Živilės ir Tomo Urbų šeima tarsi atveria namų duris ir priima pasisvečiuoti. Jie pasakoja apie laiką vienas kitam, apie draugystę, apie augančius vaikus, šventinį laiką namuose, apie ateitininkus. Mes stengiamės rasti laiko pabūti tik dviese – sako Tomas, o Živilė papildo, kad paprastai laiko yra tam, kam jo skiri. Laiko susipažinti, įsikvėpti, sušilti.
d r a u g y s t ė
Man atrodo, visad lengviau ir drąsiau kalbėti apie kitą nei apie save. Tad, Tomai, kokia yra Živilė?
Pradėkime nuo to, kad Živilė yra pati žaviausia, nuoširdžiausia, protingiausia, kitais labiau nei savimi besirūpinanti mano sutikta draugė. Živilė labai mielas ir šiltas žmogus. Visada visus priimantis ir randantis jiems laiko, nors pati po to dirba per naktį, bet atėjusiam pasikalbėti draugui niekada nėra pasakius: dabar neturiu laiko – gal ryt užeik… Man nelabai svarbu, ką ji dirba, svarbu, kuo ji yra. Ji yra baigusi sociologiją ir dirba laisvai samdoma specialiste (daugiausia švietimo tyrimų srityje).
Živile, o koks Tomas?
Tomas – ramus, patikimas, tvirtas ir rūpestingas vyras. Jis turi puikų humoro jausmą, moka mane prajuokinti net ir pačiose sunkiausiose situacijose. Tomas puikiai sutaria su įvairiausiais žmonėmis, gal todėl jau daug metų sėkmingai užima vadovaujančias pareigas prekybos srityje. Tomas moka niekam nesakydamas, tyliai daryti gerus darbus – niekuomet neatsisakys padėti prašančiam pagalbos žmogui.
Kuo užsiima per dienas – dirba „prie kompiuterio“ (dažniausiai visi tokio pobūdžio darbai vaikams atrodo vienodi), vežioja vaikus, tvarko kiemą, padeda seneliams ir visiems, kam prisireikia, susitinka su draugais, skaito knygas, žiūri filmus, žaidžia krepšinį arba serga už Lietuvos krepšinio komandas, meldžiasi. Mums abiems su Tomu labai patinka keliauti ir daug vaikščioti po nepažįstamus miestus ar vietoves, pamažu jas atrandant.
Kokia jūsų draugystės pradžia? Gal pamenate kokį nuotykį, kai tik susibičiuliavote?
Tomas: Mes abu studijavome Vytauto Didžiojo universitete Kaune – susipažinome VDU studentų ateitininkų kuopoje. Pradžioje visi drauge veikėme dideliame ateitininkų draugų rate, o paskui vienas kitam tapome svarbiausiais žmonėmis pasaulyje. O brangių draugų ratas niekur nedingo – iki šiol visi bendraujame. Visi kartu esame patyrę daug įvairių smagių ir pavojingų nutikimų. Vienas iš nuotykių, kurį gerai prisimenu, nutiko kelyje. Vieną labai šaltą (–25 C°) žiemos rytą penkiese važiavome iš Palangos, kurioje su studentais ateitininkais sutikome naujus metus ant užšalusios jūros ledo. Ties Kryžkalniu staiga pradėjo mažėti kuro atsargos ir netrukus užgeso variklis. Sunku patikėti, bet tada dar neturėjome mobiliųjų telefonų, taigi pagalbos negalėjome išsikviesti, o ir pravažiuojančių mašinų kelyje beveik nebuvo, artimiausia gyvenvietė už keliasdešimt kilometrų. Teko pačiam remontuoti automobilį – perrinkau karbiuratorių lauke siaučiant atšiauriam vėjui ir spirginat stingdančiam šalčiui. Remontavau mašiną plikomis rankomis, todėl kas tris minutes turėdavau lįsti atgal į automobilį pasišildyti, kuriame Živilė, Ramūnas, Rasa ir Sigita kūreno sausą spiritą, kad būtų šilčiau. Gerai, kad jo kažkodėl buvo palikta mašinoje. Tada, pasišildęs rankas virš ugnelės, vėl lįsdavau į lauką. Jau buvo vėlus vakaras, kai automobilį galiausiai pavyko vėl užvesti. Kadangi kelionė neturėjo trukti ilgiau nei porą valandų, turėjome tik studentiško maisto likučių – porą riekių duonos ir lašinių. Dar niekad gyvenime duonos kąsnis taip skaniai neištirpo burnoje kaip tąkart. Po nemiegotos nakties buvome pavargę, sušalę, išalkę ir nežinantys, kaip viskas baigsis, supratau, kad tokiomis aplinkybėmis atsiskleidžia kiekvieno žmogaus tikrosios charakterio savybės. Ir tai sustiprina draugystę.
Živilė: Aš pamenu linksmą nutikimą. Su studentais ateitininkais išsiruošėme į valčių žygį Ignalinos ežerais. Dėl kažkokių priežasčių mudu su Tomu pavėlavome į autobusą, kuriuo buvome sutarę važiuoti. Mobiliųjų telefonų nebuvo, susisiekti su draugais neturėjome galimybės, o ir autobusų nebuvo daug. Nusiminėm, bet nepasidavėme – kitą rytą su įvairiausiais nuotykiais nusigavome iki Palūšės, bet ir vėl nepasisekė, nes visi jau buvo išplaukę. Tuomet išsinuomavome valtį ir bandėme juos pasivyti – įnirtingai irkluodami apiplaukėme visą maršrutą, bet nieko neradome. Galop pastebėjome maršruto pradžioje įsikūrusius ateitininkus – pasirodo, jie nutarė neplaukti, o ramiai pasiilsėti. Man tai buvo įrodymas, kad mes dviese galime įveikti įvairiausias kliūtis.
Kas lig šiol stiprina jūsų draugystę – santuoką?
Tomas: Galbūt tai, kad esam labiau orientuoti vienas kitą, nei į save pačius. Tarpusavio santykiuose tai labai padeda. Mes stengiamės rasti laiko pabūti tik dviese, skiriame vienas kitam laiko. Neseniai įsigijome šunį, taigi esame priversti vakarais išeiti pasivaikščioti – stengiamės išeiti dviese arba su vaikais – išnaudojame tą laiką bendravimui. Labiausiai draugystę ir šeimą stiprina malda bei pasitikėjimas, kad viskas Dievo rankose. Tik reikia mokėti priimti Dievo valią.
Živilė: Man atrodo, kad labiausiai santuoką sustiprina pats Santuokos sakramentas – be Dievo pagalbos ir geriausios pastangos gali nueiti perniek. Santuokoje svarbu neleisti kasdienybei ir nuovargiui paskandinti tarpusavio ryšio – kartais reikia pasistengti ar netgi prisiversti skirti vienas kitam dėmesio: paklausti, išklausyti, paklaustam – atvirai ir ne vienu žodžiu atsakyti, apkabinti, pažiūrėti į akis, prajuokinti, kažką kartu nuveikti, pasiaukoti dėl kito. Kita vertus – nereikia kitame žmoguje ištirpti. Kartais tarpusavyje pasikalbame, kad ir kokie artimi būtume, numirti ir prieš Dievą veidas į veidą atsistoti visgi teks po vieną.
š e i m a
Jūs auginate Dominyką, Anelę ir Juozą. O gal derėtų sakyti, kad jau užauginote? Kokie jie?
Tomas: Jaučiuosi, kad dar auginame vaikus. Kol esam gyvi, tol vieni kitus auginam. Dominyka yra labai atsakinga ir rūpestinga, moka užjausti ir padėti. Ir specialybę pasirinko orientuotą į pagalbą kitiems – ji studijuoja klinikinės psichologijos magistrantūroje. Anelė labai gabi muzikai, groja įvairiais instrumentais, bet daugiausia – violančele ir pianinu. Juozas taip pat groja pianinu, jis labai jautrus ir empatiškas, gerai jaučia kitus žmones, kepa skanius sausainius bei pyragus. Vaikai mus moko kantrybės ir nuolankumo – kartais išlikti ramiems ir priimti tinkamus sprendimus yra tikras iššūkis.
Živilė: Visi trys mūsų vaikai labai nuostabūs ir labai skirtingi. Turime vieną suaugusią dukrą, o dar tebeauginame du jaunesnius vaikus. Vyresnėlė jau yra sukūrusi savo šeimą. Mokausi iš jos tvirtumo ir švelnumo, darbštumo, tvirtos valios, mokėjimo klausti ir klausyti. Anelė kupina įvairiausių talentų, ji dar tebeieško savęs. Ji yra ta, kuri mus visus prajuokina ir moko išgirsti muziką, nustebina savo išmintingais pastebėjimais ir patarimais. Juozas – gyvas sidabras, jis nenuspėjamas, kūrybingas ir jausmingas. Kartais ir jam, ir mums sunku suvaldyti jo audringą temperamentą. Žvelgdama į vaikus visuomet jaučiu dėkingumą Dievui už dovaną būti jų gyvenimo dalimi ir padėti jiems užaugti. Ir mokausi pasitikėti Dievu, kad mūsų vaikai įveiks jiems Dievo siųstas gyvenimo užduotis. Tėvai tik gali užtikrinti vaikams saugią ir mylinčią aplinką ieškoti savo pašaukimo, daryti sprendimus, klysti ir bandyti iš naujo. Nesitikiu, kad esame tobuli tėvai, bet viliuosi, kad bent jau pakankamai geri.
Kas jums buvo ir yra svarbu auklėjant vaikus? Kokių principų ar taisyklių laikotės?
Tomas: Man svarbiausia pasitikėjimas vieni kitais, pagarba ir tikėjimas, kad viskas Dievo valioje. Todėl malda labai svarbi ne tik auklėjant vaikus, bet ir save pačius.
Živilė: Šeimoje svarbus saugumas ir pasitikėjimas – stengiamės apie viską kalbėtis atvirtai ir nemeluoti. Vaikai gerai žino, kad pagarba praeičiai, meilė Tėvynei, kultūros paveldas ir pažinimas, tikėjimas ir krikščioniškos vertybės mums yra svarbios, stengiamės ir jiems tai perduoti, tačiau žinome, kad jie patys darys savo gyvenimo sprendimus. Man augant, mama dažnai kartodavo, kad „be auklėjimo yra saviaukla“. Aš irgi tuo tikiu. Vaikai nėra tik tušti indai, į kuriuos tėvai turi sukrauti tai, ką jie mano esant geriausia – kiekvienas žmogus, net ir vaikas, turėtų būti atsakingas už savo pasirinkimus. Stengiamės užtikrinti vaikams sąlygas rinktis, suteikti tam tikrą laisvę ir mokyti suprasti veiksmų pasekmes bei prisiimti atsakomybę. Mūsų vaikai turi mažai laisvo laiko – jie yra užimti muzikos mokyklose, įvairiuose būreliuose, dalyvauja ateitininkų veikloje. Skatiname juos dalyvauti visuomeninėje veikloje, nes tai ugdo jautrumą, pilietinį sąmoningumą ir plečia akiratį. Stengiamės apriboti bereikalingą informacinį triukšmą – jau labai senai namuose neturime televizoriaus, žiūrime tik pasirinktus filmus, klausomės muzikos, skaitome žinias ir knygas.
Kas jūsų namuose padeda kurti santykį tarp tėvų ir vaikų?
Živilė: Stengiamės ir daug būti kartu su vaikais, ir suteikti jiems asmeninės erdvės. Nepiktnaudžiaujame tėvų valdžia. Mums sunku būti griežtiems, nors jaučiame, kad kartais to daugiau reikėtų. Stengiamės visuomet palaikyti vaikus, kad jie jaustų besąlyginę mūsų meilę ir galėtų mumis pasitikėti.
Tomas: Manau, nieko nėra geriau nei būti kartu.
Pamenu, Juozas dalinosi, kad pavasarį, karantino metu, lauke nukalė inkiliuką. Pasidžiaugiau tėvų kūrybiškumu. Kokių bendrų veiklų turite savo šeimoje? Ką kartu su visa šeima nuveikiate?
Tomas: Be žaidimų, filmų ir kitų pramogų, kartais ir rimtais dalykais užsiimame – tvarkome kiemą, grėbiame lapus, pjaunam žolę, padedame seneliams ir kaimynams pjauti malkas, nuperkame maisto ar padedame sumokėti mokesčius. Kiek pavyksta, stengiamės, kad tame dalyvautų ir vaikai, kad išmoktų ir tai taptų įprastu reiškiniu.
Živilė: Kiek įmanoma, stengiamės visus darbus daryti kartu su vaikais: kartu tvarkytis, pramogauti, kur nors keliauti. Kartais vaikai noriai prisijungia, o kartais – spyriojasi. Tada paliekam juos ramybėje, tikėdamiesi, kad geras pavyzdys irgi moko. Visa šeima esame ateitininkai, taigi dažnai renginiuose stengiamės dalyvauti visi kartu.
š v e n t ė
Kuo jūsų namuose ypatingas advento laikas?
Tomas: Laukimas ir susikaupimas, kaip ir visų krikščionių namuose. Stengiamės kažko atsisakyti ar nuo kažko susilaikyti iki Kalėdų. Žinoma, vaikams patinka Advento kalendorius – jie laukia dienos užduoties ir skanumyno.
Živilė: Tai ramybės ir džiaugsmingo laukimo laikas, kada stengiamės daugiau dėmesio skirti kitiems žmonėms ir savo pačių širdims. Advento metu klausome kitokios, nei įprastai, muzikos, namuose dega adventinės žvakės, skaitome kalėdines istorijas ir daugiau kalbamės – visiems labai patinka, kai parengiu Advento kalendorių su vakarinių pokalbių temomis.
Laukimą vainikuoja gimimas – džiaugsmingos šv. Kalėdos. Kaip ši šventė atrodo Urbų namuose?
Tomas: Ypatingų tradicijų neturime – kol buvo stiprūs tėvai, paprastai važiuodavome švęsti Kalėdų mano arba Živilės tėvų namuose. Pastaraisiais metais viskas pasikeitė – tėveliams senstant, dabar visa plati didelė šeima renkasi pas mus: mano tėveliai, Živilės mama, tetos, vieniša kaimynė močiutė, kartais ir brolis su šeima. Kūčių ir Kalėdų švenčių metu esame atviri visiems vienišiems, šeimų neturintiems žmonėms. Žinoma, vaikams smagiausia yra Kūčių dieną puošti kalėdinę eglutę ir laukti Kalėdų ryto, su pravirom židinio grotelėm ir šv. Mikalojaus pėdsakais…
Živilė: Man Kūčių vakarienė visuomet yra iki graudulio jautrus įvykis. Kai visa šeima: ir gyvieji, ir mirusieji, susiglaudę širdimis, kartu laukiame didžiojo įvykio. O vėlų vakarą vykstančios piemenėlių šv. Mišios – džiaugsmingiausias ir svarbiausias šv. Kalėdų momentas. Labai smagu, kad prie stalo susirenka visa didžiulė gausi šeima – kuo mūsų būna daugiau ir kuo įvairesnių žmonių, tuo smagiau!
a t e i t i n i n k a i
Kaip užsiminėte, abu esate ateitininkai – dovanojate savo laiką ir talentus šiai organizacijai. Berčiūnų stovyklavietės nameliai kasmet tampa jaukesni, užpernai buvo įrengta ir koplytėlė, o šiemet jūsų ir kitų ateitininkų iniciatyva salę dengia stogas. Kuo jums brangūs Berčiūnai, ateitininkai? Kaip tarp darbų, šeimos gyvenimo, pavyksta skirti laiko ir organizacijai?
Tomas: Berčiūnai yra ateitininkų paveldas. Esmė – ne nameliai ir jų būklė, kurią tikrai reikia taisyti, bet dvasia, kuri ten persmelkia daugumą stovyklų dalyvių. Berčiūnai padeda organizacija pasipildyti naujais nariais – kiek daug žmonių atrado ateitininkiją būtent Berčiūnuose!
Živilė: Ateitininkų organizacija man yra labai brangi – ji padėjo suformuoti vertybes, čia sutikau daug man brangių žmonių, įgijau žinių, brendau tikėjimu, turėjau galimybę dalintis su kitais savo talentais. Berčiūnuose stovyklavau būdama moksleive ateitininke, buvau vadove pačioje pirmoje Berčiūnų jaunučių stovykloje ir daugybėje kitų ateitininkų stovyklų. O dabar ateitininkų organizacijoje ir Berčiūnų stovykloje bręsta mano vaikai – vaikams augant, bendraamžiai ir rolės modeliai yra itin reikšmingi, todėl aš labai džiaugiuosi, kad mano vaikai gali ieškoti savęs ir ugdytis saugioje, vertybiškai orientuotoje aplinkoje.
O paprastai laiko yra tam, kam jo skiri – kokiems nors pomėgiams, poilsiui, tvarkymuisi, skaitymui, internetui ar panašiai – tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Mums malonu ir svarbu savo laisvą laiką skirti ateitininkų organizacijai ir Berčiūnams. Organizuodami talkas pastebėjome, kad į kvietimą padėti atsiliepė net ir daug metų organizacijoje nematyti nariai – prabėgus tam tikram laikui, sendraugiams tikrai gali būti sudėtinga ir nedrąsu vėl įsijungti į organizaciją, o prisijungti prie paprasto, aiškaus darbo tikrai nesunku. Gera konkrečiu darbu prisidėti prie organizacijos klestėjimo ir jaustis reikalingam.
Kunigas Arvydas Žygas, kurio kvietimu – ateikte kurti – švenčiame 110-uosius organizacijos gyvavimo metus, buvo artimas jūsų šeimai. Kaip jūs susibičiuliavote, kokį įkvėpimą / pavyzdį ši draugystė jums padovanojo?
Tomas: Su kun. Arvydu susipažinau 1989 m. vasarą šv. Kazimiero kuopos stovykloje Kulautuvoje, kai man buvo 12 metų. Jis buvo pagrindinis tos stovyklos organizatorius, Dainavos stovyklų pavyzdžiu mokęs mūsų vadovus, kaip rengti ateitininkų stovyklas. Toje stovykloje jo asmenybė man padarė gilų įspūdį – man jis buvo gero ateitininko etalonas. Vėliau, pradėjus daugiau ir artimiau bendrauti, mačiau jo idealizmą ir atsidavimą žmonėms – jis man yra tikėjimo ir meilės žmonėms mokytojas, į kurį norėčiau būti panašus.
Živilė: Bendravimas su kun. Arvydu – didžiulė Dievo dovana. Susipažinome man būnant 9-oje klasėje, jis tuo metu dėstė Vilniaus universitete biochemiją, o mano mama taip pat biochemikė, tad jis svečiavosi mūsų namuose. Vėliau jo kvietimu dalyvavau atkuriamajame suvažiavime ir pirmojoje MAS stovykloje Ignalinoje. Mums su Tomu sukūrus šeimą, jis nuolat mus globojo ir palaikė. Mes labai daug laiko praleisdavome kartu: drauge tvarkėme įvairiausius kasdieninius reikalus, šventėme šventes, ilsėdavomės ir kalbėdavomės. Keletą metų aš buvau jo asistente universitete – kiek reikėjo, padėjau rengtis paskaitoms, vertinti studentų darbus. Kun. Arvydo kursai būdavo labai populiarūs ir gausiai lankomi, todėl jam vienam būdavo nelengva susidoroti su didžiuliu darbo krūviu. Kun. Arvydas mokėjo kiekvieną jauną žmogų uždegti, rasti raktą į jo širdį ir priversti patikėti savo jėgomis – jo įkvėptas, norėjai būti geresniu ir galėjai padaryti daugiau, nei pats būtum numanęs.
Su kun. Arvydu susiję labai daug mūsų šeimos prisiminimų. Vienas brangiausių – jo surengta staigmena mūsų santuokos penktųjų metinių proga. Tąkart vėlai vakare jis surengė mums Santuokos įžadų atnaujinimo šventę tamsioje, vien tik žvakėmis apšviestoje bažnyčioje.
Kokią dovaną norėtųs padovanoti ateitininkams vainikuojant šventinius metus? Ką, kur, ir kam šiandien turėtume labiausiai eiti kurti?
Tomas: Noriu palinkėti eiti kurti gražesnės savo ir mūsų visų aplinkos paprasčiausiu geru žodžiu, geru darbu, konkrečiu veiksmu. Panašiai kaip Berčiūnų salės stogą – visi kartu galime daug nuveikti dėl savęs, šalia esančio žmogaus, dėl Lietuvos.
Živilė: kurkime visi drauge dėl Kristaus! Kun. Arvydas visuomet ragino mus neužsidaryti savo mažuose rateliuose, kur gera ir patogu, bet išlikti atviriems ir priimti visus ieškančius. Šiemet mes kviečiame – „Ateikite kurti!“ O jei nutiks taip, kad kažkas iš tiesų ims ir išgirs šį kvietimą – ar atėjęs į mūsų organizaciją ras mus laukiančius? Ar esame pasirengę priimti atėjusius – visus norinčius, tikinčius ir netikinčius, nusivylusius, pilnus skausmo ir niekad skausmo nemačiusius, persekiotus ir pažemintus, ir persekiojusius ir žeminusius, atrodančius ir kalbančius kaip mes, ar visai mums nepažįstamus, keistus ar juokingus, gyvenančius mieste ir mažame kaimelyje? Linkiu, kad kuopose tai aptartume – perskaitytume visą kun. Arvydo kvietimą iki galo ir jį savo širdyse išgyventume. Linkiu, kad kiekvienas ateitininkas šiemet padovanotų mūsų organizaciją – padovanotų galimybę tapti mūsų organizacijos nariu bent vienam žmogui, įsipareigodamas globoti ir pasirūpinti naujai atėjusiuoju. Ateitininkija – nuostabi viso gyvenimo kelionė link Kristaus – argi gali būti geresnė dovana?
Tomas, Živilė, Dominyka, Anelė ir Juozas rekomenduoja…
Taisyklę-susitarimą namuose: bent kartais iš meilės (neprašytam ir ne iš pareigos) padaryti gerą darbą visai šeimai.
Perskaityti: sunku išsirinkti vieną knygą! Mažiausieji šeimos nariai rekomenduotų „Plėšiką Hocenplocą“, kiti – Markus Zusak „Knygų vagilę“, Sibiro tremtinių prisiminimus, Andrei Makine „Prancūzišką testamentą“ ar Liudmilos Ulickajos „Imagą“.
Laisvalaikio užsiėmimą su šeima: žaisti stalo žaidimą „Memory“ su garsiausių pasaulio meno galerijų paveikslais.
Pasigaminti: riestainių – labai smagu kočioti lazdeles ir jas raityti!
Ap(si)lankyti: M. K. Čiurlionio galerijoje arba įvairiuose Lietuvos dvaruose (ne tik sutvarkytuose, bet ir apleistuose).
Kalėdinį muzikos kūrinį: gera puošti eglutę klausant P. Čaikovskio „Spragtuko“ arba K. Sen Sanso „Gyvūnų karnavalo“ (ypač visiems mums patinka „Gulbė“).
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 10-ajame numeryje)