Dar ne Telšiuose

Į Telšius išvažiavau ašarodama ir dantimis grieždama, tačiau dabar esu laiminga. Tai turbūt ir būna pats pirmas sakinys, kurį ištariu, kai kas nors paklausia, kaip man ten sekasi. Pirmasis mėnesis gal ir buvo sunkus, kiekvieną savaitgalį išvažiuodavau, niekaip neprisipratinau minties, kad ne vien mokausi, bet ir gyvenu Telšiuose. Dabar viskas kiek kitaip, daug gražiau, jaukiau ir šilčiau, negu kad būčiau tikėjusis pripažinti. Iš tiesų, viskas gerokai kitaip.

Tačiau sunku turbūt buvo ne todėl, kad nebūčiau pratusi kraustytis (kadangi, kaip paskaičiavus paaiškėjo, tai buvo jau septintas kartas gyvenime), o todėl, kad taip sunku buvo paleisti, ką buvau užgyvenusi per tuos dvejus pirmus metus, kuriuos praleidau Kaune, jau grįžusi į Lietuvą iš Liuksemburgo. Prisijaukinau Žaliakalnio