Gydytoja Vita Lizdenienė: suvokusi gyvybės trapumą nusprendžiau prisidėti prie jos saugojimo

Daugelis jaunų gydytojų baigę studijas renkasi dirbti svetur, tačiau gydytoja Vita Lizdenienė sako norinti padėti savo šalies žmonėms. Pasilikti Lietuvoje, pasak pašnekovės, labiausiai skatina šaknys, bendruomenė, todėl gydytoja Vita pačių puikiausių žodžių negaili ir ateitininkams, kurie jai padėjo užsiauginti tvirtą vertybinį stuburą ir patirti bendrystės, tarnystės bei Dievo artumo džiaugsmą.

Tad šiame pokalbyje – apie ateitininkus, įkvėpusius siekti daugiau, apie sau pačiai netikėtą sprendimą tapti gydytoja, profesinius rūpesčius ir džiaugsmus, ir apie tikėjimą šviesia vaikų bei valstybės ateitimi.

Vita Lizdenienė / Klinikos Unėja nuotrauka

Kokia jūsų pažinties su ateitininkais istorija?

Pusiau šypsodamasi galiu pasakyti, kad mano pažintis su ateitininkais prasidėjo man dar negimus, tai buvo užkoduota genuose. Mano senelis, šviesaus atminimo Lietuvos kariuomenės leitenantas Juozas Kučinskas, buvo aktyvus ateitininkų organizacijos narys, pirmininkavo Biržų Saulės gimnazijos moksleivių ateitininkų kuopai. A. Smetonos autoritarinio valdymo metais senelis paskutiniaisiais abitūros metais buvo pašalintas iš gimnazijos dėl aktyvios veiklos ateitininkijoje. Jis toliau veikė pogrindyje, o baigiamuosius egzaminus išlaikė eksternu. Nors senelio man ir neteko pažinti, bet apie jo katalikišką, tautišką ir visuomeninę veiklą žinojau jau nuo vaikystės iš mamos ir močiutės, kuri buvo skautų ir šaulių organizacijų narė, pasakojimų. Gyvenau nedideliame miestelyje, aplinkui ateitininkų kuopų nebuvo, todėl įsivaizdavau, kad ateitininkai – jau nebeegzistuojanti organizacija. Multimedijos tuo metu tikrai dar nebuvo prieinamos ir tokios sklaidos apie organizaciją, kaip dabar, nebuvo. Pati asmeniškai su ateitininkais susipažinau kažkokiu stebuklingu būdu. Pamenu, buvau dešimtoje klasėje, ir mūsų tuometinė tikybos mokytoja Sigutė Sakalauskienė iš MAS valdybos gavo kvietimą keliems jaunuoliams dalyvauti moksleivių ateitininkų pavasario akademijoje, kadangi ji buvo organizuojama mūsų regione. Taip mokytoja Sigutė subūrė grupelę, kaip dabar pamenu, mūsų šešeriukę, kurioje buvau ir aš. Labai simboliška, bet pažintį su ateitininkais pradėjau moksleivių ateitininkų pavasario akademijoje Biržuose. Ši akademija, šis susitikimas su moksleiviais ateitininkais ir akademijos vadovais, paskaitininkais taip stipriai palietė, buvo nepaprastai gera būti su jaunais žmonėmis, kuriems rūpi vertybės, kurie yra tokie kūrybingi, apdovanoti talentais. Klausydamasi paskaitų, dalyvaudama diskusijose supratau, kiek dar turiu užaugti, kiek dar turiu auginti savo dvasią, kiek dar daug yra dalykų, kuriems esu pašaukta tobulėti ir tuo dalintis. Ypač man buvo svarbu ir džiugino, kad yra jaunų žmonių, kuriems rūpi tikėjimas, gyvenimas Tiesoje, mokslas. To man labai trūko mano aplinkoje – jaunų žmonių bendrystės, bendraminčių (iki tol mano tikėjimas buvo auginamas tik mano šeimoje ir bažnyčioje). Tada supratau, kad noriu būti šioje organizacijoje. Iš savo pirmosios akademijos iki šiol liko ten perduota žinia ir įpareigojimas, kad ateitininkai – tikrasis Lietuvos elitas.

Priklausėte Pandėlio kuopai, kuri daugelį metų mūsų organizacijai dovanoja daug šaunių ateitininkų, kurie ir vėliau, išvykę iš Pandėlio, nepamiršta ateitininkų. Kokia šios kuopos sėkmės paslaptis? Kokie geriausi atsiminimai iš veiklos joje?

Mano širdis labai džiaugiasi, kad Pandėlio Šv. Onos ateitininkų kuopa tebegyvuoja iki šiol. Kuopos pradžia būtent ir prasidėjo nuo tikybos mokytojos Sigutės iniciatyvos įkurti moksleivių ateitininkų kuopą Pandėlyje – ji matė, kokie pasikeitę ir įkvėpti šv. Dvasios grįžome iš savo pirmosios akademijos, o mūsų šešeriukė buvo gana aktyvūs mokykloje, tad tapome, sakyčiau, visai gerais įrankiais lipdyti kuopą. Be galo didelį palaikymą ir palaiminimą gavome iš a. a. Pandėlio parapijos klebono Broniaus Balaišio, kuris itin padėjo savo patarimais, maldomis, palydėjimu, visuomet finansiškai remdavo mūsų renginius, keliones į akademijas, kursus, stovyklas, labai skatino būti aktyviais veikliais katalikais, niekada nekritikavo, jei kas nors mums nepavykdavo, buvo labai tėviškas. Pamenu mūsų pirmąją įžodžio šventę – buvo neįtikėtina, kad į mūsų mažą miestelį atvyko tiek kuopų iš viso Panevėžio krašto su visa Panevėžio krašto valdyba priešaky, su Ateitininkų federacijos valdybos, tarybos nariais. O sensacija visam miesteliui buvo, kad dėl mūsų, ateitininkų, atvyko pats JE vyskupas J. Kauneckas, kuris daug metų nuolat palaikė ir laimino mūsų kuopą. Tai buvo išties didelė šventė, per ją tapome pirmieji devyni, davę moksleivio ateitininko įžodį. Vėliau kuopos globą perėmė nuostabi tikybos mokytoja Eglė Glemžienė, kuri iki šiol kantriai ir nuoširdžiai globoja kuopą. Manau, kad visa kuopos stiprybė ir buvo tame, jog niekada nebuvome palikti vieni, visuomet atsirasdavo geradarių. Labai stiprus palaikymas būdavo ir yra iš Panevėžio krašto (PKA) valdybos: vyksta bendri PKA renginiai, daug metų trunkančios PKA stovyklos Berčiūnuose, valdyba palaiko ir per įžodžio šventes. Aktyvus kuopos jaunimas iš tiesų įtraukia kitus. Po kiekvienos akademijos ar AF renginio stengdavomės viską, ką sužinojome, pasidalinti su visais kuopos nariais – norėdavome imtis naujų idėjų įgyvendinimo, nuolat judėti ir augti, dalintis su kitais. Bendra malda visuomet sustiprindavo. Neabejoju, kad tai ir dabar tebevyksta kuopoje. Asmeniškai labai džiaugiuosi, kad mano broliai ir sesės – Povilas, Virginija, Martynas ir Veronika – aktyviai dalyvavo kuopos veikloje, šiuo metu moksleive likusi Veronika.

Buvote ir Moksleivių ateitininkų sąjungos pirmininkė. Kaip atsimenate tą laiką?

Vitos Lizdenienės senelis Juozas Kučinskas buvo aktyvus ateitininkų organizacijos narys, pirmininkavo Biržų Saulės gimnazijos moksleivių ateitininkų kuopai.

Baigusi mokyklą išvykau studijuoti medicinos į tuometinį Kauno medicinos universitetą. Pirmieji studijų metai buvo išties įtempti, reikėjo priprasti prie sistemos, krūvio, padaryti daugiau vietos smegenyse viskam sutalpinti, t. y. daug smegenų mankštos. Tais metais nebuvau labai aktyvi AF narė, bet sistemingai ruošiausi tapti studente ateitininke. Esu labai dėkinga ateitininkui Vytautui Girdzijauskui, kuris subūrė visus norinčius Kaune esančius pirmakursius, atvykusius studijuoti iš visų Lietuvos vietų. Vytauto dėka visi kartu reguliariai rinkdavomės į susitikimus, ruošėmės tapti SAS nariais ir 2006-aisiais, mokslo metų pabaigoje, penki iš mūsų Kauno Jėzuitų bažnyčioje davėme SAS įžodį. Per visą laikotarpį jaučiausi ypač dėkinga ateitininkų organizacijai už viską, ką gavau ir gaunu, todėl jaučiausi ir skolinga. Nusprendžiau jungtis prie MAS valdybos ir padėti organizuoti MAS akademijas. Daug metų MAS pirmininko pareigas ėjęs Artūras Stambrauskas, mus be galo daug visko išmokęs, baigęs dar vienus kadencijos metus nusprendė atsitraukti ir taip atsitiko, kad MAS pirmininke buvau išrinkta aš. Tą laiką atsimenu tikrai šviesiai. Aišku, turėjau daug ko išmokti, Artūras ir kiti valdybos nariai labai daug padėjo, ypač idėjiniu lygmeniu tapome artimos su MAS valdybos nare Santa Kančyte (kiek kilometrų suvaikščiota dėliojant akademijų pamatus ir viziją, kaip viską ištransliuoti moksleiviams). Būdama MAS pirmininke turėjau galimybę pažinti visos Lietuvos moksleivių ateitininkų kuopas, jų globėjus. Kuopų globėjams iki šiol noriu žemai nusilenkti už jų nepailstamą darbą. Mačiau ir sutikau tokių šaunių moksleivių, iš kurių pati mokiausi. Neabejojau, kad tai mūsų visų ateitis, karta, pakeisianti Lietuvos, pasaulio veidą. Ir iš tiesų dabar tie moksleiviai yra svarbūs ir dideli žmonės mūsų Tėvynei, aktyvūs ateitininkai. Pati jautriausia privilegija, suteikta MAS pirmininkui, yra įsegti ženklelį naujam įžodį davusiam nariui. Man ši akimirka visuomet sulaikydavo kvapą, tai būdavo begalinės vilties momentas. Kiekvienam naujam įžodininkui sakydama sveikinimo žodį mėgdavau priminti A. Maceinos žodžius, jog ateitininkas yra Dievo karys.

Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, ką, apskritai kalbant, jums davė buvimas ateitininkijos dalimi, įvairių pareigų joje prisiėmimas?

Neabejotinai davė labai daug. Pirmiausia ši organizacija užaugino tvirtą vertybinį pasaulėžiūrinį stuburą. AF organizacijoje niekada nebūsi ,,nendrė, linguojama vėjo“, visada turi bendraminčių, kas yra didžiulė stiprybė. Būdama ateitininkijoje patyriau ne tik bendrystės, bet ir tarnystės džiaugsmą, Dievo artumą. Organizacijoje turėjau galimybę ugdyti ir daug asmeninių savo charakterio ir organizacinių savybių. Kartais gaudavau tokių užduočių, kurias vykdydama nežinodavau nuo ko ir pradėti. Pavyzdžiui, ateitininkas sendraugis Petras Plumpa buvo pakvietęs prisijungti prie ateitininkų radijo laidos „Marijos radijuje“ kūrimo ir vedimo. Pamenu, vieną laidą kurdavo Vilnius, kitą Kaunas, t. y. aš. Patirties šioje srityje visiškai neturėjau, tad pirmąsias laidas dabar prisimenu su šypsena. Nepaisant to, išaugo labai gražus projektas – ateitininkų laida ,,Visa atnaujinti Kristuje“, kuri tęsėsi metais, vėliau laidos vairą perėmė Vincentas Lizdenis ir kiti. Ir tokių istorijų ir patirčių yra tikrai ne viena.

Kokiam ateitininkui norėtumėte padėkoti už įkvėpimą (lavintis, dirbti, būti tiesoje ar kita…)?

Čia tikriausiai turiu nesibaigiantį sąrašą… Pirmiausia siekti daugiau, norą būti tikruoju elitu įkvėpė ir uždegė pirmieji mano išgirsti paskaitininikai – tai Irma Kuliavienė ir Mindaugas Kuliavas. Visuomet žavėdavausi ir žaviuosi Irmos proto aštrumu, išmintimi ir jautrumu, profesiniais pasiekimais. Turėjau nuostabią galimybę išgirsti ir dalyvauti keliose a. a. kun. Arvydo Žygo paskaitose, tai, ką patyriau jose – neįkainojama, kaip dabar mėgstama sakyti, ,,nunešė stogą“. Suvokimas, kiek dar daug nežinau ir kiek dar galiu sužinoti, vedė į priekį. Kai buvau moksleivė, labai norėjau būti tokia ateitininke kaip Judita Velžienė, buvusi MAS pirmininkė. Pati, būdama MAS pirmininke, labai stengiausi lygiuotis į ją. Be jokios abejonės, AF dvasios tėvai buvo didžiuliai autoritetai ir įkvėpėjai būti Tiesoje. Žinoma, esu dėkinga ir Vygantui Malinauskui, Ramūnui Aušrotui, s. Daivai Kuzmickaitei, kun. Robertui Grigui… Įkvepiančių, žavėtis verčiančių, inteligentiškų, visuomeniškų ir žmogų mylinčių asmenybių sąrašas tikrai begalinis. Galų gale dabartinis mano vyras Antanas Lizdenis, dar būdamas paaugliu, rodė užkrečiantį pavyzdį, koks turi būti ateitininkas.

Vita Lizdenienė / Asmeninio archyvo nuotrauka

Esate gydytoja. Kas lėmė apsisprendimą eiti šiuo nelengvu keliu?

Sprendimas būti gydytoja ir man pačiai buvo netikėtas. Nuo penktos klasės svajojau būti žurnaliste – literatūra puikiai sekėsi, mėgau rašyti, rašiniai būdavo gerai įvertinti ir apdovanoti įvairiuose konkursuose. Bet toje pačioje perversmų, atradimų ir pokyčių kupinoje dešimtoje klasėje onkologine liga susirgo mano mama. Mažajai mūsų sesutei Veronikai tuo metu tebuvo vieneri metukai. Mamos liga mane labai sukrėtė ir palietė, privertė permąstyti vertybes. Per savo asmeninę patirtį suvokusi Gyvybės dovaną ir jos trapumą, nusprendžiau kuo galėdama prisidėti ir aš prie jos saugojimo ir puoselėjimo. Visa šeima esame dėkingi gydytojams ir Dievui už išgelbėtą mamos gyvybę.

Dažniau kalbama ne apie gydytojų, bet apie pacientų poreikius, pavyzdžiui, kad gydytojai pacientams turi būti lengvai ir greitai prieinami, draugiški, malonūs, profesionalūs ir taip toliau. O ko jūs, kaip gydytoja, norite iš savo pacientų?

Norėčiau pasitikėjimo ir pagarbos. Būdama endokrinologė noriu ir siekiu, kad pacientas suprastų, jog ir jis yra atsakingas už savo sveikatą ne mažiau negu gydytojas. Norėčiau, kad žmonės, rūpindamiesi savo sveikata, darytų tai maksimaliai, pvz., nerūkytų, daugiau judėtų, mažiau pasitikėtų komentarais internete ir gydymo neieškotų ,,Google“. Man labai svarbu, kad pacientas pasitikėtų, nuosekliai laikytųsi paskirto gydymo, atsižvelgtų į rekomendacijas. Žinau, kad tai nėra lengva, juk ir pati į save žvelgiu iš paciento perspektyvos. Šių dienų kontekste, kai visi patiriame daug streso, karaliauja sėdimas darbas, o maisto pasiūloje gausu cukraus, įvairių kenksmingų priedų, kartais sunku žmogui ir atsirinkti. Yra ir daug nuo mūsų nepriklausančių veiksnių. Bet tai, kas priklauso nuo mūsų, turime stengtis padaryti maksimaliai kaip korporacijos Gaja šūkyje: ,,Gajus kūnas – budri dvasia!“.

Ką svarbiausio išmokote, supratote dirbdama gydytoja?

Manau, kad Dievas mane yra apdovanojęs nemažai gydytojui reikalingų savybių. Taip pat labai pagelbėjo buvimas ir veikla ateitininkų medikų korporacijoje Gaja, kur mokėmės to žmogiškojo artimo santykio su žmogumi, pacientu, ko universitete tikrai nėra mokoma. Išmokau vieno labai paprasto dalyko – žmogus ir jo problema čia ir dabar yra svarbiausia. Neabejoju, kad dar daug ko išmoksiu. Tačiau kiekvieną kartą mokausi empatijos ir jos ribų, ypač su tais pacientais, kurie ateina iš karto neigiamai nusiteikę gydytojo, sveikatos sistemos atžvilgiu. Labai svarbu nekaltinti, neteisti paciento, net jeigu sveikatos problemos atsirado dėl netinkamo paties žmogaus gyvenimo būdo. Mano, kaip gydytojos, pareiga – motyvuoti, įkvėpti pacientą nenuleisti rankų, suteikti medikamentinę pagalbą. Tačiau tokiems pacientams labai svarbu iškart pasakyti, kad nėra stebuklingos piliulės ar stebuklingo gydytojo, kurie akimirksniu viską išspręs. Turėsime gerų rezultatų siekti kartu, tai reikalaus ir jo asmeninių pastangų.

Daugelis jūsų kolegų baigę studijas išvyksta dirbti į užsienį – mėgstama sakyti, kad ne tik algos ten geresnės, bet ir darbo santykiai, bendra atmosfera kitokia nei lietuviškose ligoninėse. Kas jus motyvuoja pasilikti dirbti Lietuvoje?

Neslėpsiu, kad dvejonių dėl darbo užsienyje turėjau ir aš. Su vyru auginame tris atžalas, tad norint iš gydytojo algos išlaikyti šeimą tenka nemažai paplušėti per keletą darbo vietų. Požiūris į gydytoją šiandien ypač dažnai formuojamas viešojoje erdvėje, labai mėgstama afišuoti gydytojų padarytas klaidas, nutylint jų pasiektas pergales. Bet visuomenė keičiasi mano akyse, gydytojo profesija atgauna užtarnautą garbingą statusą. Nepaisant daugybės netobulumų sveikatos sistemoje, Lietuvoje yra tikrai daug galimybių, geras sveikatos prieinamumas, puikios diagnostikos ir gydymo galimybės, daug puikių specialistų. Tą galėtų paantrinti daugelis užsienyje gyvenančių lietuvių. Likti ir dirbti Lietuvoje skatina noras padėti savo šalies žmonėms, šaknys, bendruomenė. Norime, kad mūsų vaikai užaugtų lietuviais, sukursiančiais dar geresnę ateitį valstybei.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 6-ajame numeryje)

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.