Prieš kurį laiką su mielais skaitytojais dalinomės savo pokalbiu prie lauželio apie religiją. Radome kitą progą aptarti tautą ir tautybę. Pokalbyje dalyvauja Romualdas (83 metų), jo sūnus Aldas (51 metų) ir jo du sūnūs Gytis (23 metų) ir Andrius (21 metų).

Kokios mintys pirmiausia kyla išgirdus žodžius „tauta“ ir „tautybė“? Kokios tautybės save laikote?

Andrius: Išgirdęs žodį „tauta“, aš pagalvoju apie Lietuvą. Tai vieta, kur gyvenau, kai dar buvau vaikas. Bet ir dabar mes švenčiame lietuviškas šventes.

Gytis: Aš save laikau lietuviu. Aš gimęs Lietuvoje, kur praleidau šiek tiek metų prieš atvykdamas į JAV. Užaugau kalbėdamas, skaitydamas ir rašydamas lietuviškai, ir vis dar tęsiu lietuviškus papročius. Aš esu JAV pilietis, bet nesutinku, kad yra toks dalykas kaip amerikietiška tautybė.

Aldas: Tauta ar tautybė yra etninė grupė, kuri turi tam tikrus bendrus bruožus. Tai gali būti kalba, tikėjimas, papročiai, maistas, bendri patyrimai ir pan. Aš save laikau lietuviu – taip save identifikuoju pagal visus tuos išvardintus bruožus. Tie bruožai Lietuvoje man savi, o Jungtinėse Valstijose yra svetimi. Mano gimtinė JAV, bet tautybė – lietuvių. 

Romualdas: Pirmiausia prie tų žodžių pridedu „lietuvių“. Tai didelė grupė žmonių, kuriuos jungia istoriniai ryšiai, lietuvių kalba, papročiai, tradicijos ir krikščioniškos vertybės. Nėra klausimo, kad esu lietuvis ir mane tiesiog erzina, kai, esant Lietuvoje, mane vadina amerikonu.

Dabar visi gyvename Amerikoje. Visi, išskyrus Aldą, gimėme Lietuvoje. Abi šalys yra giminingos, bet ir skirtingos savo istorija, kultūra bei papročiais. Kaip šios šalys mus veikia? Ar gyvenimas dviejų kultūrų santakoje, grubiai sakant, yra palaima ar prakeikimas?

Andrius: Aš tikrai manau, kad yra palaima, jog gavau gyventi Amerikoje ir Lietuvoje. Nedaug kam augant tenka toks likimas – gerai pažinti dvi kultūras.

Gytis: Nors JAV ir Lietuva turi įvairių panašumų, pvz., abi šalys turi demokratinę valdžią, vakarietišką kultūrą, ir mėgsta krepšinį, yra nemažai skirtumų, kurie mane įvairiai veikia. Pavyzdžiui, aš esu pripratęs gyventi JAV, nes čia gyvenu jau virš 15 metų, bet į Lietuvą tenka nuvykti kas vasarą. Amerikoje nėra tokios kultūros ir papročių kaip Lietuvoje, bet oras šiltesnis, žmonės labiau prieinami ir benzinas pigesnis. Kartais tik kas antrą vasarą keliom savaitėm būnu Lietuvoje. Nuvykęs į Lietuvą aš jaučiuosi kitaip. Pats oras kitaip kvepia. Maistas skaniausias pasaulyje (neskaitant mamos gaminto maisto). Man labiausiai patinka tai, kad nereikia ilgai ieškoti surasti kito lietuvio. Gyvenimas dviejų kultūrų santakoje yra palaima, nes gauni daugiau ką pamatyti ir pajausti.

Aldas: Tai yra palaima. Kai pažįsti dvi kultūras – esi atviresnis ne tik kitoms kultūroms, bet ir naujiems patyrimams. Manau, kad tai, jog esu kažkiek svetimas tiek JAV, tiek Lietuvoje, man buvo ir yra naudinga. Iš dalies, aš žinojau, kad niekad negalėsiu šimtu procentų pritapti prie vietinių, tad jaučiau mažiau spaudimo bandyti pritapti. O tai, kad yra dvi šalys, kuriose galėčiau gyventi, man duoda daugiau pasirinkimų gyvenimui negu asmeniui, kuris neturi tokios galimybės.

Romualdas: Mano atsakymas į klausimą yra „taip“, tai ir palaima, ir prakeikimas. Tą klausimą savo knygoje „Tauta ir tautinė ištikimybė“ nuodugniai aiškino filosofas Juozas Girnius, buvęs Ateitininkų federacijos vadas.

Kokie konkretūs prisiminimai susiję su tautinės tapatybės pajautimu ir išgyvenimu?

Andrius: Aš labiausiai prisimenu, kaip mes visą laiką šventėm šventes. Pavyzdžiui, Kūčias šventėme ne tik šeimos ratelyje. Visi mūsų miestelio lietuviai susirinkdavome tą vakarą. Mūsų būdavo iki 25 žmonių, o kartu švęsdavome, nes buvome kaip viena šeima.

Gytis: Prieš 13 metų aš su mama ir broliu stovėjau Katedros aikštėje. Buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus buvo ką tik inauguruotas į prezidentus. Nors katedroje buvo tūkstančiai žmonių, man ir mamai pavyko prezidentui paspausti ranką. Iki to laiko man neteko paspausti JAV ar kitos šalies prezidento rankos, tai man tikrai buvo stiprus jausmas. Kažkiek metų vėliau aš ir brolis dalyvavome Dainų šventėje Toronto mieste Kanadoje. Nors važiuoti į susitikimus ir praktikuotis su maža grupele kartais buvo nuobodu, aš pajutau, ką reiškia būti lietuviu, kai nuvykau į Torontą. Šimtai lietuvių kartu su manimi dainavo, o dar tūkstančiai kitų lietuvių buvo susirinkę toje arenoje kaip žiūrovai.

Aldas: Vaikystėje būti lietuviu Jungtinėse Valstijose buvo sunku. Mūsų mieste gyveno 150 tūkstančių žmonių, bet tik penki iš jų kalbėjo lietuviškai: aš, broliai ir tėvai. Tad kalbėjimas lietuvių kalba buvo ribotas: namuose, ateitininkų susitikimuose, lietuviškoje mokykloje bei stovyklose. Tada dar nebuvo daug įdomių knygų lietuvių kalba ir, aišku, apie internetą niekas negalvojo. Manau, kad tuo klausimu mano vaikams lengviau. Gali per „Skype“ ir „Facebook“ palaikyti ryšius su draugais ar giminėmis Lietuvoje. Gali per „Youtube“ žiūrėti lietuviškus filmukus ar klausytis muzikos. Per internetą galime žiūrėti, kai Lietuvos krepšininkai kur nors žaidžia.

Vaikystėje mūsų pavardė buvo svetima daug kam, kaip ir papročiai, o apie Lietuvą mažai kas ką žinojo. Net kartais klausdavo: „Ar tu tas liuteronas?“. Bet tas unikalumas gal ir palieka įsimintiną įspūdį. Kiek tų „Aldų“ pasaulyje? Nedaug. Manau, kad broliams tai išgyventi buvo sunkiau. Jie norėjo dalyvauti mokyklos sporto komandose (o manęs tai netraukė). Varžybos kartais būdavo šeštadieniais, bet tomis dienomis reikėdavo važiuoti į šeštadieninę (t. y. lietuvišką) mokyklą, esančią už šimto kilometrų.

Romualdas: Tą ypač gerai prisimenu iš vaikystės, kai Lietuvą okupavo rusai. Po to atėjo vokiečiai. Rusams grįžtant ir žinant, kad mūsų laukia Sibiras, visa šeima sprukome į Vakarus. Taip ir sužinojau, kad šalia lietuvių yra ir kitų tautybių. Per karą, jau esant Vokietijoje, reikėjo slėpti savo tautybę.

Kaip savo tautiškumą praktikuojame gyvenime? Kaip jis pasireiškia?

Andrius: Aš praktikuoju savo tautiškumą kalbėdamas, rašydamas ir skaitydamas lietuviškai. Taip pat savo tautą pristatau nešiodamas lietuviškus marškinius.

Gytis: Lietuvišką tautiškumą praktikuoju gyvenime kalbėdamas lietuviškai su kitais (ir kartais, kai nėra su kuo kalbėti, su savim kalbu lietuviškai), skaitydamas lietuviškas knygas bei spaudą ir dalyvaudamas lietuviškose bendruomenėse.

Aldas: Aš sakyčiau, kad Amerikoje gyvenu kaip lietuvis. Namuose ir su vaikais kalbame lietuviškai bei žinutes rašome lietuvių kalba. Darbe turiu mažą Lietuvos vėliavą ir nuotraukų bei paveikslų su Lietuvos vaizdais. Per mano darbą universitete pavyko sustiprinti ryšius tarp JAV ir Lietuvos universitetų. Mano moksliniai tyrimai susiję su Lietuva. Per Lietuvos šventes mes iškeliame Lietuvos vėliavą prie namų. Skaitau lietuvišką spaudą. 

Romualdas: Su savo šeima visada kalbu lietuviškai. Aišku, ir su kitais lietuviais – taip pat. Prenumeruoju ir skaitau lietuvišką spaudą ir knygas. Bendradarbiauju spaudoje. Švenčiame lietuviškas šventes. Motinos dieną švenčiame du kartus – pagal Lietuvos ir Amerikos tradicijas. Interneto laikai suartino ir pagreitino ryšius su visais. Progai pasitaikius ir be progos amerikiečiams papasakoju apie savo ir gimtojo krašto istoriją.

Šiais laikais populiari „pasaulio piliečio“ sąvoka. Ką ji mums reiškia? Kaip derinti savo tautinę tapatybę su šia sąvoka?

Gytis: Būti pasaulio piliečiu man reiškia, kad svarbu išmanyti kitas kultūras ir jas gerbti, nors jų papročiai, maistas ar kalba gali būti visai kitokia. Nemanau, kad reikia derinti. Esu lietuvis, ir tenka susitikti su kitais žmonėmis iš kitų kultūrų. Tai ir viskas.

Aldas: „Pasaulio piliečio“ sąvoka lyg reiškia, kad žmogus nežiūri į kitus pagal tautinius / etninius rėmus. Man ta sąvoka svetima, nes tai neatspindi pasaulio realybės. Aš nesakau, kad viena tautybė yra geresnė negu kita. Skirtumai egzistuoja ir tai man nesukelia problemos. Jeigu yra ryšys tarp visų žmonių, tai apibendrinčiau teiginiu, kad mes visi esame Dievo vaikai. Labiau jausčiau simpatiją terminams „Dangaus pilietis“ arba „Dievo karalystės pilietis“.

Romualdas: Ši sąvoka man yra emociškai svetima, nors protas supranta jos esmę. Aš į save žiūriu kaip į lietuvį, kuris domisi kitais pasaulio kraštais ir mėgsta daugiau apie juos sužinoti.

Taip pat yra kalbama apie „pasaulio lietuvį“. Ar tokiais jau ir mes esame?

Andrius: Nelabai suprantu. Esu lietuvis ir tiek.

Gytis: Aš esu girdėjęs frazę „pasaulio lietuvis“, ir esu skaitęs žurnalą su tokiu pačiu pavadinimu. Man smagu, kad lietuviai iš visų pasaulio kraštų gali susijungti kaip tauta, bet pats noriu grįžti į Lietuvą ir skatinčiau kitus grįžti atgal į Lietuvą, sugrįžti į Tėvynę.

Aldas: Atvirai pasakius, nelabai žinau, ką tai reiškia. Skamba kaip sviestas sviestuotas. Juk aš nesu mėnulio lietuvis.

Romualdas: Jei tai reikštų miniatūrinį „pasaulio piliečio“ įvaizdį, tada tos sąvokos neskatinčiau. Man rodos, kad „pasaulio lietuvio“ samprata yra desperatiškas bandymas po pasaulį pasklidusius tautiečius žūtbūt išlaikyti po Lietuvos sparnu.

Kažkas yra sakęs, kad žmogų galima išvežti iš jo gimtosios šalies, bet iš jo negalima tos šalies išginti. Kokios mintys kyla apie tai daugiau pagalvojus? Kiek tiesos tame pasakyme?

Andrius: Tikrai sutinku. Manau, kad ir kur tu gyveni savo pirmuosius metus, negali užmiršti tos vietos. Nesvarbu, kur gyvenimas mane nuves, Lietuva bus mano namai.

Gytis: Šis pasakymas labai teisingas. Jau virš tūkstantį metų lietuviai kariauja ir kenčia dėl savo šalies ir tautos. Visi lietuviai, kurie buvo ištremti prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą, geriausiai apibūdina šią frazę. Nors jie buvo labai toli nuo Lietuvos, jie buvo patriotai. Negalima pamiršti visų Lietuvos partizanų ir kareivių, kurie kovojo siekdami išlaikyti Lietuvą laisvą.

Aldas: Manau, kad tai teisybė. Nors aš save laikau lietuviu, mano JAV šaknys tikrai pasireiškia, kai būnu Lietuvoje. Aš labiau linkęs kalbinti nepažįstamus, prašyti pagalbos arba ginti savo teises negu eilinis lietuvis. 

Romualdas: Daugiau pagalvojus man atrodo, kad tame posakyje slepiasi baimė pripažinti, kad emigracija yra pražūtinga lietuvių tautai. Spėju, kad tokia teigiama charakterizacija tinka gal kokiems penkiolikai procentų emigantų.

Ar turėtumėme dar ką pridurti?Aldas: Jungtinėse Valstijose man teigiamą įspūdį daro tai, kad nors čia yra labai daug tautybių, vis tiek yra principas, kad visi lygūs prieš įstatymą. Žinau, kad daug kur pasaulyje taip nėra. Mano manymu, įstatymas turi būti aukščiau tautiškumo. Kai sūnus Gytis gimė Lietuvoje, mes turėjome progą įrašyti jo „tautybę“ į gimimo liudijimą. Aš atsisakiau sakydamas, kad jis Lietuvos pilietis, o tautybė čia niekuo dėta. Reikia didžiuotis savo tautybe, bet neleisti, kad tautybės skirtumai sukurtų susiskaldymą tarp žmonių.