Marytė Dambriūnaitė-Šmitienė gimė ir augo JAV, o baigusi studijas, Vokietijoje ne tik rado pamėgtą darbą, kurį dirba iki šiol, bet ir antrąją pusę, vyrą Andrių Šmitą (1947–2008), su kuriuo sukūrė šeimą ir užaugino dvi dukras. Prieš pradėdama naują gyvenimo etapą kaip pensininkė 2019–2020 mokslo metams pasibaigus, mieloji mokytoja, veikėja, fotografė ir spaudos korespondentė sutiko atsakyti į „Ateities“ žurnalo bendradarbės Ramunės Kubiliūtės klausimus. Ji pasakoja apie pedagoginį darbą Vasario 16-osios gimnazijoje ir už jos ribų, su ateitininkais ir su tautiniais šokėjais bei apie veiklą Vokietijos lietuvių bendruomenėje.
Gimėte ir augote JAV. Kokioje šeimoje augote? Kokią šeimą sukūrėte?
Augau lietuvių šeimoje, namuose buvo kalbama tik lietuviškai. Tokią šeimą sukūrėme ir mes su vyru, nors vienas iš mūsų gimęs Amerikoje, kitas – Vokietijoje. Namuose kalbėjome lietuviškai, net ir dabar užaugusios dukros tarpusavyje kalbasi lietuviškai. Aš tuo labai didžiuojuosi.
Kokie keliai atvedė į Vokietiją, į Vasario 16-osios gimnaziją? Kiek metų gimnazijoje dirbate mokytoja?
1976 metais tuometinis Vasario 16-osios gimnazijos direktorius Vincas Natkevičius pakvietė mane mokytojauti. Tais metais pradėjo atvykti daugiau mokinių iš JAV, Kanados, Pietų Amerikos ir vadovybė ieškojo, kas galėtų jiems dėstyti biologiją, vadovauti tautinių šokių rateliui ir ateitininkams. Buvau ką tik baigusi universitetą ir pagalvojau, kad metams būtų visai „faina“. O dabar žiūriu, kad jau 44 įpusėję…
Tiems, kas nesusipažinęs su šia gimnazija, gal galite trumpai aptarti jos įsikūrimo istoriją ir kuo ji unikali?
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje daugiau kaip 65000 lietuvių pasitraukė į Vokietiją. Gyvendami pabėgėlių stovyklose, jie pradėjo vystyti plačią kultūrinę veiklą, steigė mokyklas. 1948 m. veikė 158 lietuviškos mokyklos, iš kurių 26 – gimnazijos. Prasidėjus emigracijai į kitas Europos valstybes ir užjūrį, mokyklas pradėjo uždarinėti. 1950 m. tuometinė Vokietijos lietuvių bendruomenės valdyba su pirmininku Pranu Zunde Dypholco (Diepholz) miesto kareivinėse nutarė įsteigti gimnaziją su bendrabučiu. 1951 m. Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo šventės metu jai buvo suteiktas Vasario 16-osios vardas. Iškilmėse dalyvavo garbės svečias Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Ji unikali tuo, kad tai yra vienintelė lietuviška gimnazija Vakarų pasaulyje.
Jūsų a. a. vyras Andrius Šmitas daugelį metų buvo šios gimnazijos direktorius. Koks buvo jo įnašas į gimnazijos istoriją?
Andrius gimnazijai vadovavo 26 metus iki pat savo netikėtos mirties. Kai iš pradžių buvo mažai mokinių, jis buvo nusiteikęs optimistiškai ir sakė, kad jų atsiras daugiau. Netgi tuomet, kai Lietuva vėl tapo laisva ir vokiečių valdžia nutraukė paramos teikimą gimnazijai, Andrius neprarado vilties ir tikėjo, kad viskas išeis į gera. Gimnazija, kurią jis ir pats baigė, greitai švęs savo 70-metį, tai yra ir jo nemažas nuopelnas.
Kokie šios gimnazijos privalumai ir iššūkiai?
Nuo 1999 m. gimnazija yra dvikalbė mokykla. Lietuvių kilmės mokinių gretas papildo ir vokiečiai. Lietuvių kilmės vaikams ir naujakurių lietuvių atžaloms gimnazija suteikia puikią galimybę integruotis į Vokietijos visuomenę, o kartu išlaikyti lietuvišką tapatybę. Keičiantis istorinėms aplinkybėms, keitėsi ir Vasario 16-osios gimnazijos profilis, tačiau jos tikslas visuomet buvo ir lieka tas pats.
Kaip pasirinkote mokytojos profesiją ir kaip išlaikėte entuziazmą ir energiją daugiau kaip keturis dešimtmečius?
Rinktis labai nesirinkau. Taip įvyko, nes turbūt taip turėjo įvykti. Ir po 40 metų entuziazmas ir energija manyje išliko. Nejaučiu metų naštos – ir dabar dar mielai pasportuoju su mokiniais, iškylauju ar iškrečiu kokį pokštą…
Ką gimnazijoje dėstėte?
Iš pradžių dėsčiau daug dalykų, nes trūko mokytojų. Visi, kurie tuo metu mokytojavo, darė tai beveik negaudami atlygio. Teko dėstyti anglų k., lietuvių k., kūno kultūrą, biologiją, Amerikos istoriją, geografiją ir dar daugiau. 7 metus teko dirbti mergaičių bendrabučio vedėja, o po to likau dėstyti anglų kalbos, kaip užsienio kalbos.
Kaip jaunystėje pati įsijungėte į ateitininkų veiklą?
Moksleivių ateitininkų veikla Vašingtone (Washington, D.C.) prasidėjo maždaug 1968 m. Mūsų tėvai matė, kad lituanistinės mokyklėlės neužtenka, reikia organizacijų jaunimui. Mus, jaunimą, sutiko globoti energinga kūno kultūros mokytoja Elvyra Vodopalienė. Dalyvaudavome kitų kuopų ateitininkų šventėse, patys ruošdavome šventes, lankėme kun. Stasio Ylos ateitininkų kursus Putname ir žiemos kursus Dainavoje, ateitininkų vasaros stovyklas ir t. t. Vieną vasarą teko prižiurėti vaikučius Ateitininkų sendraugių stovykloje Kennebunkporte. Vienas iš tų vaikučių buvo dabartinis arkivyskupas Gintaras Grušas.
Kada gimnazijoje buvo pradėta įgyvendinti ateitininkų veikla? Kaip ilgametė kuopos globėja, gal pasidalinsite keliais ateitininkų kuopos veiklos deimančiukais?
Gimnazijos ateitininkų kuopa buvo įkurta, kai pradėjo veikti mokykla – 1950 metais. Nuo 1976 iki 2016 metų man ją teko globoti. Kuopos susirinkimus rengdavome kas savaitę, dažniausiai sekmadieniais. Ilgus metus vykdavome į Vokietijos ateitininkų šventę Bavarijoje pas prelatą Antaną Bungą. Jis, kaip tikras tėvas, mus priimdavo į savo namus. O kiek svečių būta pas jį iš Lietuvos! Jie labai praturtindavo šventes. Visus dar sykį mačiau prelato laidotuvėse Vilniuje. Mielai prisimenu daugiau nei 30 metų gimnazijoje ateitininkų organizuotus Talentų vakarus su kiekvieną kartą naujai paruošta programa. Įspūdingas renginys buvo ateitininkijos šimtmečio jubiliejaus minėjimas 2010 m. Briuselyje ir Levene (Leuven). Belgijos, Liuksemburgo ir Vokietijos ateitininkai kartu su Vasario 16-osios gimnazijos moksleiviais lankė tas vietas, kur prieš šimtą metų vaikščiojo, mokėsi ir apie kilnią Lietuvos ateitį svajojo ateitininkų organizacijos pirmtakai.
Nuo 2017 m. gimnazijoje nebėra ateitininkų kuopos. Kai jaunuolis vieną dieną duoda įžodį, kitą dieną pasako, kad jis nebėra ateitininkas, kai bažnyčioje sekmadieniais tušti suolai, kai ateiti į susirinkimą nebėra noro, nebent organizuojama iškyla, tuomet pamatai, kad atėjo laikas užversti tos organizacijos knygos lapus. Esu be galo dėkinga mokytojui Dariui Subačiui, kuris padėjo man globoti ateitininkus 5 metus ir suorganizuoti nepamirštamas keliones į Romą ir Barseloną. Kai jis sugrįžo į Lietuvą, nebeliko to užnugario gimnazijoje, ir pamažu ta liepsnelė užgeso… Per tuos 40 metų daug bendrauta su kitais ateitininkais, bet esu ypač dėkinga savo globėjai Elvyrai Vodopalienei, Laimai Šalčiuvienei, prelatui Edmundui Putrimui ir buvusiems Ateitininkų federacijos pirmininkams Juozui Polikaičiui, Vidui Abraičiui ir dr. Vygantui Malinauskui. Jie dažniausiai prisimindavo, kad tarp tos Amerikos ir Lietuvos yra dar viena kuopa Vokietijoje. Tiesa, dar norėčiau labai pasidžiaugti, kad vienas iš mano globotinių dabar yra kunigas (Antanas Karčiauskas).
Dalyvavote Vokietijos lietuvių bendruomenės (toliau – VLB) veikloje, vienu metu gimnazijoje, rodos, buvote ir lietuvių tautinių šokių mokytoja. Kaip radote laiko viskam – šeimos gyvenimui, gimnazijai, ateitininkams?
Jeigu noro yra, užtenka ir laiko. VLB veikla (nesvarbu, ar Valdyboje, ar Taryboje) man visuomet buvo prie širdies. Kai pajutau, kad kažko neužtenka, atsiradau Pasaulio lietuvių bendruomenės valdyboje. Kai neužteko kasdieninių pamokų mokykloje, pradėjau vėl mokyti tautinių šokių. Dalyvavimas Dainų ir šokių šventėje 1994 m. ir 1998 m. su savo šokėjais yra vienas iš mano gražiausių prisiminimų.
Ar sakytumėte, kad fotografavimas yra Jūsų aistra? Ar tos veiklos ėmėtės norėdama užfiksuoti gimnazijos ir Vokietijos lietuvių gyvenimo akimirkas?
Fotografavimas, galima sakyti, mano gyvenime atsirado „iš reikalo“, kai 1982 m. su vyru nutarėme leisti Vasario 16-osios gimnazijos „Metraštį“. Reikėjo viską įamžinti. Paraleliai fiksavau ir VLB veiklą. Metams bėgant, fotografavimas tapo ir aistra. Esu Vokietijoje surengusi keletą parodų.
Esate pasidalinus žinia, kad po šių, 2019/2020 mokslo metų, galvojate išeiti į pensiją. Kokie ateities planai – ar liksite gyventi Vokietijoje, Hiutenfelde?
Taip, birželio pabaigoje žadu išeiti užtarnauto poilsio, bet nežadu pasitraukti iš gimnazijos gyvenimo. Kur reikės, ten padėsiu. Ši 5 hektarų lietuviška salelė Vokietijoje su gimnazija, su Vokietijos lietuvių bendruomene visuomet buvo, yra ir bus mano namai.