Kaip išlikti lietuviu ir kaip būti aktyviu ateitininku gyvenant Liuksemburge?
Savo kasdienėmis patirtimis ginant tikėjimą dalinasi moksleivio ateitininko įžodį neseniai davusi Marija Zaleskytė, ir išduoda, jog baigusi mokyklą planuoja studijuoti Lietuvoje, kurią, kad ir kiek metų jau gyvena svetur, laiko tikraisiais namais.
Marija, savo feisbuko profilyje rašai: „Kol kas ištremta į šešių žvaigždučių Sibirą, bet širdimi lietuvaitė ir ateitininkė”. Šis užrašas ir paskatino tave pakalbinti, tad pirmiausia ir norisi klausti, apie kokį komfortišką Sibirą kalbi?
Šį sakinį iš tiesų juokais pasakė mano krikšto tėtis. Kalbėjomės apie skirtumus tarp Liuksemburgo ir Lietuvos. Liuksemburge jau pragyvenau daugiau nei pusę savo gyvenimo. Taip, čia yra svajonių kraštas. Žmonės, tvarkantys miestų šiukšles, čia uždirba daug kartų daugiau nei mokytojai Lietuvoje. Visa bėda yra tai, kad čia tarsi nėra kuo kvėpuoti, aš čia nesijaučiu sava. Bet užtat žmonės labai draugiški ir pasirengę vieni kitiems padėti.
Prieš kiek metų atvykai į Liuksemburgą? Kiek tada tau buvo metų, ar jau ėjai į mokyklą?
Į Liuksemburgą atvykau prieš devynerius metus, 2011-aisiais. Man tada buvo vos septyneri. Lietuvoje jau buvau pradėjusi eiti į pirmą klasę Vytės Nemunėlio pradinėje mokykloje.
Kaip jauteisi, kai iš Lietuvos visa šeima persikėlėte į kitą šalį? Kas padėjo adaptuotis naujoje aplinkoje, mokykloje?
Iš pradžių viskas buvo įdomu: nauji kvapai, gatvėse švaru, daug gėlių, daugybė baseinų ir žaidimų aikštelių vaikams – Liuksemburge labai myli vaikus… Viskas atrodė daug įspūdingiau nei Lietuvoje. Tačiau naujo gyvenimo džiaugsmas nublanko, kai balandžio mėnesį pradėjau lankyti mokyklą. Kalbos nemokėjau visiškai. Taigi vienintelį kartą gyvenime geriausiai mokiausi matematiką! Žinoma, jiems neliko nieko kito, kaip palikti mane antriems metams. Vis dar esu be galo dėkinga savo pirmajam prancūzų kalbos mokytojui, ateidavusiam į namus kas savaitę ir liepdavusiam tol raityti liežuvį, kol jis būdavo patenkintas mano progresu.
Tai pirmiausia pradėjai mokytis prancūzų kalbos, ne anglų? Kiek laiko užtruko, kol pradėjai suprasti ir susikalbėti svetima kalba?
Taip, pradėjau mokytis prancūzų kalba, nors mama norėjo mane leisti į anglakalbių klasę. Žinoma, iš pradžių buvo labai sunku, o tėvai negalėjo padėti, nes ir patys nešnekėjo prancūziškai. Prireikė kelių metų, kol pradėjau suprasti, ką man sako, ir galėjau pati įsiterpti į pokalbį. Dabar laisvai kalbu ir rašau šia kalba. Žinoma, pasitaiko nepažįstamų žodžių, bet taip tik dar smagiau.
Pas mus mokykloje yra privaloma mokėti bent tris kalbas, tad šiuo metu ir kalbu trimis: lietuvių, prancūzų, anglų. Dar savarankiškai pradėjau mokytis lotynų.
Dar apie pirmąsias dienas mokykloje – ar tu pirma stengeisi prieiti prie bendraklasių, ar jie – prie tavęs?
Iš pirmos dienos mokykloje prisimenu mažai. Kažkokia moteris mane vedžiojo po mokyklą ir kažką prancūziškai čiulbėjo, o aš linksėjau, nors nieko nesupratau. Taip pat labai gerai prisimenu, kaip pirmą kartą paprašiau šalia sėdinčios lietuvės pasakyti, kaip paklausti, ar galima nueiti į tualetą. Priėjusi prie mokytojos nedrąsiai kažką išmikčiojau. Ji nustebusi atsisuko į mane ir labai apsidžiaugė, o po to visa klasė dar ir paplojo. Viskas buvo keista, įdomu, bet ir kažkaip pilka.
Mokaisi tarptautinėje mokykloje. Kuo ji skiriasi nuo įprastos? Kokia kalba pagrindinė? Ar daug ten mokosi lietuvių?
Mūsų mokykla yra tikras tautų mišinys. Gali išgirsi penkias skirtingas kalbas vien pamėginęs nueiti iki valgyklos! Mokomės vadinamosiose kalbų sekcijose. Pagrindinės yra prancūzų, vokiečių, anglų, bet mokykla turi dar suomių, švedų, ispanų, portugalų sekcijas. O tie, kurie savo kalbos sekcijos neturi (pvz., lietuviai, latviai, estai, bulgarai), mokosi angliškai, prancūziškai arba vokiškai. Tiesa, pradinukai jau pradeda lankyti šiemet atidarytą lietuvių sekciją. Iš viso Europos vidurinėje mokykloje mokosi daugiau nei penkiasdešimt lietuvių. Tarpusavyje jie kalbasi lietuviškai be jokio akcento.
Mokykloje į mokslus žiūrima rimtai. Svarbūs visi dalykai, dailė ir muzika taip pat. Pavyzdžiui, per muzikos pamoką galima mokytis groti kokiu nors instrumentu. Pradinėse klasėse vaikai dažnai vežami į išvykas, savaitę per metus mokosi prie jūros ar kalnuose. Vaikai nuo mažens mokomi plaukti, tave gali palikti antriems metams vien todėl, kad neišlaikei plaukimo testo. Mokslo metai ilgesni nei Lietuvoje, jie baigiasi birželio gale. Rugsėjo pirmoji čia nešvenčiama, mokytojams gėlių niekas neneša.
O be mokyklos ir pamokų ruošimo (ar užduoda namų darbų?) – kuo dar užsiimi?
Namų darbų užduoda gana daug. Žinoma, tai priklauso nuo mokytojų, jie dažnai keičiasi. Tačiau kuo vyresnėje klasėje esi, tuo mažiau namų darbų ir daugiau testų bei pristatymų. Įdomu, kad net trys ketvirtadaliai visų dalykų mokytojų – vyrai.
Pradinėje mokykloje lankiau jodinėjimą, vyresnėse klasėse pamokos trunka labai ilgai, grįžtu namo penktą valandą vakaro, nebelieka daug laiko užklasinei veiklai. Namuose skaitau knygas, žiūriu filmus, piešiu, rašau. Savarankiškai mokausi groti ukulele ir gitara. Mėgstu važinėtis dviračiu po miestą ar mišką. Galiu praleisti valandų valandas klijuodama lėktuvėlį iš kartono, ledų pagaliukų, skardinių, siūdama žaislą ar pakuodama dovaną.
Kada ir kaip susipažinai su ateitininkais? Ar Liuksemburge jų yra?
Su ateitininkais susipažinau nuvažiavusi į Berčiūnų stovyklą būdama vienuolikos metų. Mane sužavėjo tie žmonės. Jau per pirmąją savo stovyklą daviau įžodį. Ir nors tuomet nesupratau ateitininkijos reikšmės, dabar džiaugiuosi savo sprendimu. Liuksemburge yra trys įžodį davusios ateitininkės, šiai trijulei priklausau ir aš. Mes siekiame išlaikyti lietuvybę ir katalikybę tam nelabai palankioje aplinkoje.
Liuksemburge nuo 2017 m. veikia pal. Teofiliaus Matulionio kuopa. Neseniai daviau moksleivio ateitininko įžodį. Spėjau labai pasikeisti nuo jaunučio įžodžio laikų ir viskas ateitininkų dėka. Abejoju, ar be ateitininkų dabar turėčiau tokį stiprų tikėjimą. Jie man padėjo apsispręsti baigus mokyklą grįžti studijuoti į Lietuvą. Daugelis mano draugų Lietuvoje taip pat priklauso šiai organizacijai. Ateitininkų renginiai yra vienintelė vieta, kur galiu nebijodama kalbėtis apie tikėjimą, savo jausmus. Ateitininkai skatina mokytis ir domėtis mane supančiu pasauliu.
Viskas prasidėjo nuo Berčiūnų. Man Berčiūnų stovykla būdavo kaip stebuklas. O dabar, kai esu vyresnė, ir pati noriu padėti sukurti tą stebuklą jaunesniems, todėl planuoju toliaud alyvauti ateitininkų veiklose ir kaip vadovė. Ateitininkų metams pasižadėjau nuvažiuoti į visas moksleivių akademijas. O kaip seksis – matysim.
Paminėjai, kad aplinka išlaikyti lietuvybę ir katalikybę nėra labai palanki. Dėl lietuvybės, suprantu, nes gyveni kitoje šalyje, o kodėl sunku išlaikyti tikėjimą?
Mūsų mokykloje nuolat perteikiamos idėjos, kad visi lygūs, tačiau populiariausiais vaikais vis tiek tampa tie, kurie turi daugiausiai pinigų. O tiems populiariems vaikams visi nori įtikti ir todėl bijo išpažinti savo tikėjimą, nes bus išjuokti. Dėl to aš pagarsėjau kaip klasės „šventoji keistuolė“, mat dažnai pasipriešinu bendraklasiams išreikšdama savo krikščionišką požiūrį, kuris dažnai nesutampa su jų įsitikinimais. Žinoma, man tos pašaipos nesvarbios, bet žinau, kad yra daug tokių, kurie jų labai bijo. Net nebeskaičiuoju, kiek kartų buvo išjuokti mano įsitikinimai, bet, manau, kad tai ir yra mano kasdieninis kryžius.
Kaip tau pavyksta dažnai atvykti į ateitininkų renginius, stovyklas? Kaip tėvai reaguoja į tavo norus skristi į Lietuvą, į ateitininkų renginius?
Skrydis neilgas, o visi renginiai būna verti vargo. Žinoma, į kokius nors savaitgalius nuvažiuoti negaliu sau leisti, bet stengiuosi sudalyvauti kuo didesnėje ateitininkiškos veiklos dalyje. Mano tėvai mane palaiko. Jie supranta mano užsidegimą ir meilę Lietuvai. Sunkiausia kelionės dalis yra metas, kai reikia grįžti namo. Nesinori palikti draugų ir tos šilumos, kurią čia surandu.
O tavo bendraamžiai lietuvaičiai, gyvenantys Liuksemburge, taip pat stengiasi palaikyti ryšius su Lietuva? Tavo broliams ir sesėms taip pat kaip ir tau svarbi Lietuva?
Daugelis mano bendraamžių lietuvių yra gimę jau užsienyje, kiti atvažiavę per maži, kad suprastų, ką reiškia gyventi Lietuvoje. Bet visi džiaugiamės būdami lietuviais, nors retas kuris norėtų suaugęs gyventi Lietuvoje. Užtat jie mielai praleidžia Kalėdas pas senelius kaime ir važiuoja Lietuvon per vasaros atostogas. Šeimoje tik aš ir mano sesė Teresė laikome Lietuvą savo namais. Kiti trys vaikai savo namais jau laiko Liuksemburgą ir jo pasiilgsta kai vasarą būname Lietuvoje. Bet gal, jei mano sesutės ir brolis prisijungs prie ateitininkiškos veiklos ir jiems Lietuva taps tokia pat artima.
Marija, ko palinkėtum „Ateities“ skaitytojams Ateitininkų metų proga?
Linkiu gyventi pagal visus penkis ateitininkų principus ir kartu nepamiršti, kad Jėzus Kristus yra svarbesnis už bet kokius principus.
