Pastaruoju metu vis dažniau prisimenu bičiulių, net, sakyčiau, draugų bendruomenę, lydėjusią ir tebelydinčią jau gerus dešimt metų. Trapistų vienuolis Thomas Mertonas OCSO (1915–1968) tikrai vienas jų. Knygą apie kontempliatyviąją maldą, pamenu, į rankas paėmiau gal 2010-aisiais, kitos (ir pats „Septynaukštis kalnas“) lentynoje atsirado kiek vėliau. Po pirmųjų nesėkmių suprasti, net išgirdus ką nors panašaus į „Mertonas populiarus, mados dalykas tos jo knygos“ ar „jis – ne teologas“ ir „geriau skaityk ką nors rimtesnio“ etc., skaičiau toliau. Jungiausi į tikinčio jaunimo bendruomenių veiklas, o T. Mertono kūrybinis palikimas ilgainiui tapo studijų objektu, savitai kreipusiu ir jas, ir interesų lauką, laisvalaikį. Ar imtumėmės ko nors ir vargtume žinodami, jog iš to nieko neišeis? O jei kas ragintų tiesiog kantriai tęsti tai, ką metai iš metų jau ir taip darai? Kiek tokios iš pažiūros bevaisės pastangos galėtų trukti? Tada ir džiaugsmas, kai įprastą nieko pamažu keičia pilnatvė, jau kitoks.