Vincentai, ar seniai ir kokiais tikslais iš Lietuvos išvykai į Belgiją? Ką dabar veiki?
Mano istorija nėra išskirtinė, ji gan dažna. Prieš keliolika metų, man tebūnant dvejų, tėvai nusprendė, kad aprūpinti šeimą bus lengviau gyvenant ir dirbant užsienyje, nes lietuviškos algos tada buvo menkos. Tėvas įsidarbino Europos Sąjungos institucijoje Belgijoje, vėliau Liuksemburge, po to vėl Belgijoje. Čia dabar ir gyvenu. Mokausi dvyliktoje klasėje ir ketinu studijuoti teisę. Pasižadėjau sau po studijų grįžti į Lietuvą – į gimtąją Mažąją Lietuvą.
Jūsų šeima ateitininkiška – Tavo seneliai ir tėtis buvo aktyvūs nariai. O ar pats turi kokį nors santykį su šia organizacija? Ką apie ją žinai, ar teko dalyvauti kokiose veiklose?
Kelerius metus iš eilės stovyklavau pas ateitininkus Berčiūnuose, Panevėžio rajone. Kai buvau mažas, tėvas vakare prieš einant miegoti be kitų liaudies dainų man dainuodavo ir ateitininkų himną. Su šia organizacija susipažinau per savo tėvo ir pusbrolių, kurie gyveno Amerikoje, pasakojimus. Žavėjausi, bet progos aktyviai dalyvauti jos veikloje neturėjau, nes nė vienoje šalyje, kurioje gyvenau, nebuvo ateitininkų kuopos.
Ateitininkijos pamatus TVIKŠ (ateitininkų principų – tautiškumo, visuomeniškumo, inteligentiškumo, katalikiškumo, šeimyniškumo – trumpinys) esu įsiminęs, juos dažnai prisimenu ir stengiuosi jų paisyti.
Papasakok apie savo veiklą Pasaulio lietuvių jaunimo ir Belgijos lietuvių jaunimo sąjungose.
2021 m. pradžioje su bendraminčiais įkūrėme Belgijos lietuvių jaunimo sąjungą (BLJS). Tada buvome gavę kvietimą iš tuometinės Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) valdybos dalyvauti pasaulio lietuvių jaunimo vasaros kongrese. Dėl pandemijos pradžia buvo sunki ir nevaisinga, bet vėliau organizacijos augimas pradėjo spartėti. Praėjusių metų pabaigoje suorganizavome pirmą didesnį gyvą renginį – lietuviškų filmų vakarą ambasadoje. Lig šiol dirbame nuosekliai, kas mėnesį rengiam susitikimus, kuriuose diskutuojame Belgijos lietuvių jaunimui aktualiomis temomis. Tai gera proga pabūti drauge, pabendrauti su kitais lietuviais. Esame suplanavę lietuvišką vakarienę, Jonines, suvažiavimą, turime ir kitų idėjų, kurias bandysime įgyvendinti.
Pernai tapau naujosios PLJS valdybos nariu. Mano oficialios pareigos – visuomeninių reikalų koordinatorius. Tai apima jaunimo pilietinio aktyvumo skatinimą, plėtros potencialų ieškojimą bei istorinės medžiagos rinkimą. Po šiuo apibūdinimu slypi kalnai darbų ir begalė nemiegotų naktų. Vis dėlto tame matau didžiulę prasmę, todėl nuoširdžiai stengsiuosi vykdyti šias pareigas. Esu toje pozicijoje, kurioje galiu duoti kažką gero kitiems. Savo darbais ir pastangomis siekiu skleisti gerą tėvynės vardą.
Kuo Belgijos lietuvių jaunimas skiriasi nuo Lietuvoje gyvenančio? Kiek jo dalyvauja sąjungos veikloje, jos renginiuose?
Didžioji dalis Briuselyje ar kituose Belgijos vietose gyvenančio lietuvių jaunimo yra naujai emigravę iš Lietuvos. Dauguma jų šeimų atvyko siekti karjeros, todėl lietuvybės išsaugojimas ir patriotiškumas dažnai lieka antroje vietoje. Dėl šios priežasties dauguma žmonių prie organizacijos prisijungia ne iškart atvykę, o jau keletą metų čia pagyvenę, padirbę ir supratę, kad vien karjeros nepakanka, kažko ima trūkti. Vieniems anksčiau, kitiems vėliau, bet beveik visiems pradeda trūkti tėvynės. Aišku, jei žmogus buvo aktyvus gyvendamas Lietuvoje, jis ir svečioje šalyje labiau ieško veiklos.
Aktyvių ir užsidegusių jaunų lietuvių Belgijoje yra, tai įrodo ir BLJS įkūrimas.
Ką Tau reiškia Lietuva?
Tai paprastas, bet gana gilus ir asmeniškas klausimas. Be Lietuvos aš esu niekas. Anglų kalboje yra žodžiai „home“ ir „house“, o lietuvių kalboje tarp jų nėra skirtumo, tad pasistengsiu išsakyti savo mintį. Per visą ligšiolinį mano gyvenimą Lietuva buvo vienintelė vieta, kurią iš tiesų jutau kaip „home“. Vieta, kurioje jaučiausi priimtas, grįžęs pas savus. Nors esu gyvenęs skirtingose šalyse, bet būtent Lietuva visada buvo vienintelė vieta, kurioje jaučiausi grįžęs pas save.
Negaliu pats sau paaiškinti, kodėl aš tikiu Lietuva. Gal jaučiuosi jai skolingas? Žinau, kad ji turi daug potencialo, kurį mums buvo uždrausta vystyti penkiasdešimt metų. Žinau, ką turėjome tarpukariu, ką tuo laiku sukūrėme, ir ką sugebėjome sukurti per pastaruosius trisdešimt metų. Tai rodo, kokie atsparūs buvome, esame ir, tikiuosi, būsime.
Didžiuojuosi Lietuva ir dėl jos ateities esu pasirengęs ilgai ir sunkiai dirbti. Esu skolingas Lietuvai jau vien už minėtą „home“ jausmą. Ir jei Lietuva man yra namai, tai mano, kaip ir bet kurio kito lietuvio, atsakomybė juos tvarkyti ir prižiūrėti.
Ar lietuviu patriotu lengviau būti Lietuvoje, ar gyvenant užsienyje? Kuo skiriasi tas patriotiškumas?
Būti Lietuvos patriotu Belgijoje ir Lietuvoje – du skirtingi dalykai, tad nežinau, ar būtų teisinga sakyti, jog vienur ar kitur yra lengviau.
Jei esi aktyvus patriotas Lietuvoje, natūraliai pateksi į bendraminčių ratą. Aplink tave bus žmonės, panašūs į tave, tikintys tėvyne, ją mylintys ir pasiryžę už ją aukotis. Lietuvoje visada yra bendraminčių, kurie bus pasiruošę palaikyti tave, padėti geras mintis ir gražius norus paversti darbais.
Belgijoje to „paramos rato“ nėra. Todėl tas patriotiškumas turi augti, bręsti ir vystytis savaime. Visgi būtų neteisinga sakyti, kad patriotiškumas atsirado vakuume, tačiau jis turėjo gimti ir augti be didelės kitų visuomenės veikėjų įtakos, tad dėl šios priežasties jis tampa visiškai originalus. Originalios ir nuomonės, kurias formuoja tokia padėtis, kas atsitinka, kai stovi išorėje ir žiūri vidun.
Keliaudamas tarp Lietuvos ir Belgijos turiu draugų ir ten, ir ten. Matęs abi realybes galiu teigti, jog ir vienur, ir kitur galima rasti ir privalumų, ir trūkumų. Tačiau pagalvokime, argi svarbu, koks tas patriotiškumas? Svarbu yra tai, kaip mes su juo elgiamės. Ar jo likimas yra baladotis galvoje, kartais išsprūsti diskusijų su draugais metu, ar geriau kibti į darbus ir remiantis savo patriotiškumu dirbti Lietuvos gėriui? Todėl yra svarbu nenurašyti išeivijos lietuvių, kurie taip pat nori dirbti Lietuvos labui.
Jau kelerius metus gyveni Belgijoje, bendrauji su vietos jaunimu. Kokie klausimai jiems yra aktualūs?
Belgijos lietuvaičių aktualijos nedaug kuo skiriasi nuo kitose pasaulio šalyse gyvenančių tautiečių, bet keletas niuansų yra. Į Belgiją, ypač Briuselį, atvykę daugiausia savo srities profesionalai, jiems aktualiau tai, kas susiję su darbo galimybėmis, grįžimu į Lietuvą, o ne lituanistinių mokyklų kūrimas ir stiprinimas, sodų rišimas ar kitų tradicijų puoselėjimas. Svarbiau nei „networkingas“ yra pilietybės išsaugojimo reikalas. Tai klausimas, kuris lems užsienio lietuvių ateities santykius su Lietuva, kurio atsakymas paaiškins diasporos vertę Lietuvai. Ši tema dažniausiai iškyla per visas diskusijas.
O kas dabar aktualu užsienyje gyvenantiems jauniems lietuviams? Kokie klausimai jūsų susirinkimų darbotvarkėse?
Kiekviename krašte, kuriame yra lietuvių jaunimo sąjungos, esama savų problemų ir „pageidavimų“. Kai kur lituanistinių mokyklų ir kultūros palaikymas yra pirmenybė, o kitur tai yra profesionalus ryšys su tėvyne. Iš šiek tiek bendresnės, t. y. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pusės, galiu pasakyti, kad mūsų akiratyje sukasi keli konkretūs dalykai, prie kurių nuosekliai dirbama. Be akivaizdžių darbų, kaip informacijos apie pilietybės referendumą skleidimas ar pasaulio lietuvių jaunimo kongresų organizavimas, yra ir daug kitų svarbių temų. Vienas iš esminių mūsų darbų, greta pasaulio lietuvių jaunimo atstovavimo Lietuvos Respublikos institucijose, – vadinamasis tinklo palaikymas ir plėtra. Tam skiriama daug laiko ir pastangų. Nuolat diskutuojame, kaip užtikrinti skirtingų kraštų sąjungų gyvybingumą bei išlikimą. Kai kuriose užsienio šalių sąjungose dirba kelintos kartos diasporos atstovai. Suprantama, jog laikui bėgant ryšys su tėvyne ima silpti. Mūsų darbas yra padėti sąjungoms palaikyti tą ryšį, užtikrinti pasaulinės Lietuvos tinklą. Kad mūsų globalios Lietuvos tęstinumas būtų užtikrintas, reikia nuolat dirbti, padėti kurtis naujoms sąjungoms. Kuo daugiau PLJS narių, t. y. kraštų sąjungų, tuo didesnė bendruomenė. Kuo didesnė bendruomenė, tuo stipresnė Lietuva bei jos palikuonys ir jų ryšys su tėvyne, kad ir kur jie būtų. Šiuo metu vyksta svarbios ir istoriškos diskusijos apie litvakų diasporos jaunimo įtraukimą į sąjungos veiklas. Svarbios dėl to, kad nuo PLJS įkūrimo litvakai nuolatos buvo laikomi nelietuviais, o lietuvis iš tiesų yra tas, kuris myli Lietuvą, kuris nori prie jos vystymosi prisidėti. Toks apibrėžimas veikia abipusiškai. Šiais laikais, modernioje Lietuvoje, kai kurie viešai žinomi asmenys aktyviai dirbo ir dirba Lietuvos valstybingumo žlugimui. Tad klausimas: ar tokie mūsų šalį išdavę „etniniai lietuviai“, kaip A. Paleckis, gali būti laikomi lietuviais? Tikrai pribrendo metas palaikyti tuos žmones, kurie tiki Lietuvos ateitimi ir dirba dėl jos būdami bet kur kitus. Todėl, mano nuomone, litvakai yra ilgai uždelstas ir svarbus klausimas.
Kaip atrasti vidurį, kad atiduotum duoklę ir šaliai, kurioje gyveni, ir šaliai, iš kurios išaugai, kur tavo šaknys? Ar naujai išvykęs Lietuvos jaunimas lengvai integruojasi į gyvenamųjų šalių kultūras?
Aš išvažiavau į užsienį būdamas vos dvejų metų, tad vargiai galima sakyti, jog „išaugau Lietuvoje“. Nors dėkingas esu Belgijai bei Europos Sąjungai, kurios sukūrė aplinkybes man augti ir bręsti palankioje erdvėje, visgi esu lietuvis, mano šaknys yra Lietuvoje, aš ten gimęs. Visas laikas, praleistas užsienyje, man suteikė naudingų išorės perspektyvų, kurias jaučiuosi įpareigotas naudoti tėvynės labui.
Tikiu, kad viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus. Vieni integruojasi geriau, kiti blogiau, vieni greit išmoksta vietinę kalbą, kiti sunkiai. Negaliu keliais žodžiais apibendrinti visos išeivijos. Kaip ir tautiečiai Lietuvoje, išeivijos lietuviai yra skirtingi žmonės su skirtingais būdais, išsilavinimu ir praeitimi.
Grįžkim prie jūsų šeimos. Kokios jos tradicijos Tau brangiausios? Ką norėtum išsaugoti ir perduoti kitiems?
Tradicijos, kurių laikomės šeimoje, nėra išskirtinės, tačiau jos suteikė pamatus mano tapatybės bei požiūrio į pasaulį formavimuisi. Jos remiasi esminėmis mūsų vertybėmis, kurios kažkiek atspindi ateitininkijos pagrindus. Inteligentiškumas, visuomeniškumas bei katalikiškumas visada buvo raktinės sąvokos mano gyvenime. Mylėti artimą ir savo veiksmais parodyti, jog tau rūpi ne vien tu pats, bet ir visuomenė, kurioje gyveni. Troškimas suprasti žmones, istoriją bei pasaulį nuo pat vaikystės vesdavo į aktyvias diskusijas prie vakarienės stalo. Tėvai visada ragindavo užduoti klausimus, jeigu tik jų kildavo. Nuo pat mažens buvau kreipiamas išreikšti suformuotą ir pagrįstą nuomonę, nes tik per daugiapusišką pokalbį (jie taip mokė) galima susidaryti teisingą išvadą. Norėčiau ateityje perduoti šias vertybes ir savo vaikams. Augti aplinkoje, kurioje atvira diskusija yra visados prieinama ir dar skatinama, buvo tikra privilegija. Jau nekalbant apie tautiškų tradicijų palaikymą – klausimo, kaip švęsti Kūčias ar Velykas, nebuvo.
Dėkui, Vincentai, už nuoširdžiai išsakytas mintis. Teišsipildo Tavo ateities planai!
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 4-ajame numeryje)
