A. Dirsytė – ne tik maldų autorė

Adelė Dirsytė (1909-1955) – ateitininkė, pedagogė, tremtinė, labiausiai žinoma Sibiro maldaknygės, parašytos ant beržo tošies, įvairių cemento skiautelių, „Marija, gelbėk mus“ autorė. Knygelė išversta į 14 kalbų ir išleista daugiatūkstantiniais tiražais, maldos tekstas iškaltas ir lietuvių koplyčios sienoje Šv. Petro ir Pauliaus bazilikos Vatikane. Maldaknygė tarp tikinčiųjų neabejotinai tapusi rezistencijos ir kovos prieš totalitaristinius režimus pasaulyje simboliu. Ne ką mažiau reikšmingi autorės laiškai, atskleidžiantys dvasinės estetikos, teopoetikos (teologinių įvaizdžių ir meninės kalbos derinimas literatūroje, teopoezija) aspektus, leidžiantys tremtį traktuoti kaip terpę rastis transcendencijai, dvasios ūgties, eschatologinės (mokymas apie galutinį pasaulio ir žmogaus likimą) patirties interpretavimo vieta. Laiškai ir maldos – autentiška Dirsytės dvasinio gilėjimo metrika, atidengianti žmogaus, atviro ieškojimams, nuolat kuriamo ir perkeičiamo didžiausia – gyvybės kaina, pavyzdys. Tremtyje A. Dirsytė patiria žiaurius kankinimus ir miršta. Bažnyčios martirologe (kankinių sąraše) įrašyta kaip kankinė, 2000 m. pradėta beatifikacijos byla.

1940 m. birželį A. Dirsytė gauna VDU Teologijos fakulteto diplomą ir šešerius metus iki suėmimo užsiima švietėjiška veikla, mokytojauja. Persikėlusi į Vilnių dėsto vokiečių kalbą suaugusiems, aktyviai įsitraukia į ateitininkų veiklą, teologinėje šviesoje ugdo jaunas gimnazijos mergaites. Tačiau ne Lietuvoje ryškiausiai atsiskleidžia jos asmenybė. Laiškuose iš snieguotosios taigos į Lietuvą rašė: „Nesu nelaiminga. Be šio gyvenimo būčiau tik nesubrendęs vaikas, gyvenimą tik čia pamačiau, pajutau.“ 1946 m. yra ištremiama kaip politinė kalinė į atokiausius Sibiro kraštus, užpoliarę, tiesti geležinkelio, atlikti kitus sudėtingus fizinius darbus. Pretekstas: 1938 m. žurnale „Moteris“ išspausdintas straipsnis „Motina, komunizmas ir kova su juo“, kuriame ji teigia: „Komunizmas – religijos gudrus priešas. Jis rauna su šaknimis bet kokią religiją. Komunistui gyvenimas tik žemėj, jis visiems kalba apie rojaus įkūrimą. Dangus, siela – jiems beprotystė, pasaka.“ Šie ir kiti panašaus pobūdžio straipsniai, dalyvavimas ateitininkų veikloje tardymo protokoluose ir Dirsytės teismo nuosprendyje pavirsta į tokias formuluotes: „Ligi suėmimo dienos vykdė aktyvią antisovietinę veiklą, platino kontrrevoliucinius atsišaukimus, verbavo naujus narius, slapta skaitė antisovietinio turinio paskaitas ir pranešimus, palaikė ryšius su ginkluotomis kontrrevoliucinėmis gaujomis ir aprūpindavo tas gaujas medikamentais ir raštinės reikmenimis.“

Gyvenimas Sibire buvo intensyvus, kaip matytos spalvingos, nuolat žėrinčios, kintančios pašvaistės. Gerokai vyresnė mokytoja Dirsytė, nepaisant savo silpnos sveikatos, laiškuose, braukomuose cenzūros, sako, kad jaučiasi gerai ir labai rūpinasi likusiais Lietuvoje, laukia žinių iš jų ir prašo rūpintis žmogiškais santykiais, dvasiniais dalykais, savišvieta. Jos mokinių, Sibiro mergaičių, kurios spiesdavosi aplink ją, liudijimai tvirtina ką kita: mokytoja labai tindavo nuo vabzdžių įgėlimų, matydavosi tekantis kraujas, tačiau veide – švelni šypsena. Kartais, ypač paskutiniaisiais tremties metais, Dirsytė dingdavo ir grįždavo sužalota, mėlynėmis nusėtą kūną merginos pastebėjo pirtyje. Kaip pamilti tokį gyvenimą, kuris skirtas tręšti Kolymos žemę, į kurią kelionė kruizu apibūdinama maždaug šitaip: „Rudens jūra buvo audringa, labai supo, tad greit statinės buvo pilnos – visas kalines labai pykino. O dar greta „parašos“, kurių niekas netuštino…Baisi smarvė…Alkio niekas nejautė.“

Jautė kitokį alkį – žinių, taurių sielų, laiškuose nuolat apmąstomos žmogaus tobulėjimo sąlygos: „Ak, kaip reikia dvasinės gyvybės, o jai augti ir bręsti reikia vargo, paniekos, alkio…“ Ilgėjosi švarių, kvepiančių tetos skalbinių, nedžiovintų, tikrų valgomų bulvių. Bet džiaugėsi tuo, ką turėjo: „Kūčios mūsų ir kalnų lietuvaičių atšvęstos būriais. Labai įspūdingai.<…> Šližikai iš duonos džiovintos, kisielius iš giros, nudažytos streptocidu.“

Dirsytės laiškai – gyvas tikėjimo liudijimas

Laiškai, surinkti į leidinį „Jūs manieji“ – tai laisvės patirtis, autorefleksija, persmelkta metafizinio, estetinio, pedagoginio turinio, tėvynės ilgesio. Pokalbių temos daugiausia apie artimą žmogų ir jo pasirinkimus, moralinių normų, dorovinių nuostatų, pamatinių žmogiškųjų vertybių: tyrumo, meilės, dėkingumo, teisingumo, laikymąsi. Kodėl svarbu kalbėti apie tai, kas šiandien atrodo savaime suprantama? Sovietmečio pasaulis – tai lyg H. K. Anderseno pasakoje „Sniego karalienė“ aprašyto veidrodžio atspindys – viskas, kas gražu ir gera, paverčiama bjauriu ir blogu. Dirsytė tai suprasdama kalbėjo, kaip nepalūžti – nepakeliamo fizinio darbo metu rasti vietos maldai, gebėjo sudominti ir asmeniškai įtraukti į intelektualinį pašnekesį, skatino užsiimti kūrybine veikla. Laiškuose ji atsiskleidžia kaip subtili pedagogė, kviečianti nepasiduoti materializmui, kūniškumui, tai ji parodo savo asmeniniu pavyzdžiu, apgailestauja dėl laisvėje patirto neryžtingumo: „Jaučiu, kiek brangaus laiko bereikšmiai nutekėjo, kaip mažai išlavinta mano akis, ausis, proto ir jausmų galios; jaučiu, kiek daug gaišau dėl kitų nuomonių, dėl nepasisekimų, dėl nedrąsos…“ Sunkios gyvenimo sąlygos sujautrina žmogaus instinktyvią pasąmoninę veiklą, moteris teigia, kad dažnai sapnuoja giminaičius, kuriems rašo. Adresato nerimą, vangumą geba atpažinti iš minčių dėstymo, rašysenos, jį charakterizuoja, atpažįsta jo būsenas, siūlo išeitis: ieškoti šviesos, pasakoja apie estetinius išgyvenimus, kalnų grožį. Kalnai laiškuose metaforiškai ženklina ribą tarp tikrojo pasaulio ir amžinybės: „Kai galvoju apie Jus, atrodo, kad Jūs visi jau Anapus, o aš čia viena bastausi, laukiu valandos, kada Jus išvysiu.“ Tokie žodžiai rodo eschatologinę pastangą stiprinti ten esančių merginų viltį, ieškoti atsvaros blogiui, chaosui, vergystei. 

Laiškai ir E. V. Franklio logoterapija

Dirsytės biografas Mindaugas Bloznelis mini holokaustą išgyvenusį profesorių Viktorą Franklį, kurio logoterapija (egzistencinės filosofijos, psichologijos ir psichoterapijos sistema, padedanti žmogui geriau pažinti savo dvasinę realybę, išvengti ar išeiti iš vadinamosios egzistencinės tuštumos, susiformavo XX a. viduryje, pradininkas – austrų psichiatras, psichoterapeutas V. E. Franklis) iš esmės tinkama A. Dirsytės laiškų pasaulėvaizdžiui ir poetikai tirti. Pagal E. V. Franklį skiriami trys būties lygmenys: somatinis, psichinis ir dorovinis. Pastarasis, kaip pažymi Regina Ivoškuvienė, yra logoterapijos objektas:

Dvasiniai, doroviniai konfliktai (t. y. skirtingų vertybių konfliktai) sukelia dvasines (noogenines) neurozes. Šios neurozės yra logoterapijos svarbiausias objektas. Logoterapijos požiūriu psichinės sveikatos pagrindas yra vadinamoji dvasinė dinamika (noodinamika) dviejų polių įtampos lauke (vienas polius – prasmė, kurią reikia realizuoti, antras – žmogus, privalantis tą prasmę realizuoti).

Kitaip tariant, esant ribinei situacijai, vertybinėms įtampoms, žmogus priverstas rinktis, kokiu keliu eiti, akivaizdu, kad tremtyje kaliniai nuolat jautė dvasinės būties įtampą, kamavo pasirinkimo, egzistenciniai gyvenimo prasmės klausimai ir nežinomybė. Adelė rašo sūnėnui: „Agutė rūko, rūkymas verčia bendrauti su tomis, kurios kasdien stovi ant bedugnės nepagydomai susirgti, Agutė maino duoną į tabaką. Kartą sako – šiandien taip norėjau valgyti, kad verkiau. Ji taip nusilpnėjo, kad nesikenčia savęs.“ Gyvenimo slėgis visu pajėgumu užgulė ant jaunų gimnazisčių pečių, vienintelė A. Dirsytė jautė motinišką pareigą išlaikyti žmogiškąjį orumą. Laiškuose galima matyti nuolatinį siekį  priešintis dehumanizuotam, šaltam, brutaliam pasauliui. Adelė telkia jautrias merginas, kiekvienoje ieško unikalaus bruožo, skatina jų dvasines praktikas, laiškuose pati reflektuoja merginų elgsenas ir semiasi šviesos, žavisi. Taip kalba apie mokinę Leokadiją: „O ir šiaip ji sugeba analizuoti sutiktų žmonių pasaulį, moka gyventi savo idealais ir juos moka mylėti; atrodo, kad ji daugiau turi negu kitos. Ji turi tvirtą viltį ir didelius troškimus. <…> Viltis, pastovumas čia taip reikalingi. Čia dažnos mėgstamas išsireiškimas: „Nusivyliau, nusivyliau…“ Prarasti viltį tremtyje – destruktyvus veiksmas, tai reiškia gyvenimo praradimą, neretai ir mirtį. V. Franklis yra aprašęs, kas nutinka su kaliniais, praradusiais viltį:

 Paprastai ji [krizė – aut. past.] atrodo taip: vienądien kalinys tiesiog lieka gulėti barake, ir niekas nebepriverčia jo apsirengti, eiti prausyklon, po to rikiuotėn. Niekas jo nepaveikia, niekas nebaugina; prašymai, grasinimai, smūgiai – viskas veltui. Jis tiesiog guli nejudėdamas ir net tuo atveju, kai krizė ištiko dėl ligos, atsisako būti nuvestas į ambulatoriją, atsisako kaip nors kitaip sau pagelbėti. Jis pasiduoda! Guli net savo paties išmatose ir šlapime, ir niekas daugiau jam neberūpi.

Adelė net ir sunkiausiu darbo metu džiaugiasi gamtos gyvybe, laisve, kūrinijos grožiu. Estetinė apoteozė nuskaidrina, įkvepia, atpalaiduoja nuo pilkos kasdienybės. Svarbus mokslas, siejantis su pasauliu, dažnai prašoma atsiųsti mokslo leidinių, žurnalų, kurie atplėštų nuo protą pasiglemžiančio ir izoliuojančio darbo. Žmogiškumą tremtyje išlaiko stiprios vertybinės ašys, kurios išlieka kintančiomis ir dažnai nepatogiomis režimui aplinkybėmis. Reabilituojanti Dirsytės veikla orientuota į gelmines žmogaus esmės struktūras, dalykų tikrumo, grynumo suvokimą: „Aš rašau moterims laiškus, aiškinuos su mergaitėmis įvairius klausimus, daug kalbame apie gražiąją meilę, mokomės jos.<…> Anksčiau labai mažai supratimo turėjau apie tuos dalykus.“ Žmogaus išlikimo dominantėmis tampa malda ir individualus santykis su Dievu; estetinės raiškos formos – rašymas, siuvinėjimas, transcendentiniai gamtos grožio išgyvenimai: 

O šaltis nepaprastai gražiai išpaišo šiltnamio langus <…> Aš ilgai ilgai žiūrinėju tuos nuostabius paveikslus. Čia didelės akys žiūri į kažin kokius tolius; čia mokslininkas sėdi ir aiškina; čia vaikelis su žiedu žaidžia; čia pilna pieva nuostabių gėlių; ten vainikai iš dangaus nusileidžia į žemę; ten greitkojė stirnelė sustojo po nuostabiu atogrąžų medžiu; ten Dievo Motina laiko ant kelių savo nuimtą nuo kryžiaus Sūnų.

Laiškuose – rūpestis Lietuvos ateitimi

Svarbus Dirsytės veiklos spektras nukreiptas ne tik į vidujinį savęs pažinimą, egzaltuotas dvasios būsenas, teologinius, mokslinius svarstymus tremtyje, bet fokusuojamasi į Lietuvos likimą. Lietuva laiškuose nėra tik idealizuotas, tolimas, atminties kloduose nusėdęs kraštas, dėmesys kreipiamas į ten likusių artimųjų elgsenas, sąmoningus apsisprendimus. Dirsytė, pasakodama apie čionykštį gyvenimą, merginų patiriamus išbandymus, vidines laikysenas, demonstruoja tam tikrą didaktinę laikyseną Lietuvoje likusiems artimiesiems ir nejučiomis atlieka logoterapinį mostą, kurio viena iš funkcijų yra dalyvauti kito žmogaus gyvenime jį analizuojant, parodant gyvenimo prasmės taškus, todėl laiškuose prašo išsamiau rašyti apie savo gyvenimą, kontaktus su kitais žmonėmis. Adelė suvokia, kad labai lengva nuklysti, kolaboruoti su režimu, pavirsti konformistu: „Labai bijau, kad Tu nebūtum tuščias žiedas, kad domėtumeis tik paviršutiniais dalykais: rūbais, skanumynais, rankdarbėliais, minkštu patalu, šiltu kambariu… Kad neieškotum pigios draugystės, kad išmoktum draugauti ir draugystės dėlei nebijotum aukų.“ Sūnėną taip pat skatina mąstyti apie jaunimo ugdymą, pagarbos, uolumo skiepijimą, paties pasiryžimą ieškoti šviesulių: „Surasti brangenybes, jas išlaikyti  reikia begalinio uolumo.“

Krikštasūnio Viliaus taip pat prašys nepaskęsti paviršutiniškumo įspūdžiuose ir pasakos apie tai, ko reikia ieškoti kituose. Ji stebisi žmogaus autentika, verte: „Šiandien mane ypač domina sielų originalumas. Pas mus tarp tokių mūsiškių yra Marytė B., jeigu ir toliau puoselės ta linkme savo sielą, gal išaugs į gerumo genijų. Atrodo, gerumas ją grakščią padaro, ją nušviečia, ir taip miela į ją žiūrėti.“ Tokių unikalių sielų paieškų svarba literatūroje turi tradiciją, išaugintą dar paties Juozo Tumo-Vaižganto, kuriam tautos kūrimosi perspektyvoje  buvo svarbu matyti deimančiukus – jaunus, dorus, tautos labui dirbančius žmones. Adelė Dirsytė perėmė Vaižganto džiugesį tokiomis sielomis ir nuolat ieškojo tokių deimantų Kolymos žemėje.

Dirsytės veikla, nepaisant sudėtingų sąlygų, demonstruoja potencialią žmogaus gyvenimo realizacijos pilnatvę. Dvasinio veikimo galios šaltiniu tampa vidinių resursų analizė, kuri susijusi su pirmine namų jausmo patirtimi; nuolatinė refleksija, dvasinio dialogo ir metafizinės atverties aukštesniam tikslui pastanga apvalo nuo neteisingumo, blogio, patiriamo smurto ir telkia atgailai, leidžia matyti gėrį, šviesą, jausti žmogaus sielos grynumą. Gebėjimas žvelgti per dvasinio eschatologinio mastelio optiką ir patirti, ir priimti pasaulį su gėrio ir blogio ambivalentiškumu suvokiant, kas yra amžina, nekintama, atveria autentiškas tikėjimo liudijimo patirtis ten, kur vilties ir žmogiškumo, atrodytų, mažiausiai: ,,Šioj aplinkoj ir save lengviau išlukštenti. O koks didelis sielų pasaulis ir koks didelis Kūrėjas, pašaukęs amžinam gyvenimui jas.“

Adelė Dirsytė savo veikimu iš esmės įgyvendina visas logoterapijos sąlygas, kurios apima išsekusio, nusivylusio, gyvenimo prasmę prarandančio artimojo reabilitaciją. Trys kertinės vertybės, įprasminančios žmogaus gyvenimą logoterapijos požiūriu: kūryba (maldų rašymas, mokymasis, teatralinių pasirodymų rengimas, individualus kalbėjimasis), išgyvenimai (meilė, atgaila, grožis) ir nuostatos (moralinės, dvasinės laikysenos) tampa Adelės Dirsytės rezistencijos ir atsparumo režimui, nusikaltimui prieš žmogiškumą įrodymu. Adelės Dirsytės sveikata pablogėja likus vos porai metų iki bausmės atlikimo pabaigos. Ji nuolat dingsta iš lagerio, dažnai patalpinama į karcerį, kol galiausiai išprotėja.  Miršta 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovske.