Norėdami geriau suprasti, ką reiškia būti moksleiviu ateitininku Amerikoje, uždavėme tenykščiams moksleiviams keletą klausimų. Klausėme, su kokiais iššūkiais ir džiaugsmais susiduria būdami ateitininkais, kas įkvepia priklausyti organizacijai ir joje veikti, kaip sekasi ateitininkiškais idealais vadovautis kasdieniniame gyvenime, galų gale, kaip išlikti lietuviu gyvenant Amerikoje, ir kodėl jiems tai svarbu.
Džiaugiamės, kad žurnalas tampa vieta mums, ateitininkams, išsibarsčiusiems visame pasaulyje, susitikti. Linkime Amerikos moksleiviams ateitininkams tvirtybės siekiant visa atnaujinti Kristuje, o už šio teksto idėją ir surinktus moksleivių pasakojimus dėkojame Amerikos ateitininkui Giliui Aleksai.
Emilija Kunickaitė:
Aš išlaikau savo lietuvybę kalbėdama lietuviškai ir lankydama lietuviškus užsiėmimus. Pavyzdžiui, lankau tautinius šokius, lietuvišką mokyklą ir lietuviškas stovyklas. Dar švenčiu lietuviškas šventes ir lankau lietuvišką bažnyčią. Aš labai džiaugiuos, kad gyvenu taip arti, prie Lemonto, nes Lemonte vyksta beveik visi lietuviški užsiėmimai ir jeigu jis būtu toliau nuo namų, būtų daug sudėtingiau dalyvauti lietuvių bendruomenės veikloje. Bet man daugiausiai išlaikyti savo lietuvybę padeda mano lietuviai draugai, nes su jais galime kalbėti lietuviškai. Man atrodo, jog sunkiausia yra surasti laiko dėl visų užsiėmimų. Daug žmonių sportuoja, tai užima daug laiko ir jiems tenka praleisti pamokas lietuviškoje mokykloje ar kitus užsiėmimus. Ir kai nėra daug laiko, pasidaro daug sunkiau įsilieti į lietuvių bendruomenę. Taip pat sunku dėl to, kad mes lankom anglišką mokyklą daugiau nei lietuvišką, nes pradedam labai daug kalbėti angliškai ir mūsu lietuvių kalba pradeda silpnėti. Net jei kartais būna sunkiau rasti laiko, yra labai svarbu būti lietuvių bendruomenės dalimi. Geriausias dalykas apie lietuvių bendruomenę yra tas, kad aš visada turiu labai gerų lietuvių draugų, su kuriais galiu leisti laiką.
Vytautas Staniškis:
Vienas iš sunkiausių šių dienų iššūkių būnant ateitininku yra veiklumas. Be veiklumo ir nuolatinių susibūrimų ateitininkai išnyktų. Visi ateitininkai dažniausiai būna labai užsiėmę ir sunku surasti laiko, kada visi yra laisvi. Nors gali būti sunku, mūsų kuopa vis randa laiko susirinkti. Su šiuo veiklumu ateitininkija gali tęstis. Man patinka būti ateitininku, nes man įdomi jų ideologija ir tikslas. Mane taip pat labai traukia ateitininkų šūkis – „Visa atnaujinti Kristuje“. Aš vis bandau įgyvendinti šį šūkį kasdieniniame gyvenime. Dievas mus visus labai myli ir turi planą mūsų visų gyvenimams. Aš tikiu, kad niekas šiam pasaulyje neatsitinka be tikslo. Mano mama turi labai gražią patarlę – „Nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą“. Šis pasakymas labai tinka su ateitininkų ideologija. Taip pat per ateitininkiją dažnai sutinku naujus draugus ir ateitininkus, kurie sutinka su mano mąstysena. Dauguma iš mano geriausių draugų yra ateitininkai ir tai nėra sutapimas. Šie draugai ir ši ideologija mane įkvepia toliau būti ateitininku bei tęsti dalyvavimą ateitininkijoje. Man labai svarbu išlaikyti lietuvybę ir su ateitininkija lietuvybė niekada neišnyks.
Lukas Stankus:
Mano seneliai buvo Lietuvoje, kai sovietai okupavo žemę. Mano senelės tėvas buvo sulaikytas sovietų, todėl mano senelė, jos sesuo ir mama nuvyko į skirtingas stovyklas ir rado jį, o po to pabėgo į Vokietiją, kur jie buvo saugūs, ir paskui nuskrido į Ameriką Detroite. Senelis taip pat buvo Lietuvoje, bet pabėgo į Vokietiją, kur jis buvo paleistas laisvėn ir nuvyko į Ameriką, ten susitiko su savo mylimąja ir jie susituokė. Abu persikėlė į Čikagą ir pradėjo naują gyvenimą.
Tadas Stankus:
Mano nuomone, vienas iš didžiausių iššūkių būnant ateitininku Amerikoje – tai kalbėtis apie Dievą su amerikiečiais draugais. Aš daug išmokau apie ateitininkiją ir apie Dievą, bet ši tema yra sunki išaiškinti mano amerikiečiams draugams. Bet vis džiaugiuosi, kad galiu dalintis savo idėjomis apie Dievą su ateitininkais. Ateityje aš planuoju pakviesti savo amerikiečius draugus į mūsų diskusijas apie Dievą, taip pat toliau dalyvausiu ateitininkų veikloje.
Vėjas Čuplinskas:
Šiomis dienomis yra nemažai iššūkių būnant ateitininku. Daugama jaunų dalyvių sako, kad jie yra ateitininkai, bet neišreiškia to veiksmais ar darbu. Jie ateina į susirinkimus pasimatyti su draugais, kad galėtų pajuokauti ir gerai praleisti laiką. Tai nėra nusikaltimas, bet ir ne tikrasis buvimas ateitininku. Jie gadina atmosferą kitiems per diskusijas, meditacija, ir kitus programos užsiėmimus. Tie, kurie atvažiavo rimtai užsiimti, negali jų išvaryti, nes supranta, kad ši programa gali padėti išauklėti tuos vaikus. Tai čia išsiaiškinau vieną iššūkį būnant ateitininku: sunku bendrauti su tais, kurie neturi pagarbos ateitininkijai.
Man patinka būti ateitininku, nes galiu bendrauti su bendraamžiais lietuviais, aptarinėti savo pasaulėžiūrą ir žaisti smagius žaidimus. Aš pasitelkiu penkis ateitininkų principus kaip savo moralės pagrindą. Nuo mažens man yra įkalta į galvą, kad reikia sekti penkiais principais, tad nežinau, kodėl dabar turėčiau keisti tai, kuo aš tikiu visą gyvenimą.
Išlaikau savo lietuvybę daugybę metų mokydamasis lituanistinėje mokykloje, dalyvaudamas stovyklose, keliaudamas į tėvynę ir svarbiausią – kalbėdamas lietuviškai! Kalbėti lietuviškai – turbūt sunkiausia dalis, nes smegenys labai vilioja šnekėti angliškai su draugais. Bet gerai, kad tėvai draudžia anglų kalbą namuose!
Augustas Ureta:
Šiek tiek sunku būti ateitininku, nes aš labai daug mokausi ir atlikinėju namų darbus, ruošiuosi egzaminams. Žinoma, reikės rasti laiko pabūti su ateitininkais ir nueiti į susirinkimą, taip pat dalyvauti veiklose. Man patinka ateitininkų organizacija, joje labai įdomu, daug istorijos apie ateitininkus. Taip pat nuostabu tai, kad ši katalikų ideologija irgi labai moko, ugdo žmogų. Ateitininkai įkvėpė mane būti aktyviu bendruomenėje bei padėti šeimoje.
Gabija Šlutaitė:
Ateitininkija yra labai svarbi mano gyvenime, aš kiekvieną dieną bandau veikti pagal ateitininkų principus. Su ateitininkų veikla susipažinau seniai, ir jų įtaka pakeitė mano pasaulėžiūrą bei formuoja mano charakterį. Atvažiavau į Dainavos jaunučių ateitininkų stovyklą, kai man buvo devyneri metai. Nors aš tuo metu nelabai supratau ateitininkų tikslus ir principus, aš įsimylėjau Dainavos atmosferą ir žmones, kurie mus mokė. Į atmintį įstrigo viena ateitininkų ideologijos pamoka su ponia Žibute Pranckevičiene. Ji mums dėstė apie penkis ateitininkų principus ir kaip tie principai gali pakeisti mano gyvenimą ir mano aplinką. Mokytoja aiškino, kad mes, vaikai, galime padaryti įtaką šiame pasaulyje, nors ir esam visai jauni. Tada man buvo 11 metų, ir aš niekada negalvojau, kad aš galėčiau daryti įtaką pasaulyje. Paklausiau mokytojos: „Ar tai įmanoma? Kaip tai pasiekti?“. Ponia Žibutė paaiškino, kad mano maži darbai, mano malda, mano meilė kitiems ir tautai – tai mano indėlis į pasaulį. Šie žodžiai stipriai paveikė mane ir paskatino giliau domėtis ateitininkų veikla.
Aš gimiau Lietuvoje ir atvažiavau į Ameriką, kai buvau labai jauna. Mano šeima labai ilgėjosi Lietuvos, ir stengėsi išlaikyti lietuvišką dvasią. Mama visada vedė mane į lietuviškus koncertus, balius, susirinkimus ir mokyklas – tai natūraliai suformavo mano tapatybę. Aišku, kad aš myliu Lietuvą ir noriu išlaikyti lietuvybę Amerikoje. Tautiškumo principas duoda gaires, kaip tai įvykdyti. Žinau, kad reikia didelių pastangų, jog lietuviška dvasia būtų gyva Amerikoje. Tautiškumo principas skatina mus rūpintis kalbos grynumu ir stiprinti Lietuvos valstybę. Tačiau jaučiu, kad yra didelė grėsmė išnykti mūsų, lietuvių, bendruomenei. Mano veikla prasideda dabar ir ji tęsis, kiek aš gyvensiu. Nors mes esam Amerikoje, mes esam dalis Lietuvos. Be ryšio su Lietuva mūsų bendruomenė ateityje išnyks. Abipusis ryšys tarp Lietuvos ir mūsų bendruomenes yra būtinas. Aš planuoju dažnai važinėti į Lietuvą, kad tas ryšys stiprėtų – šią vasarą padėsiu rūpintis Lietuvos rizikos grupės šeimų vaikais Kaune, šoksiu tautiniuose šokiuose, ir išlaikysiu Lietuvos pilietybę, kad galėčiau balsuoti rinkimuose ir dalyvauti politiniame gyvenime.
Labai didžiuojuosi mūsų bendruomenės ir Lietuvos laimėjimais. Bet aš viso šito nepasiekiu viena. Kaip lietuviai sako, „vienas mūšyje ne karys“. Sieksiu, kad mūsų bendruomenė būtų tvirta ir galinga. Noriu aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime – ir tai daryti man padės visuomeniškumo principas. Bandysiu ir įtraukti naujus narius bei stiprinsiu ryšius tarp narių. Ateityje matau save, dirbančią mokytoja Dainavos stovykloje, ir auginančią savo vaikus lietuviškoje dvasioje. Tam, kad galėčiau savo vaikus ir kitus lietuvaičius mokyti ir įtraukti į šią veiklą, aš pati turiu būti išsilavinusi ir pilnavertė asmenybė. Inteligentiškumo principas moko mus pažinti, lavinti ir tobulinti save. Reikia pačiai turėti daug žinių, jog galėčiau ir kitus mokyti. Aš dabar bandau tobulinti savo lietuvių kalbą, skaitau lietuvišką spaudą, ir domiuosi Lietuvos politiniu gyvenimu. Dabar sukauptas žinias galėsiu perduoti savo mokiniams, kai užaugsiu. Be to, man labai patinka šeimyniškumo principas, kuris moko ugdyti meilės artimui jausmus ir vertinti šeimą, būti dora asmenybe. Šis principas rodys kelią visą mano gyvenimą. Ne mažiau svarbus ateitininkams yra katalikiškumo principas, kuris moko siekti ryšio su Dievu. Turiu daug planų, kaip padėti žmonėms, norų tobulinti save. Melsiu Dievo pagalbos, kad visa tai išsipildytų. Kaip mūsų, ateitininkų credo sako – „Ateitis turi būti su Tavimi…<…>, mūsų Kristau“. Manau, kad ateitininkų principai ir ateitininkų veikla yra kaip įrankis, kuris leidžia man siekti to, ko aš labiausiai noriu – tarnauti Lietuvai ir Dievui.
Simona Bilevičiūtė:
Lietuva yra daugiau negu šalis Europoje, tai – sena, išlaikyta, įdomi tauta. Nors mūsų beliko tiktai apie trys milijonai, mes Amerikoje daug ką darome, kad puoselėtume ir išlaikytume lietuvybę. Šeimoje tarpusavyje kalbamės lietuviškai. Dauguma iš lietuvių vaikų šeštadieniais eina į lietuvišką mokyklą ir ten mes mokomės apie lietuvių kalbos gramatiką, literatūrą ir istoriją. Šalia to yra daug lietuviškų organizacijų ir renginių, kurie vyksta kiekvieną savaitę. Vasarą vaikai mėgsta važiuoti į Dainavos stovyklavietę. Ten visi smagiai leidžia laiką būdami gamtoje ir su draugais. Sudėtinga visą laiką kalbėti lietuviškai, nes gyvenant Amerikoje, kur visi kalba angliškai, mums būna sunkiau kalbėti šia kalba. Bet geriausias dalykas lietuvių išeivijoje – tai mūsų visų geri, tikri, linksmi draugai. Visi mano Dainavos ir lietuviškos mokyklos draugai yra patys geriausi draugai dabar ir visados.
Kas yra ateitininkas? Man žodis „ateitininkas“ reiškia žmogų, kuris yra katalikas, doras, protingas, išsilavinęs, ir stengiasi pagerinti ateitį. Taip pat tai žmogus, kuris gyvena pagal penkis ateitininkų principus: šeimyniškumas, inteligentiškumas, tautiškumas, katalikiškumas ir visuomeniškumas. Dar mes turime ateitininkų himną bei įžodį. Šis himnas ir įžodis atspindi ateitininkų siekius, formuoja mūsų kelią į gerą gyvenimą ir mus įpareigoja būti pavyzdžiu kitiems. Šie kūriniai atspindi ir mano siekius, nes aš tikiu visais ateitininkų principais, noriu būti garbinga lietuve ir ateitininke, kad ir kur begyvenčiau.
Gabija Petrulytė:
Šių dienų iššūkiai būnant ateitininku skiriasi, priklausomai nuo to, kokiame rajone ir kur mes gyvename. Gyvenant rajone, kur mūsų kuopa nėra tokia aktyvi kaip Čikagos kuopa, man gana sunku prisijungti prie ateitininkų veiklų. Aš bandau skristi į Dainavos stovyklą, kai tik galiu, net į žiemos kursus, nes man labai rūpi išlaikyti Lietuvos kultūrą ir ateitininkiją. Manau, kad ateitininkai sėkmingai sujungia kultūrą ir religiją, ir ši organizacija man padeda išlaikyti ryšius su lietuvybe ir katalikybe. Man visi principai rūpi, ir jaučiu, kad jie daro didelę įtaką mano gyvenimui, bet manau, jog mane daugiausiai veikia katalikiškumas ir tautiškumas.
Katalikiškumas man kasdieną padeda su visais iššūkiais. Kai man kas nesiseka, reikia pagalbos, arba kai jaučiuosi dėkinga, meldžiuosi, gaunu progą pasišnekėti su Dievu. Aš gaunu progą pagalvoti, kodėl aš taip jaučiuosi, gal esu dėkinga arba liūdna. Tautiškumas taip pat mane labai apibūdina. Kasdien stengiuosi kalbėti lietuviškai, kas savaitgalį lankau lietuvišką mokyklą ir mišias. Kas vasarą dalyvauju lietuviškų organizacijų veikloje: su ateitininkais, skautais, LB „Spindulyje“.
Man labai rūpi išlaikyti lietuvybę Amerikoje. Kai mano seneliai bėgo nuo sovietų okupacijos, jie norėjo išsaugoti Lietuvos nuostabią kultūrą. Kai gimiau, seneliai su manimi kalbėjo tik lietuviškai ir aš nemokėjau anglų kalbos iki pat darželio. Jie labai svarbūs mano gyvenime nuo pat mažens, ir dar kiekvieną dieną iš jų išgirstu išmintingus žodžius. Dabar aš raginu visus draugus lankyti lietuviškus renginius, bandau namuose kalbėti tik lietuviškai net ir po ilgos dienos, taip pat stengiuosi prisijungti prie visų organizacijų. Man labiausiai patinka lietuviškos dainos, stovyklos, mano draugai, mūsų slapta kalba ir mūsų bendruomenė. Kai aš kur nors susitinku su lietuviu, sužinome, kad turime bendrus draugus ir galime slaptai susikalbėti. Aš būsiu amžinai dėkinga už lietuvybę ir ateitininkams už visas galimybes.
