Įkvėpkime vasaros

Lietuvoje, rodos, pačiu laiku ir sėkmingai prisijaukinome karantiną su visais jo įnoriais – kaukėmis, maisto pristatymu į namus, izoliacija – ir todėl dabar vasarą pasitinkame kupini džiaugsmo ir vilties.

Jau ima atrodyti, kad gal karantino visai nebuvo, o gal tik labai trumpai, ir praūžė jis kaip smarki vasaros liūtis? Bet juk viskas buvo kur kas sudėtingiau, ir dar visai neseniai, tik žmogaus atmintis tokiems sukrėtimams dažnai būna negailestinga, norisi negalvoti, pamiršti. Todėl prieš pasineriant visa galva į gaivius vasaros vandenis, norisi trumpai peržvelgti, ką patyrėme, ir ką išmokome per šį karantiną – ką galėtume toliau neštis su savimi per dienas.

Pirmiausia, patyrėme, kad gyvenimas yra ir toliau bus kupinas netikėtumų, išbandymų, sukrėtimų, netgi netekčių. Neapibrėžtumas – neatsiejama jo dalis. Todėl norisi dabar ir čia, giliai atsidusus, nuolankiai pakelti akis į dangų ir ištarti ačiū už šią dieną – už dar vieną dieną, kai galime čia būti, ko gero, pačioje gražiausioje ir jaukiausioje visatos planetoje, mūsų visų namuose.  

O kaipgi tie mūsų namai, kuriuose leidžiame dienas? Karantino metu tapo labai aišku, kaip svarbu juos turėti jaukius, švarius, pilnus – bet ne visokiausių daiktų, o meilės, gerumo ir atvirumo.

Daugeliui karantinas tapo proga perkratyti savo sandėliukus, stalčius, drabužių lentynas – pamatėme, kiek daug turime, ir kiek nedaug mums iš tikrųjų reikia – labiau nei pilnutėlės lentynos rūbų, balinių suknių, blizgančių batų džiugino įdomi knyga ar žurnalas, gražiai pražydusi kambarinė gėlė, išsikeptas gardus pyragas – visai paprasti dalykai.

Galų gale, artimojo šypsena. Pamenate, kai mus užklupo karantinas, kiek daug atsirado žmonių, per darbais perkrautas dienas atpratusių nuo savo namų, šeimos, artimųjų. Ir staiga… darbai namuose, vaikai namuose – net ėmė rastis tekstų apie išaugusį skyrybų skaičių ten, kur virusas siautėjo kiek anksčiau, o psichologai savo ruožtu drąsiai dalino patarimus, kaip vėl išmokti būti su šeima, kaip neįgristi vienas kitam ir neišsiskirti. Dar nežinia, kaip baigsis su skyrybų statistika Lietuvoje, bet aš viliuosi, kad karantinas paskatino visai atvirkščią efektą – padėjo vėl pamatyti augančius vaikus, įsižiūrėti į mylimųjų veidus, pajausti, koks jaukumas gali užlieti širdį visiems bendrai klausant muzikos, gaminant valgyti, tvarkantis – ir visa tai darant ramiai, niekur nebeskubant.

Štai atsirado ir dar vienas karantino išprovokuotas suvokimas – apie neskubėjimą. Pirmomis dienomis girdėjome milžinišką chorą žmonių, kurie spėjo, jog namuose dirbti bus neįmanoma – choras buvo toks didelis ir garsus kaip Dainų šventėse, bet vėliau jis gerokai pritilo. Karantinas daugeliu atvejų parodė, kiek valandų per dieną iš tikrųjų dirba daugelis žmonių – aštuonių valandų darbus biuruose (o kur dar kelionė pirmyn į darbą ir atgal!) neretu atveju sėkmingai pakeitė vos keletas efektyvių darbo valandų namuose. Todėl norisi tikėti, kad karantino patirtis nukreips žmones pamąstyti viena iš dviejų krypčių: mažiau dirbti, daugiau laiko pasiliekant sau, šeimai, namams, arba tas valandas, kurias tenka išsėdėti pagal oficialų grafiką, užpildyti papildomu prasmingu turiniu. Kitu atveju gal nereikėtų tiek skųstis savais darbais, nes galimybė pakeisti savo gyvenimą yra prieinama čia pat, ir karantinas tai mums galutinai atskleidė.

Dar karantinas mums priminė, kokie galime būti tvirti ir susitelkę sunkumų akivaizdoje, kokie galime būti išmoningi ir ryžtingi, ir kantrūs norėdami įveikti išbandymus. Daugelio medikų, kunigų, savanorių atveju – dar ir be galo drąsūs, galintys, kaip Jėzus mokė, gyvybę už draugus atiduoti.

Vytautas Raškauskas | Nuotr. Evgenia Levin

Man pastaroji pamoka pati gražiausia. Kadangi tokie netikėtumai ir ateityje neišvengiami, galbūt verta mokytis priimti šį neapibrėžtumą žiūrint į jį nauju žvilgsniu: o jei ne išmėginimai, jei viskas visada tylu ramu, argi pamatytume tokią žmogaus didybę, kuri kartais ima spindėti tik pačiu sunkiausiu metu? Žinoma, geriau jau nebūtų tų sunkumų, bet visgi… jeigu jau tikrai mylėti gyvenimą, tai visai kaip sutuoktinį – ne tik džiaugsme, bet ir varge, visuose skauduliuose.

Beje, nežinau, kaip jūs, bet šįmet jaučiuosi tarsi apvogtas – visiškai praleidęs šį pavasarį. Obelų žydėjimą teko prabūti namuose, o kai pagaliau galėjau išeiti, mane pasitiko jau vėjo žarstomi žiedai ir peržydėjusios pienės. Be to, labai įsiminė tas keistas jausmas, kai vaikštant numylėtais miško takais su kauke jaučiausi lyg viską stebėčiau iš akvariumo, pro tankų stiklą. Pirmąsyk per gyvenimą nejaučiu pavasario kvapo, ir atrodė, kad pavasario visai nėra, arba jis kažkoks svetimas, netikras. Kita vertus, ėmiau to kvapo laukti kaip Kalėdų, ilgėtis jį įkvėpti taip giliai, kaip tik galiu.

Ir štai toji diena, kai leidžiama išeiti be kaukių. Jau vasara, pilna saulės įkaitintų pušų ir brandžių tankių pievų kvapo – viskas taip stipru, kad vienu įkvėpimu, atrodo, įkvepiu tūkstančius vasarų. Verta buvo laukti. Ir dėkui Dievui, sulaukėme.

Tad gražios vasaros, bičiuliai! Prikvėpuokime pilnus plaučius jos nuostabiausių kvapų, patirkime jos džiaugsmus ir nuotykius. Tikiuosi, ir žurnalui jūsų vasariškose dienose atsiras vietos.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 5-ajame numeryje)

Nuotr. Unsplash.com

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.