Minint „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 50-metį, norime deramai įvertinti ir pagerbti ne tik jos leidėjus, bet ir platintojus, kurių sunkaus darbo dėka Kronika tapo žinoma visame pasaulyje.
Viena kertinių figūrų Kroniką platinant užsienyje – ilgametė „Lietuvių informacijos centro“ Niujorke vadovė ambasadorė Gintė Damušytė, kuri rengdavo pranešimus spaudai remiantis Kronikos informacija ir rūpinosi jos sklaida tūkstančiams adresatų pasaulio šalyse.
Mūsų pašnekovė 2021-ųjų Globalios Lietuvos apdovanojimuose buvo pagerbta Užsienio reikalų ministerijos apdovanojimu už „Viso gyvenimo nuopelnus“ – Lietuvos vardo garsinimą ir nepriklausomybės atkūrimo siekio palaikymą sovietmečiu išeivijoje, o taip pat už darbą nepriklausomoje Lietuvoje atstovaujant mūsų šalį ambasadorės titulu. Šįkart gerbiamą pašnekovę prašome nusikelti į 1979-uosius ir pasidalinti patirtimi pirmajame jos darbe palaikant kovojančią Lietuvą.
Kokiomis aplinkybėmis pradėjote dirbti „Lietuvių katalikų religinėje šalpoje“?
Mane „Lietuvių katalikų religine šalpa“ sudomino jos vadovas kunigas Kazimieras Pugevičius. Prisimenu, kaip jis kalbėjo apie Šalpos darbą: „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ vertimą į anglų kalbą, šio pogrindžio leidinio platinimą užsienio spaudoje, vyskupų konferencijoms, vyriausybėms – visa tai mane labai sudomino, nes visą laiką domėjausi rezistencine veikla.
Sulaukiau kvietimo ateiti metams padirbėti Religinėje šalpoje ir jį mielai priėmiau, pagalvojusi, jog metus padirbėsiu Niujorke, o paskui tęsiu mokslus universitete, bandysiu įstoti į Amerikos diplomatinę tarnybą. Tačiau darbas man buvo toks įdomus, ir labai reikšmingas, kad jame užsibuvau iš viso 12 metų. Ir kadangi, kunigui Pugevičiui palaikant, dar įsteigėme „Lietuvių informacijos centrą“, kurio pagrindinė užduotis buvo skleisti Kronikos ir kitų pogrindžio leidinių informaciją užsienyje – tas darbas man kėlė didžiulį pasitenkinimą ir buvo labai įdomus.
Paminėjote lietuviškų pogrindžio leidinių platinimą užsienyje. Kokie dar anuomet buvo „Lietuvių katalikų religinės šalpos“ vykdyti darbai?
Religinė šalpa buvo vienas iš pagrindinių centrų, kur atplaukdavo nauji Kronikos numeriai. Visi žinojo, kad jeigu Kronika pasieks mūsų įstaigą Niujorke, tuomet bus sėkmingai platinama toliau. Pirmiausia, išversta į anglų kalbą, atspausdinta ir platinama keliems tūkstančiams adresatų, jų tarpe ir žmogaus teisių organizacijoms, kurios rinko duomenis apie žmogaus teisių pažeidimus, domėjosi sąžinės kaliniais, pavyzdžiui, „Tarptautinė amnestija“. Taip pat siųsdavome Kroniką vyskupų konferencijoms – ne tik Amerikoje, bet ir kitose šalyse bei pavieniams korespondentams. Siųsdavome ir vyriausybėms, kurios dalyvaudavo Helsinkio akto peržiūros konferencijose, kur svarstydavo žmogaus teisių pažeidimus ir pateikdavo faktus tuometiniams Sovietų Sąjungos atstovams.
Tačiau buvo ir mažiau žinomas Šalpos darbas. Buvo stengiamasi palaikyti persekiojamą Bažnyčią Lietuvoje, teikiama materialinė parama, juk vyko areštai, žmonės buvo sodinami į kalėjimus, reikėjo padėti išlaikyti jų šeimas ar iniciatyvas, ir mes diskrečiai teikdavome paramą: siuntiniais su šiltais drabužiais, medikamentais, o kartais ir pinigais.
Na o įsteigus Informacijos centrą, kai tapau jo vadove, daugiausiai pastangų skirdavau informacinio tinklo plėtrai bei informacijos sklaidai visame pasaulyje. Mes buvome sudarę lietuvių informacijos priemonių, lietuviškų bendruomenių tinklą, ir visi šie kontaktai nepaprastai domėjosi ir norėjo gauti informaciją, o mes stengdavomės ją pateikti patraukliai, pavyzdžiui, rengdavome pranešimus spaudai ir savo tinklui išplatindavome žinias, o jie toliau savo gyvenamose šalyse ar regionuose jomis dalindavosi. Buvo toks bangos efektas – informacija pasklisdavo labai plačiai. Buvo ir tokių ypatingai daug ryšių turinčių kontaktų, kaip šviesaus atminimo ambasadorius Vytautas Dambrava Pietų Amerikoje, kuris išversdavo Kronikos žinias į ispanų kalbą ir jos pasiekdavo pagrindinius Pietų Amerikos dienraščius.
Laisvąjį pasaulį apie Lietuvą stengėmės informuoti ir kitais kanalais, pavyzdžiui, skaitydami pranešimus konferencijose. Ilgainiui įgijome gerą vardą JAV Valstybės departamente, kur mus kviesdavo susitikti su jaunais diplomatais, kurie buvo skiriami į Sovietų Sąjungą, ir prašoma jiems nušviesti žmogaus teisių padėtį už geležinės uždangos, pakalbėti ir konkrečiai apie Lietuvos atvejį. Taigi, vykdėme tikrai daugialypę veiklą.
Kokia buvo „Lietuvių informacijos centro“ pagrindinė misija? Kokius tikslus sau kėlėte ir ko tikėjotės pasiekti?
Informacijos centro darbais pirmiausia siekėme paveikti viešąją nuomonę. Lietuvos tikinčiųjų padėtis pasaulyje tuo metu nebuvo gerai žinoma, galima sakyti, Lietuvos laisvės byla buvo beveik užmiršta. Žinoma, buvo šalių, kurios vedė nepripažinimo politiką, tai yra niekuomet nepripažino Baltijos valstybių okupacijos, tačiau mes norėjome tą politiką aktualizuoti, ją paveikti, pagyvinti ir iš tikrųjų pavyko tai padaryti.
Pamenu, kad kai priėmėme sprendimą steigti Informacijos centrą, buvo labai daug skeptikų, pavyzdžiui, šviesaus atminimo Romas Sakadolskis, dirbęs „Amerikos balse“, su kuriuo glaudžiai bendradarbiaudavome, kai Kronikos numeriai pasiekdavo Vakarus. Mūsų pirminis uždavinys būdavo Kroniką dešifruoti, nes informacija buvo perduodama mikrofilmuose, o tai padarę pirmiausia siųsdavome užsienyje veikusiems radijams, kurie transliuodavo lietuviškai: „Amerikos balsui“, „Laisvosios Europos radijui“, „Vatikano radijui“. Tuomet imdavomės versti į anglų kalbą – tai atlikdavo kunigas Pugevičius – ir vertimus platinti. Taigi, Romas Sakadolskis puikiai žinojo mūsų misiją, labai vertino Religinę šalpą ir visgi perspėjo, kad Informacijos centrui bus sunku pasiekti tam tikrą patikimumo lygį, nes užsienio spauda į mus žiūrės skeptiškai, kad esame viso labo neobjektyvus Rytų Europos šaltinis ir neva teikiame tendencingą informaciją. Iš dalies kėlėme sau tikslą tokią nuostatą paneigti ir, turiu pasakyti, kad nuosekliu darbu tai pasiekėme – Informacijos centru pradėjo pasitikėti ir į mus kreiptis tokie gigantai kaip „The New York Times“, „NBC“ televizijos kanalas. Ypač kai padėtis Lietuvoje pradėjo keistis – visi žinojo, kad gali į mus kreiptis ir gauti objektyvią informaciją bei kontaktus, su kuriais galėtų tiesiogiai bendrauti.
Minėjote, kad Šalpoje planavote dirbti metus, tačiau pasilikote dar 11-ai. Tuo pačiu teko atidėti planus studijuoti ir vystyti diplomatinę karjerą JAV. Kas motyvavo ilgiau pasilikti šiame darbe?
Šalpos vadovas kunigas Pugevičius buvo unikalus dvasiškis ir, turiu pasakyti, visi Šalpos tarybos nariai, kurie beveik visi buvo dvasiškiai, buvo labai šviesūs žmonės, labai palaikė kunigo Pugevičiaus iniciatyvas ir veiklas. Tikrai noriu pagerbti jo atminimą ir visą jo darbą bei nuopelnus Lietuvai. Jis Baltimorės vyskupijoje vadovavo Komunikacijos departamentui ir puikiai išmanė, kaip bendrauti su spauda, kaip ją informuoti – aš tikrai daug iš jo išmokau. Jis mokėjo pateikti informaciją apie Lietuvą tokia forma, kad ji būtų įdomi ir suprantama ne tik lietuviams, bet ir kitų šalių atstovams, organizacijoms, spaudai. Aš tai nepaprastai vertinau, ir ne tik aš, jaunimas labai aktyviai šliejosi prie mūsų organizacijos. Tikrai nebuvo problemų organizuoti net ir knygų gabenimą į Lietuvą tais tamsiais sovietiniais laikais, kai tokios knygos apie Lietuvos istoriją ar kitas aktualijas buvo laikomos didžiausia „kontrabanda“. Mums talkinę žmonės norėjo praktiniais būdais padėti ir palaikyti, nebijojo vykti į Lietuvą, ten susitikti su disidentais, žmogaus teisių gynėjais, ir slapta išvežti Kronikos bei kitus pogrindžio spaudos leidinius. Man buvo gera ir įdomu tame prasmingame veiksme dalyvauti ir dvylika metų praskriejo labai greitai, ypatingai kai padėtis Lietuvoje pradėjo dramatiškai keistis ir jau buvo galima atviriau viską daryti – remti Lietuvą Atgimimo laikotarpiu ir jau nepriklausomybę atkūrus.
Ar Lietuvai atkūrus nepriklausomybę „Lietuvių informacijos centro“ misija buvo baigta?
Iš tikrųjų, nusprendėme, kad savo misiją Informacijos centras atliko ir nėra reikalo toliau jį išlaikyti. Tačiau Religinė šalpa veiklą tęsė ir, Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, netgi labai išsiplėtė, pavyzdžiui, Šalpoje pradėjusi dirbti Rasa Razgaitienė vadovavo stambiems projektams „Knygos Lietuvai“, „Gyvybė Lietuvai“, kurių rėmuose suorganizavo keliasdešimt konteinerių humanitarinės pagalbos: knygas, medikamentus ir kita.
Taip pat visą laiką buvo teikiama parama Katalikų bažnyčiai. Vieną iš pirmųjų darbinių atvirų kontaktų užmezgėme su Lietuvos „Caritu“, aktyviai bendradarbiavom ir per šią organizaciją perdavėme nemažai paramos. Labai padėjo tai, kad mus paremdavo Amerikos katalikų misijos. Norisi pabrėžti, kad kunigas Pugevičius lankydavo amerikiečių parapijas ir, gavęs vyskupijų leidimus, pravesdavo rinkliavas persekiojamai Lietuvos Bažnyčiai. Tuo mes išsiskyrėme iš daugelio kitų išeivijos organizacijų, nes turėjome nepaprastai daug paramos iš pačios Amerikos visuomenės, kuri suprato Religinės šalpos misiją ir ją stipriai paremdavo.
Kunigas Pugevičius, atsimindamas darbus Šalpoje, rašė, kad buvo organizuojamos demonstracijos, po kurių ne kartą teko praleisti dieną teisme ir areštinėje už protestą prieš Lietuvos okupaciją prie užsienio ambasados Vašingtone. Kaip vieną tokių atvejų jis išskiria Maskvos olimpiados atidarymo dieną, kai buvo suimta net 18 lietuvių. Ar jūs buvote jų tarpe?
Buvau viena iš organizatorių. Turiu nuotrauką, kur kunigas Pugevičius sulaikytas ir policija jį tikrina prieš pasodindama į savo vagonėlį. Po to visus protestuojus išvežė į Vašingtono miesto kalėjimą. Visa tai nutiko 1980 m., Olimpinių žaidynių Maskvoje atidarymo dieną.
Pagrindinis protesto iniciatorius buvo Linas Kojelis, ateitininkas, vėliau tapęs JAV prezidento Ronaldo Reagano patarėju. Mes, Amerikos lietuvių jaunimas, nusprendėme išnaudoti šią olimpiados atidarymo progą atkreipti pasaulio dėmesį į Lietuvos okupaciją. Susirinkome 18 jaunuolių, į tą grupę įėjo ir kunigas Kazimieras Pugevičius, taip pat filmo „Šuolis“ herojus Simas Kudirka. Žinojome, kad pažeisime įstatymą, nes buvome numatę su grandinėmis prisirakinti prie sovietinės ambasados tvoros, o federalinis įstatymas draudė protestuoti arčiau negu 150 metrų nuo bet kurios diplomatinės atstovybės. Bet mes norėjome patekti į spaudą, atkreipti dėmesį į mūsų tikslą ir surizikavome. Visi buvome už tai areštuoti.
Priešais ambasadą iškabinome transparantą per visą gatvę su užrašu: „Laisvę Lietuvai dabar“. Kai kuriems pavyko prisirišti prie tvoros, kai kurie nesuspėjo, nes tuoj buvo iškviesta policija, net atskrido sraigtasparnis ir virš mūsų sukiojosi. Tuos, kurie spėjo prisirakinti, su didelėmis žnyplėmis greit nukabino, tada visus susodino į vagonėlį ir išvežė į kalėjimą. Turėjom Amerikos lietuvį advokatą, kuris iškart ėmėsi mus ginti, todėl, ačiū Dievui, teko tik dieną praleisti areštinėje. Teisėjas matė, kad mes tik paprasti studentai, niekad anksčiau neareštuoti, ir tą pačią dieną mus paleido. Bet paskui vis tiek tampė po teismus ir iš mūsų 18 žmonių būrio trys buvo nuteisti, nes diplomatinės atstovybės sargybiniai atsiminė, kad spėjo žodžiu juos perspėti, jog jie pažeidžia įstatymą. Kitų nespėjo, todėl buvome išteisinti.
Tas incidentas plačiai nuskambėjo spaudoje, jį aprašė „The Washington Post“ ir kiti įtakingi Amerikos laikraščiai – taip mums pavyko atkreipti dėmesį į Lietuvos laisvės bylą. Nėra abejonės, kad ir Kronika, ir kiti pogrindžio leidiniai, ir 1979 m. paskelbtas 45 pabaltijiečių memorandumas dėl Molotovo-Ribentropo pakto labai veikė mūsų nuotaikas ir paskatino jaunimą ryžtis tokiam žygiui.
Kunigas Pugevičius savo atsiminimuose pastebi, jog Kronika tarsi vėl iš naujo įžiebė jau spėjusią prigesti kovos už lietuvybę ugnį išeivijoje.
Sakyčiau, kad Kronika, ir Religinės šalpos darbas, iš tikrųjų sutelkė išeivijos lietuvius padėti tėvynei. Jaunimas siūlėsi važiuoti į Lietuvą ir išvežti iš jos „kontrabandą“, organizuodavo laiškų rašymo vajus. Ir ne tik jaunimas. Pavyzdžiui, „Lietuvos vyčiai“ – tai trečios kartos Amerikos lietuviai, kurie lietuviškai nebekalba, bet jaučia stiprų ryšį su Lietuva – jie buvo labai gerai organizuoti ir galėdavo per dieną suorganizuoti masinį laiškų rašymo vajų Amerikos politikams ar spaudai, atkreipiant dėmesį, sakykime, į Lietuvos sąžinės kalinių būklę.
Ir kai padėtis Lietuvoje pasikeitė Atgimimo laikotarpiu, mes teikdavome informaciją iš Vašingtono, bet taip pat perduodavome ją iš Lietuvos. Kai Lietuvoje buvo pradėta atvirai kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybę – Sąjūdžio žinių bei Aukščiausiosios tarybos biuro informaciją platinome JAV. Tai skatino glaudų bendradarbiavimą ir tikrai manau, kad Religinės šalpos bei Informacijos centro vaidmuo nėra iki galo įvertintas, pasiekėme labai daug puikių rezultatų, buvome viena iš tų institucijų, kuri tapo Lietuvos tikinčiųjų ir laisvės šaukliu pasaulyje.
Šalpa ir šiandien tęsia darbus, praeitais metais šventė 60 metų veiklos jubiliejų. Kaip matote jos misiją šiandien?
Gyvename sudėtingu laikotarpiu, matome, kad yra daug dezinformacijos, vertybinio gyvenimo sumaišties. Religinė šalpa pagal savo originalią misiją toliau turi tvirtai remti katalikiškas institucijas ir organizacijas, dirbti tokį darbą, kuris plėstų krikščioniškas vertybes ir taip pat stiprintų Katalikų bažnyčios institucinę veiklą, katalikiškų organizacijų iniciatyvas. Labai svarbi čia, Lietuvoje, man atrodo ir katalikiška spauda, kurią būtina palaikyti. Tad linkiu Šalpai ieškoti būdų stiprinti save, kad galėtų toliau palaikyti Lietuvos Bažnyčią, tikinčiųjų iniciatyvas ir institucinę veiklą.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 1-ajame numeryje)