaldavimo šv. Komunijos surinko išperkamąją auką ir Švč. Mergelės užtarimas sugrąžino Lietuvai gyvenimą. Todėl eucharistinė Jėzaus Širdis dėl begalinio savo gailestingumo nutarė prikelti Lietuvą naujam gyvenimui.“
Paskui balsas pridūrė: „Klausykis ir stebėk, kaip prisikelia Lietuva.“
Pasigirdo lyg jūros ūžimas. Tai buvo tautos entuziazmas, dėkingumo Dievui, džiaugsmo ir laisvės paradas. Bendrame ūžesyje buvo galima girdėti – atskirti lyg milžino žingsnius – tautos eitynes, procesijas, tarpais prasiverždavo eucharistinės giesmės garsai.
Nepažįstamojo balsas aiškino: „Prisikėlusi naujoji Lietuva žengs eucharistinio sąjūdžio keliu į dvasinį atgimimą. Visame krašte bus rengiami eucharistiniai kongresėliai, vėliau – visos tautos kongresas, tai padėka Švč. Eucharistinei Jėzaus Širdžiai už laisvę. Lietuvai suteikiama garbė ir privilegija tarp kitų kaimyninių tautų. Ji kelsis su garbe. Jos teritorijos ribos bus praplėstos ir gaus tarptautinės pareigos uždavinį…“
Kai viskas buvo lyg pradėję aprimti, balsas vėl prabilo: „Klausyk, klausyk, krito pasaulį gąsdinąs komunizmo slibinas. Jis žuvo pats savo lizde. Klausykis, kaip pakilo iš jo vergijos tautos ir kaip dėlto džiūgauja visas pasaulis.“
Ir vėl pasigirdo panašus, tik daug stipresnis ūžimas, šūkavimai, džiaugsmingos demonstracijos. (Čia trūksta trečio vaizdo – Kinijos išlaisvinimo.)
Pakilęs nuo žemės (visą laiką gulėjau kniūbsčias) nebemačiau nei Kristaus statulos, nei kalbančiojo. Bėgau į gatvę, užlietą minios; žmonės netvarkingai bėgiojo, vieni kitus sveikino, bučiavosi. Pamačiau daug pažįstamų, juos sveikinau.
Kažkieno balsas lyg klausė, lyg reiškė nuostabą: „Kur tie neprieteliai dingo, kurie taip vargino ir spaudė mūsų šalį?!“ – „Jie pradingo lyg pavasario sniegas, lyg šešėlis patekėjus saulei!“
⁎ ⁎ ⁎
Pabudau labai sujaudintas reginio. Negalėjau tikėti, kad tai buvo sapnas. Ilgą laiką apie jį niekam nedrįsau prasitarti. Tik po 3 mėnesių man teko būti Telšiuose pas vysk. Vincentą Borisevičių. (Vysk. V. Borisevičius 1946 m. buvo čekistų suimtas, baisiai kankintas ir 1947 m. Vilniuje sušaudytas. Tai didis mūsų tautos Meilės kankinys, išgelbėjęs daugeliui lietuvių gyvybę.) Ten buvo ir vysk. Pranciškus Ramanauskas (vėliau išvežtas, kankintas Sibire, sugrįžo ligonis ir mirė Telšiuose). Jiems papasakojau savo sapną. Vysk. Vincentas patarė man tai užrašyti.
Sunku buvo man prisiversti tai padaryti. Pagaliau aprašiau labai suglaustai, paskubomis, 1945 m. spalio 25 d.
Vėliau šis sapnas man pasidarė įdomus, kai jo vaizdas realiai istoriškai pasikartojo tapatybėje, tik iki nakties.
Taip norėtųsi pamatyti išsipildant nakties vaizdus!
O ypač įdomu buvo matyti Kristaus apsireiškimas jūroje ir pats laisvės paktas.
Kun. Jonas Ilskis (buvęs 1945 m. Palangos bažnyčios klebonas) (parašas)
Sugrįžę „raudonieji“ jau 1945 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. pradėjo masinius lietuvių trėmimus. 1946 m. birželio 16 d. masiškai vežė į Sibirą už rinkimų boikotavimą. Vyko trėmimai 1947 m. liepos, rugpjūčio, lapkričio, gruodžio mėnesiais. 1948 m. gegužės 22 d. išvežta 100 tūkstančių iš Rytų Lietuvos, o 1949 m. kovo ir birželio mėnesiais buvo masiškai vežami miestiečiai: kunigai, mokytojai, kariškiai ir kiti inteligentai. Sunaikino trečdalį lietuvių!
O šiandieną bandoma likusius lietuvius sunaikinti dvasiškai – atimant tikėjimą Dievu, įstumiant į girtuoklystę, palaidumą, karjerizmą, – per nužmogėjimą…
* * *
Nuostabi Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos statula (Lurdiškė) Palangos bažnyčioje
Statulos istorija
Palangoje, Birutės kalno šiauriniame šlaite, yra prancūziška Lurdo grota. Ją įrengė grafas Tiškevičius.
Ilgą laiką ji buvo neišbaigta: trūko šv. Bernadetos statulėlės ir tvorelės. II pasaulinio karo metu pamaldūs parapijiečiai, surinkę aukas, aptvėrė grotą geležine tvorele ir pastatė šios šventosios statulėlę.
1935 m. grotos nišoje stovėjo jau antra Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos statula, skulptoriaus menininko Čižausko darbo. Pirmoji buvusi mažoka ir neproporcinga nišai, todėl po Pirmojo pasaulinio karo buvęs klebonas kun. prel. J. Šniukšta statulą pakeitė.
Vokiečių okupacijos metu istorinis kalnas ir paminklas liko nepaliesti. O antrą kartą sugrįžus rusų armijai kalnas, koplytėlė ir Lurdo grota buvo žiauriai išniekintos. Išgelbėtos tik dvi statulos iš kalno koplytėlės: Švč. Jėzaus ir Marijos Širdžių. Jos buvo perkeltos į parapijos bažnyčią. Altorius ir grotos statula buvo palikti vietoje, nes manyta, kad istorinio paminklo okupantai nedrįs paliesti. Tačiau apsivilta. Po nakties koplytėlė buvo rasta karių išplėšta, altorius sunaikintas, Švč. Marijos Neperstojančios pagalbos paveikslas, paišytas lentoje, popiežiaus Pijaus XII vainikuotas aukso vainiku, sušaudytas, vainikai pavogti. Marijos statula Lurdo grotoje iš automatų sušaudyta. Pasiliko tik statulos dalys, sujungtos armatūra. Ji tebestovėjo nišoje, nes buvo tvirtai pricementuota prie uolos. Ir taip grotos statula, netekusi savo išvaizdos, stovėjo daugiau, kaip metus.
Vietiniai komunistai paneigė Bažnyčios teises tvarkyti išorinę kalno šventovę, nuplėšė ir išvežė grotos geležinę tvorelę. Atidengta ir apleista grota ilgainiui virto šiukšlynu ir išviete. Tokiu pat šiukšlynu buvo paversta kalno viršūnėje esanti koplytėlė, bent dvejus metus naudota kaip išvietė…
Sušaudytą grotos statulą, kaip istorinį paminklą, pasirūpino nuimti vietos bažnyčios komitetas ir pavedė menininkui S. Paulauskui restauruoti.
Jos restauracija susijusi su nuostabia istorija.
Sušaudyta statula liejo savo skausmą dėl Tautos nelaimės. Ji buvo liudininku to šventvagiško Tautos istorinio paminklo išniekinimo. Nuostabus reiškinys: pati Švč. M. Marija pareikalavo, kad Jos statula būtų iš ten paimta, restauruota ir perkelta į parapijos bažnyčią.
1941 m. birželio 21 d. per vokiečių puolimą Palangos bažnyčia buvo smarkiai apgadinta, tačiau nutolus frontui restauruota. O 1944 m. spalio 10 d. grįžtanti rusų armija ją iš naujo tyčia apšaudė ir vėl apgadino. Kovoms užsitęsus apie 5 mėn., nedraugingi fronto kariai tris kartus mėgino bažnyčią apiplėšti. Ji buvo priversta evakuotis: su dalimi savo inventoriaus rado prieglaudą už 10 km Žibininkų kaime, pas didelius bažnyčios rėmėjus P. ir B. Astrauskus. Jų bute koplytėlė buvo įrengta apie 3 mėnesius.
Parapijos evakuotai bažnyčiai globoti buvo leistas sargas. Pirmuoju sargu buvo zakristijonas Petras Geryba. Vėliau vietinis karo komendantas leido sargo teisėmis sugrįžti klebonui (Ilskiui). Bažnyčios zakristijoje jis išgyveno keletą metų (negaudamas buto) ir jautėsi laimingas pas savo Viešpatį. Karo puolimo metu, kada drebėjo bažnyčia, jis tyliai niūniuodavo giesmę: „Dievas mūsų prieglauda…“ Maldai vietą buvo pasirinkęs klausyklą, priešais kurią stovėjo jo pamėgtas Maloningosios Dievo Motinos altorius.
1945 m. klebonas įprastoje vietoje kalbėjo brevijorių. Staiga bažnyčioje pasidarė šviesu. Pakėlęs galvą pamatė nuostabų reginį: Švč. Dievo Motinos altoriaus kairiame šone stovėjo Nekaltai Pradėtosios Marijos Lurdiškės statula, apgaubta šiltos šviesos. Marija maloniai šypsodamasi žvelgė į dangų.
Staiga statula atgijo, palenkė galvą ir pažvelgė į kleboną, išskleidė ir vėl suglaudė rankas, pravėrė lūpas, lyg ką norėdama pasakyti. Jam atrodė, tarsi jį kviečia ateiti arčiau. Tad prisiartino prie jos ir atsiklaupęs laukė, ką ji pasakys. Statula prakalbo: „Mano sūnau ir tarne, tu daug meldiesi, prašydamas taikos ir už kitus. Reikia, kad tu daugiau melstumeis už save, nes tau daug teks kentėti dėl mano Sūnaus Vardo. Melskis ir būsi išklausytas.“
Tuo ir pasibaigė klebono regėjimas. Bet tai turėjo didelės reikšmės jo gyvenime: arešte, kalėjime, lageryje bei tremtyje, nes teikė stiprybės, guodė ir davė gaivinančios vilties.
Praėjo mėnuo po to, kai į klebono duris (zakristijoje) pasibeldė ir įžengė S. Paulauskas. Lyg šaltas vanduo perpylė klebono kūną. Šis žmogus buvo žinomas visoje apylinkėje kaip žiaurus „stribitelių“ (stribų) vadas. Jo, visada girto, kaip pabaisos bijojo visi apylinkės gyventojai, nes retas nebuvo nuo jo nukentėjęs. Žiaurus jis buvo ir savo šeimai. Turėjo ramią, pamaldžią žmoną ir sūnų Staselį, kuris kasdien patarnaudavo šv. Mišioms.
Paulauskas prisipažino klebonui, kad yra velionio kun. Mykolo auklėtinis, labai gražiai ugdytas. Baigęs Paryžiaus aukštąją meno mokyklą iš pradžių Prancūzijoje gražiai užsirekomendavo savo sugebėjimais. Bet ta nelemta girtybė išplėšė jam garbę, vardą, žmoniškumą, religiją, sveikatą ir gyvenimo viltį… Jis kaip „stribitelių“ vadas buvo papuolęs į tokius spąstus, iš kurių neliko vilties gyvam ištrūkti. Nematoma ranka buvęs išgelbėtas. Dabar jam aišku, kad toji ranka buvo Švč. Mergelės Marijos.
Prieš porą savaičių, pasakojo S. Paulauskas, turėjęs sapne aiškius regėjimus, per kuriuos Švč. Mergelė pasakiusi, kad jo gyvenimo dienos suskaitytos – Dievo bausmė jam prirengta. Tačiau dėl jo jaunystės pamaldumo, atsidavimo Jos globai Marija nori jį išgelbėti. Todėl Ji griežtai reikalavo: „Liaukis daręs pikta, nutrauk visus ryšius su blogais draugais, daryk atgailą, ir aš išgelbėsiu tave nuo pražūties, kuri tau gresia.“
Jis staiga pabudęs. Tokio sapno sunervintas, dar pykęs ir piktžodžiavęs Dievui ir Švč. M. Marijai. Paniekinęs sapną ir nuėjęs gulti. Bet vos sudėjus akis vėl ta pati Švč. M. Marija, Lurdiškės paveiksle, pasirodžiusi, dar skaudesniais ir griežtesniais žodžiais įspėjusi, reikalavusi greit apsispręsti – pasirinkti arba pražūtį, arba gyvenimą…
Po to nubudęs, neramumo verčiamas, Paulauskas nuėjo į gretimą kambarį pas panašų savo draugą Volodią Smalininovą (rusą, stačiatikį). Šis patarė kalbėtis su Švč. M. Marija: ko Ji reikalaujanti?..
Kai trečią kartą tą pačią naktį išvydo Švč. Dievo Motiną, jau buvo pasiryžęs su paklausti, ką jam reikią padaryti, Marija jam paaiškinusi, kad jis privaląs nutraukti ryšius su piktais draugais ir liautis persekioti nekaltus žmones – pakeisti gyvenimą, laikytis santūriai, liautis girtavus, atlikti išpažintį, padaryti Jai gerą darbą, kurį turi nurodyti vietos bažnyčios klebonas. Paulauskas dar mėginęs atsikalbinėti, bet nepajėgęs to padaryti. Marija griežtai reikalavusi sąlygas pildyti be pakeitimų, kitaip atimsianti savo globą, o tai jam reiškia pražūtį: netekti laikino ir amžino gyvenimo. Tada jis pajutęs baimės baisumą ir pasižadėjęs vykdyti. Ji galvos linktelėjimu pažadėjusi paramą ir išnykusi iš jo akių.
Ryto metą Paulauskas, apsvarstęs nakties regėjimus, nebedrįsęs numoti ranka. Dar pasikalbėjęs su draugu Volodia, kuris ir pataręs paklausyti įspėjimo.
Sunkiausias dalykas buvo kaip ištrūkti ir atsipalaiduoti iš „stribitelių“ rankų, jų tinklo. Mėginimas išeiti atostogų pas vietos NKGB nepasisekė. Viršininkas atsitraukimą įtarė palankumu priešų sparnui ir grasė mirties bausme. Tada nutaręs kreiptis į centrą Vilniuje, bet ir ten panašiai pasielgė, tad nusivylęs rengėsi grįžti namo. Atėjusi mintis nueiti į Aušros Vartus. Jau buvo vakaras, kai jis čia suklupęs mėginęs melstis, bet nesisekę. Todėl jis priekaištavęs Švč. M. Marijai, kodėl Ji varginanti jį su negalimais dalykais. Bet štai lyg į ausį kas jam pasakęs: „Eik ir stok į sveikatos komisiją, juk tavo išvaizda panaši į sunkų ligonį… Skubėk, gal dar šiandien ką laimėsi…“ Taip jis atsiradęs ligoninėje ir kaip pareigūnas iš provincijos buvo priimtas be eilės.
Gavęs komisijos rekomendaciją skubiai nutraukti nervingą darbą ir duoti bent metams atostogų, gydymosi reikalu…
Su tokia sveikatos komisijos rekomendacija jis vėl nuvyko į darbo centro įstaigą, kur gavęs atleidimo iš pareigų raštą neribotam laikui gydytis.
Dabar jis pajuto, kad Švč. M. Marija padeda jam ir globoja.
Naktį sugrįžęs į Aušros Vartus ir pirmą katrą po daugelio metų nuoširdžiai su ašaromis pasimeldęs.
Vietos NKGB viršininkas, gavęs raštą, nebegalėjo atsisakyti jį atleisti iš pareigų.
Dabar jis atėjęs prašė kleboną paaiškinti, kaip turįs atlikti atgailą ir atgailos darbą, apie kurį Švč. M. Marija buvo pasakiusi, kad vietos klebonas paskirsiąs.
Klebonas paskyrė jam restauruoti Švč. M. Marijos statulą, esančią Birutės kalne, sušaudytą rusų karių. Ją turi persigabenti į savo dirbtuvę, darbą atlikti gerai, panaudoti visus meniškus gabumus. Užbaigus statula turės būti atgabenta į bažnyčią.
Darbas užsitęsė apie 2 metus. Pagaliau, rodos, 1946 m. pavasarį, restauruota Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos statula stovėjo Palangos bažnyčioje, šalia Maloningosios Švč. Mergelės Marijos altoriaus. Ji labai panaši į sapne regėtąją statulą, kuri buvo prakalbėjusi į kleboną.
Artimiausią sekmadienį statula buvo iškilmingai pašventinta. Po pašventinimo susijaudinusi minia, ašarotomis akimis priklaupdama, sveikino ir bučiavo Švč. Marijos statulos koją.
Tas paprotys pasiliko ilgam: visi atėję ir išeidami iš bažnyčios klaupiasi prie Švč. M. Marijos statulos ir bučiuoja koją.
Kaip istorinę tiesą liudiju. Kun. Ilskis (parašas), 1926 02 11
Marija vaduoja
Sub Tuum praesidium confugimus Sancta Dei Genitrix, et a periculis cunetis libera nos semper! („Į Tave šaukiuosi, Šventoji Dievo Gimdytoja, nuo visokių nelaimių mus visados gelbėk!“)
Ši antifona tapo mano kasdienine malda. Ją ypač kalbėjau kentėjimuose: Sibire, lageriuose, tempdamas sunkią katorgininko dalią. Ji buvo mano ramintoja ir paguoda varguose. Po šios savo maldelės prisimindavau Švč. M. Marijos Nekaltai Pradėtosios regėjimą ir Jai primindavau man duotą Jos pažadą: „Melskis ir būsi išklausytas!“
Kada liūdesys nesiliaudavo graužęs ir neramumas išsemdavo kantrybę, klausdavau: „Kada gi, o Švenčiausioji Mergele, išklausysi mano maldas? Kada išpildysi pažadą?“ Ir susigėdęs nutildavau. Kas žino, gal tas Jos pažadas reiškia išganymo viltį? O tai svarbiau!
Gal dėl to aš vėl regėjau Švč. Mergelę Mariją. Tai buvo paskutinieji mano kalėjimo metai: 1954 m. kovo mėn. Tas atsitiko nakties metu – sapne.
Aš buvau apsirengęs liturginiais Švč. Mišių rūbais, baltos spalvos ir, nešinąs kieliką, ėjau prie altoriaus Švč. Mišių aukoti. Bet ėjau iš bažnyčios į didelę aikštę – pievą, kur buvo lyg kongreso metui pastatytas altorius po atviru dangumi.
Altoriuje lyg statula sėdėjo gyva Švč. Mergelė Marija su savo Švč. Kūdikiu ant kairės rankos. Dešine ranka laikė lakštą rašomojo popieriaus. Pamatęs, kad statula lyg gyva, labai susijaudinau ir nebežinojau ką daryti. Prisiartinau prie altoriaus laiptų, atsiklaupiau ir žiūrėdamas į Švč. Dievo Motiną laukiau, ką lieps daryti. Ji pažvelgė į mane meiliai ir gailestingai. Supratau, kad Marija nebars ir nepriekaištaus, bet pasigailės. Taip norėjau apkabinti ir pabučiuoti Jos kojas, bet negalėjau pasiekti. Jos žvilgsnis nukrypo į popierių, kurį laikė rankoje. Apvertė jį ir ištiesė man prieš akis; aiškiai mačiau, kad tai reiškia mano bylą ir kad ji yra švari. Norėjau lyg pasakyti: „Kodėl apie mane čia nieko neparašyta?“, bet nedrįsau.
Marija atsiėmė popieriaus lapą ir vėl padėjo ant savo dešinio kelio. Tačiau nepratarė nei vieno žodžio. Tuo baigėsi mano regėjimas.
Nubudęs iš miego buvau nepaprastai ramus, lyg kūdikis. Motinos paguostas ir paglostytas motiniškos rankos. Supratau, kad kažkas įvyks su mano byla.
Ilgą laiką man skaudėjo dantys. Aštrūs skausmai privertė kreiptis į lagerio viršininką, kad pasiųstų į ligoninę. Prašymas buvo patenkintas. Betvarkydamas dantis, susipažinau su ligoninės vyr. gydytoju. Jis sutiko man padėti – paskyrė bendram gydymui, nustatė mano chronišką ligą, surašė ligos istoriją.
Tuo metu išėjo potvarkis patikrinti ir nustatyti kalinių invalidumo grupę. Aš buvau komisijos pripažintas trečios grupės invalidu. To užteko, kad mano byla būtų perduota specialiam Irkutsko teismo peržiūrėti. Teismas, neradęs bylos pagrindo, atleido nuo kalėjimo bausmės.
Po to panašūs bylų peržiūrėjimai buvo nutraukti.
Kas supras, Viešpatie, Tavo planus ir įžvelgs Tavo kelius? Tik Tu vienas juos žinai ir iš dalies tie, kuriems apreiškei!
Kelias klaidus, tamsioje nakty daug pavojų – pražūti galiu.
Man, keleiviui, nelengva dalia, nes nuvargusi mano siela. Marija mus išves iš tamsybių nakties į džiaugsmus!
Kun. Jonas Ilskis
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 1-ajame numeryje)
