„Penki ateitininkų principai pasėti mūsų širdyse dar vaikystėje, tiesiog natūraliai perauga į įsipareigojimus dirbti Dievui, tėvynei, savo šeimai ir aplinkiniams jau suaugus“, – pasakoja Briuselyje gyvenanti ir Europos Komisijoje dirbanti Jurgita Žemaitytė, kurią ateitininkija lydi nuo mažų dienų iki pat dabar.
Ateitininke tapusi dar besimokydama Kauno jėzuitų vidurinėje mokykloje, dabar Jurgita pati padeda kurtis naujai kuopai Belgijoje, o visai neseniai Levene (Leuven) surengė 110 metų ateitininkų jubiliejaus šventę. Apie visa tai ir pakalbėkime.
Gyvenate Briuselyje. Kokia jūsų apsigyvenimo čia istorija?
Istoriją apie tai, kaip atsidūriau Briuselyje, galėčiau pradėti nuo „Adomo ir Ievos“, t. y. iš labai toli. 1994 m. baigusi Kauno jėzuitų gimnaziją, tuomet vidurinę mokyklą, labai norėjau studijuoti žurnalistiką, taip pat itin domėjausi religijotyra. Bet susiklostė taip, kad iš Kauno išvažiavau studijuoti į Kretingą, į Šv. Antano religijos mokslų kolegiją, vėliau institutą, kuris buvo prijungtas prie Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakulteto, o dar vėliau uždarytas. Bestudijuodama Kretingoje, kur studijos pagal to meto Lietuvos standartus pranciškonų dėka buvo kaip iš fantastikos srities, nes atvažiuodavo dėstytojai iš Italijos, Amerikos, Vokietijos, Lenkijos ir kitų šalių, toliau domėjausi žurnalistika. Rašiau į tuo metu leistą savaitraštį „Dienovidis“, „Bažnyčios žinios“, į vietinį laikraštį „Pajūrio naujienos“ ir pradėjau leisti kolegijos studentų laikraštėlį „Kokie esame“.
O jau bebaigdama sugalvojau, kad be galo noriu studijuoti žurnalistiką užsienyje. Parašiau į įvairius universitetus Italijoje, Ispanijoje ir JAV. Taip gavusi stipendiją išvykau studijuoti į Romą, jėzuitų vadovaujamą Popiežiškąjį Grigaliaus universitetą. Ten išmokau italų kalbą. Prasidėjo kitas palaimintas laikas, nes studijos išpildė mano svajonę studijuoti žurnalistiką ir religijas. Komunikacijų centre studijavau žurnalistiką ir drauge bendradarbiavau su Vatikano radijo lietuviškų laidų skyriumi. O Misiologijos fakultete studijavau pasaulio religijas. Klausiau kursus ir lankiau seminarus apie islamą, budizmą, induizmą, Afrikos religiją, tarpkultūrinį bendradarbiavimą ir pan. Tas laikotarpis buvo fantastiškas. Kadangi gyvenau bendrabutyje kartu su dabartine Vilniaus bažnytinio meno muziejaus direktore Sigita Maslauskaite, abi daug keliavome po Italijos miestus, bažnyčias, muziejus. Tačiau niekada neturėjau tikslo pasilikti Romoje.
1999 m. Aušra Aleliūnaitė, studijuodama Budapešte, o vėliau Kembridže, sugalvojo suburti užsienyje studijuojančius lietuvius studentus ir parašyti deklaraciją, kuria ragino Europos Sąjungos šalis ir Europos Parlamentą priimti Lietuvą į Europos Sąjungą, mat tuo metu prasidėjo derybos dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą. Aš taip pat pasirašiau šią deklaraciją.
Tada sugalvojome surengti tų pasirašiusių studentų vasaros stovyklą prie Kretingos esančiuose Pakutuvėnuose. Ten bebūnant Aušra papasakojo apie Europos Komisiją ir Europos Parlamentą bei apie galimybę tose institucijose atlikti praktiką. Tad aš pasidomėjau ir nusiunčiau savo dokumentus su prašymu atlikti praktiką tuometinio EK prezidento Romano Prodi patarėjų grupėje, nes būtent ten tada buvo žmogus, kuris prezidentui patarinėjo religijos klausimais (tuo metu buvo diskutuojama Europos Konstitucija ir galimybė į ją įtraukti tai, kad Europa kūrėsi ant krikščioniškų šaknų). 2001 m., mano studijoms Romoje einant į pabaigą, ieškojau ilgesnės darbo praktikos Lietuvoje, nes nebuvau tikra, kad mane atrinks stažuotei Europos Komisijoje. Norinčių atlikti stažuotę būdavo mažiausiai dešimt kartų daugiau nei stažuotės vietų skaičius. Tad vieną vasaros dieną Vilniuje pasirašiau sutartį porą mėnesių Lietuvos televizijoje kurti „Šventadienio mintis“, o vakare grįžusi namo į Kauną radau laišką, kuris kvietė atvykti į Briuselį, nes buvau atrinkta stažuotei.
Kiek pasvarsčiusi išvykau stažuotei į Briuselį. Kadangi nemokėjau prancūzų kalbos, ieškojau, kur galėčiau dalyvauti Mišiose angliškai. Ir štai pirmą sekmadienį nuėjusi į bažnyčią susipažinau su keliais jaunuoliais, iš kurių vienas po ketverių metų tapo mano vyru. Po stažuotės dar grįžau baigti mokslų į Romą, tada dar porą metų dirbau Lietuvos radijuje – šį darbą prisimenu kaip savo svajonių darbą. O 2004 m. ištekėjau ir išvažiavau gyventi į Briuselį, nes ten nuolatinį darbą turėjo mano vyras ir atrodė, kad man susirasti darbą Briuselyje bus lengviau nei jam Lietuvoje. Kurį laiką Briuselyje dirbau Žinių radijo, LNK televizijos korespondente, vėliau – vienoje vietinėje komunikacijų agentūroje. Galiausiai laimėjau dvejus metus trukusį konkursą komunikacijos specialistams ir 2009 metų pradžioje pradėjau dirbti Europos Komisijoje.
Neretai tenka išgirsti, kad Briuselis niūrokas ir gyventi, ir turistauti. Ar teisūs taip sakantieji?
Mes gyvename šalia Briuselio – prancūziškai kalbančioje Valonijoje. Nieko ypač niūraus pas mus nėra. Kaip ir Lietuvoje, čia gan žalia ir daug lyja. Bet žmonės nuoširdūs. Gal gelbėja ir tai, kad abu dirbame tarptautiniuose kolektyvuose – Europos Komisijoje, kurioje dirba žmonės iš visos Europos. Turime draugų iš įvairiausių Europos vietų bei tolimų giminių, gyvenančių Belgijoje. Esame užsiėmę ne tik darbe, bet ir po darbo. Dalyvaujame visokiose veiklose parapijose ar dukros mokykloje, užsiėmimuose poroms. Pavažinėjame po Belgiją. Turime sodą ir daržą, aš laikau bites. Tikrai turime ką veikti – bėgame ir bėgame nesustodami. Na, tik dabar, prasidėjus karantinui dėl koronaviruso, kiek aprimstame.
Briuselyje esate atsakinga už lietuvių katalikų parapiją. Papasakokite apie ją – kiek žmonių vienijate, kaip dažnai susitinkate, kokia veikla užsiimate? Ar Belgijos lietuviai noriai jungiasi į bendruomenę?
Taip, Briuselyje esu atsakinga už lietuvių katalikų parapiją. Čia jau beveik penkiolika metų reguliariai kviečiame į lietuviškas Mišias. Lietuvos vyskupų konferencija skiria kunigą iš Lietuvos rūpintis lietuvių katalikų sielovada įvairiuose kraštuose. Tad mes taip pat turime mums skirtą kunigą. Nuo pernai pas mus du tris kartus per metus atvažiuoja prof. kun. Rimas Skinkaitis iš Vilkaviškio. Susirenka apie 50–100 lietuvių. Mišioms visada pasiruošiame. Folkloro grupė „Rasos“ padeda su giesmėmis. Mišios čia vyksta ne kaip kitose lietuvių parapijose užsienyje – jos nėra susibūrimas ir galimybė burti kokią nors kitą lietuvišką veiklą. Mišios čia yra tiesiog religinė praktika lietuvių kalba. Čia dar veikia lietuvių kultūros centras, o per diplomatines atstovybes organizuojama daug renginių su atvykusiais įdomiais žmonėmis, todėl nėra poreikio daryti dar kokią nors papildomą veiklą. Prieš dvylika metų parengiau 16 lietuvių vaikų Pirmajai Komunijai, paskui Europos mokyklos tikybos mokytoja Beatričė Bagdonaitė dar keletą kartų paruošė po 30 lietuvių vaikų Pirmajai Komunijai. Bet šis ruošimasis vyksta ne kasmet, o tik tuomet, kai yra noro iš pačių lietuvių.
Nors lietuvių Belgijoje iš viso gyvena ne itin daug (apie 4 tūkstančiai), tačiau jie labai aktyviai dalyvauja įvairiose veiklose. Veikia Belgijos lietuvių bendruomenė. Lietuviai buriasi į visokių sporto šakų būrelius, žaidžia krepšinį, futbolą, tenisą. Kas metus yra rengiamos BENELUX lietuvių sporto žaidynės. Mūsų tautiečiai taip pat dalyvauja kas mėnesį organizuojamuose keliautojų klubo žygiuose po Belgiją, šoka šokių grupėje „Lietuvonis“, dainuoja folkloro grupėje „Rasos“ ir chore „Be lietaus“. Jie kartu rengia didžiulę Joninių šventę. Vaikai šeštadieniais eina į meno, muzikos, šokių ir kalbos būrelius lietuviškoje mokyklėlėje. Žodžiu, lietuviškos veiklos čia yra įvairiems skoniams. Tik reikia spėti suktis.
Feisbuke rašote, kad kartais sunku paaiškinti, ką tiksliai dirbate Europos Komisijoje. Kodėl sunku? Gal ir mums pamėgintumėte paaiškinti?
Europos Komisijoje dirbu vienuolika metų. Šiuo metu dirbu telekomunikacijų politikos teisėkūros srityje. Pernai su kolege parašėme vieną teisės aktą, kuris palies visus telekomunikacijų vartotojus jau nuo ateinančių metų. O anksčiau dirbau Europos Komisijos naujųjų technologijų departamento komunikacijų skyriuje. Rašiau apie tai, ką gero daro Europos Sąjunga, pavyzdžiui, apie tarptinklinio ryšio („roaming“) mokesčių sumažinimą ir galiausiai jo panaikinimą, apie autorių teises, melagingas naujienas, dirbtinį intelektą, kibernetinį saugumą ir t. t.
Pakalbėkime apie ateitininkus. Kaip jūs įsišaknijote ateitininkijoje? Ir kaip sumanėte šiemet Kovo 11-ąją ir ateitininkų 110 metų jubiliejų švęsti Levene? Šventėje kvietėte dalyvauti ir Liuksemburgo ateitininkus, ir keletą lietuvių.
Besimokydama Kauno jėzuitų vidurinėje mokykloje įsitraukiau į ateitininkų veiklą. Tapau ateitininke moksleive. Mano a. a. mamytė Rasa Žemaitienė buvo įkūrusi kuopą Sargėnų vidurinėje mokykloje, atkūrė mokytojų korporaciją „Šviesa“. Tad mes abi buvome aktyvios ateitininkės, bet išvykus studijuoti į Kretingą ir Romą mano ateitininkiška veikla kiek nutrūko. O štai atvažiavusi į Briuselį vėl prie jos mielai grįžau.
Prieš 15 metų su Emilija Pundziūte (dabartine Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininke) būrėme Briuselio ateitininkų klubą. Prisimenu, kaip susirinkdavome pas mus namie skaityti Šventojo Rašto ir diskutuoti. Dabartinis federacijos pirmininkas Justinas Juknys irgi būdavo dažnas svečias. Bet paskui ateitininkai išsivažinėjo ir keletą metų ateitininkų Briuselyje beveik nebuvo, o ir aš pati buvau užsiėmusi kitomis veiklomis. Tačiau per tą laiką spėjo užaugti mūsų vaikai. Keletas lietuvių vaikų pabuvojo Berčiūnų ateitininkų vasaros stovykloje. Taip kilo noras kurti ateitininkų kuopą. Mano minėtos Aušros Aleliūnaitės dvi dukros palaikė ryšį su Liuksemburgo ateitininkais, kur kuopa jau veikia, ir taip užsidegė kuopos kūrimu. Tad pamažu einame šia kryptimi. Turime tris ateitininkes ir bandome rinktis, kalbėtis ir kitus kalbinti.
110 metų ateitininkų jubiliejus Levene, kur ateitininkai buvo įkurti kelių lietuvių studentų, ir buvo šio būrimosi dalis. Gaila, kad koronaviruso pradžia Europoje atbaidė dalį lietuvių dalyvių, tačiau renginys, kurį organizavome kartu su Liuksemburgo lietuviais, įvyko ir tuo labai džiaugiamės. Šio renginio metu trys mergaitės davė ateitininkės įžodį. Kai baigsis karantinas, bandysime burtis ir toliau.
Iš jūsų asmeninės patirties – ką geriausio ateitininkija gali pasiūlyti jaunam žmogui ir ką vyresniam?
Penki ateitininkų principai pasėti mūsų širdyse dar vaikystėje, tiesiog natūraliai perauga į įsipareigojimus dirbti Dievui, tėvynei, savo šeimai ir aplinkiniams jau suaugus. Nors ir gyvenu ne Lietuvoje, mano vyras ne lietuvis, tačiau dalyvauju lietuviškoje veikloje Belgijoje. Esame aktyvūs savo parapijoje. Seku politiką tiek Lietuvoje, tiek Belgijoje. Domiuosi Belgijos lietuvių istorija. Žodžiu, beveik nesistengdama gyvenu pagal ateitininkų principus. Tad suprantu, kad labai svarbu dirbti su vaikais ir moksleiviais.
Šiemet – Ateitininkų metai. Kaip manote, ką ateitininkai būtinai turėtų nuveikti per šiuos metus?
Belgijos lietuviai – katalikai, o katalikai net ir Lietuvoje nedaug žino apie ateitininkus. Daugelis yra tik kažką girdėję. Kai kurie mano, kad tai katalikų intelektualų draugija, kad jie yra pasipūtę ar neįdomūs. Tai girdėdama manau, kad labai trūksta žinių apie ateitininkiją. Tad raginu lankytis mokyklose, universitetuose, bendruomenėse, taip pat virtualiose, ir pasakoti apie ateitininkus. O taip gal net dar labiau atnaujinsime ateitininkijos sąjūdį prisijungiant naujiems nariams.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 3-ajame numeryje)