Kaip pristatyti kokio nors rašytojo ar, dar daugiau, rašančio kunigo, vyskupo gyvenimą? Gyvenimą, kurio gylį bei plotį vargiai riboja laiko ar erdvės ribos. Tiksliausiai, matyt, tokį žmogų apibūdintum tiesiog sakydamas: „šventas“. Bet juk imdamasi pristatyti pal. arkivyskupą Jurgį Matulaitį MIC, nė nesitikiu sutalpinti, žodžiais aprėpti viso jo gyvenimo. Kita prieštara, lydinti vos pradėjus rašyti, – nenoriu vien tik tiksliai ir plačiai nupasakoti jo gyvenimo vingius, svarbiausius puoselėto dvasingumo aspektus. Nors tai, iš tiesų, būtų tikrai daug, verta ir laiko, ir pastangų, ir, tikiu, sudomintų skaitytojus. Bet biografiniai faktai lengvai pasiekiami rūpimą pavardę įvedus į paieškos laukelį internete. Paprasta, atrodo, ir susipažinti su to meto istoriniu kontekstu, tam tikru viešumoje aktyviai veikusiojo dvasininko paveikslu…

Norėčiau tikėti, kad be žinių, to nenumaldomo informacijos troškimo, kurį neišvengiamai lydi dar didesnės pastangos sužinoti, žmogų pažįstame gyvendami su juo. Toks pasiūlymas – ne pažinties aktyviai domintis ir gilinantis priešybė. Laikyčiau jį tiesiog viltingu žingsniu į laisvę, nežinomybę, į neplanuotą, niekaip nerežisuotą susitikimą. Kai pati pažintis praturtina pirmiausia dėl netikėtumo: „O, štai ir susitikome!“ Mąstant apie save ir pal. Jurgį, atrodo, kad taip pat netikėtai susitikome ir mes. Ir vis susitinkame: skaitant „Užrašus“, laiškus, biografines knygas apie jį ar ką nors kita, tiesiog kasdienybėje. Džiugu kasmet sausio ar liepos mėnesiais lankytis Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje. O ypač – Grigališkojo choralo savaitės Marijampolėje metu kasdien melstis prie 1934 m. iš Kauno arkikatedros bazilikos perkeltų palaimintojo relikvijų. Šiemet liepos 28–rugpjūčio 4 d. vykstančios Savaitės šūkis „O Crux, ave!“ stulbinančiai matulaitiškas.