Mieli skaitytojai, žurnalo turinį nuo šiol papildys rubrika „Nauja karta“, kurioje išskirtinį dėmesį norime skirti moksleivių, ypač žemesniųjų klasių, rašiniams – jų talentams paskatinti ir išauginti. Paskutiniu metu žurnalo puslapiuose mūsų gabiems jauniausiems neskyrėme daug dėmesio, nors niekas negali paneigti, kad ir visai ankstyvame amžiuje galima pradėti savo kūrybinį kelią. Todėl nuo šiol įsipareigojame ieškoti jaunųjų talentų ir suteikti jiems erdvę skleistis mūsų žurnale. Žinokite, kad ir jūsų pagalba ieškant mums labai praverstų. Visi kartu sukurkime šioje rubrikoje oazę jauniesiems kūrėjams, kurie papildys gretas žymių lietuvių, kūrybos paieškų kelius pradėjusių būtent „Ateityje“. Už šią idėją ir paramą jos įgyvendinimui nuoširdžiai dėkojame p. Rožei Šomkaitei, ir nieko nelaukdami jūsų dėmesiui pristatome pirmąjį tekstą, kurio autorė Elžbieta Kungytė mokosi 6-oje Niujorko Maironio lituanistinės mokyklos klasėje. Ačiū, Elžbieta, ir nesustok kurti!
Lietuva – šalis, pilna miškų, pievų ir girių. Bet ar kada nors pagalvojote, jei jie prabiltų, ką jie mums papasakotų? Mes, miškai, gyvavome daugiau negu tūkstantį metų. Mes gyvavome pagonių laikais, kai ramybė ošė medžiuose, kai miškai buvo pagonių garbinami. Tai buvo laikai, kai šventa ugnis degė ir spragsėjo. Kanklės grojo savo švelnią melodiją, o senieji kriviai sekė vaikams pasakas apie vilkus ir taurus. Tai buvo laikai, kai galėjai pajusti Medeinos dvasią šukuojant medžių lapus, girdėti paukščių čiulbesį, tokį švelnų, kaip vaiko juoką. Bet laikas bėgo. Lietuviai kariavo. Atėjo kryžiuočiai. Jie plėšė, draskė, degino namus ir kaimus. Bet lietuviai ne iš kelmo spirti. Griebė, ką turėjo, ir bėgo į miškus ir pievas kovoti. Mes girdėjome, kaip jų kardai žvangėjo, kaip jų šauksmai buvo nutildyti amžiams. Lietuviai ėjo į karą negalvodami apie ateitį ir žuvo skanduodami Lietuvos vardą.
Ką darytum, jei viskas, ką myli, ką vertini, būtų atplėšta nuo tavęs? Jei tavo kultūra, kalba būtų uždrausta? Bet lietuviai niekam neatidavė to, kas jiems brangiausia. Knygnešiai nešė, slėpė lietuvišką literatūrą mūsų miškuose. Mes prisimename jų lengvus kaip pūkas žingsnius, bėgančius per mišką. Kartais jie slėpdavo knygas ar laikraščius mūsų kamienuose, tikėdamiesi, kad ten jų niekas neras. Lėkdami kaip vėjas, knygnešiai dalino knygas. Širdys ilgėjosi lietuviškos kalbos ir jie buvo pasiruošę neleisti jai išnykti. Jei pažvelgtumėte į mano kamieną, pamatytumėte, kad jis nėra tobulas. Žievė jau nusilupusi ir kelios kulkos joje įstrigusios. Jos nuo tų laikų, kai partizanai miškuose slapstėsi. Drąsūs lietuviai išeidavo į miškus kovoti už Lietuvą. Galėjai girdėti sudžiūvusią žolę traškant po kojomis ar greitą kvėpavimą bėgant per mišką. Taip jie dešimt metų gynė Lietuvą ir savo galvas už ją padėjo. Deja… Penkiasdešimt metų miškai nematė laisvų žmonių.
Dabar ir vėl žaliuojame laisvoje Lietuvoje. Mūsų šaknys įaugusios į laisvą lietuvišką žemę, o mūsų lapuose ošia laisvas lietuviškas vėjas. Mes augame tokioje Lietuvoje, kur visi yra laisvi. Ir tik mes, Lietuvos miškai ir pievos, prisimename, kiek vargo lietuviai turėjo patirti, kol tikrai tapo laisvi.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 2-ajame numeryje)