Pradėdama pokalbį su Liudvika šiek tiek jaudinausi dėl to, kad nežinosiu, kaip draugei užduoti rimtą klausimą ir ar draugė galės į jį atsakyti. Laimei, visas jaudulys išnyko paėmus į rankas karštos kavos puodelį, o pokalbiui pasibaigus net ir kelias ašaras teko nubraukti. Abi nusprendėme, kad kažkas iš to tikrai gero išėjo. Kai paklausiau, kaip Liudvika norėtų, kad ją pristatyčiau, ji atsakė: „Visų pirma – ateitininkė“. Taigi Liudvika Streikutė – studentė ateitininkė, šiuo metu einanti Ateitininkų federacijos valdybos narės pareigas, valdyboje atsakinga už Berčiūnų stovyklavietės turto klausimus, o nuo šių mokslo metų globojanti Vilniaus Juozo Girniaus moksleivių kuopą. Apart veiklos ateitininkijoje, Liudvika šiuo metu dirba renginių planuotoja agentūroje „UP“. Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad Liudvika buvo viena aktyviausių savo kartos moksleivių ir studenčių ateitininkių ir tokia tebėra dabar. Ją pažįstantys, tikiu, galėtų man paantrinti, kad ji drąsi, ambicinga, pilna idėjų ir ryžto jas įgyvendinti. Galbūt rečiau ją pamatysi stovyklavietėje žaidžiančią kamuoliu su vaikais ar vaidinančią ant scenos, dažniau – sėdinčią namelyje prie kompiuterio ar kalbančią telefonu ir derinančią vakaro programą su šventiniais naktipiečiais. Liudvika dalijasi tuo, kas jai ateitininkijoje brangiausia, prisimena ryškiausias patirtis, išmoktas pamokas, reikšmingus suaugusius. Bet apie viską nuo pradžių…

Liudvika, nuo ko prasidėjo tavo ateitininkiška kelionė?

Nuo 2011 m. Berčiūnų stovyklos. Po šeštos klasės į stovyklą mane atvežė tėvai, nors ten važiuoti aš labai nenorėjau. Man buvo labai baisu, savo bendraamžių ten nepažinojau. Tai buvo pirmas išėjimas iš komforto zonos. Tačiau stovyklai pasibaigus jau žinojau, kad į ją tikrai sugrįšiu kitais metais. Po pirmosios stovyklos pradėjau lankyti Vilniaus Juozo Girniaus jaunųjų ateitininkų kuopą, kuri paskui užaugo iki moksleivių kuopos. Paskui pradėjau važinėti į moksleivių akademijas, vasaros žygius, tapau moksleive ateitininke. Tai čia buvo mano pirmasis etapas ateitininkuose. 

O kas vyko toliau?

O toliau pradėjau aktyviai veikti kaip moksleivė ateitininkė ir visokius gėrius nebe tik gauti iš organizacijos, bet ir jai duoti. Vienas reikšmingiausių momentų buvo devintoje klasėje mano gyvenime atsiradęs AF sekretoriatas. Jei tada dauguma mano draugų ateitininkų ėjo į MAS valdybą arba tuometinį MAS biurą ar buvo aktyvūs savo kuopų nariai ar pirmininkai, tai aš, išgirdusi kvietimą, ėjau savanoriauti į AF sekretoriatą ir ten savanoriavau trejus metus. Aišku, tuo pačiu metu buvau aktyvi ir kitose srityse: dalyvavau kuopos veikloje, kartu su kuopos nariais organizuodavau vienos dienos vasaros festivalį „Įkvėptuvės“ Kūdrų parke Vilniuje, dar vėliau važiuodavau į Berčiūnus kaip vadovė. Dvyliktoje klasėje kartu su tuometiniu valdybos nariu Povilu Varneliu organizavau AF Sąskrydį, kuris man buvo pirmas toks didelis renginys. O po dvyliktos klasės buvau išrinkta į MAS valdybą. Studijuodama pradėjau dirbti sekretoriate, buvau atsakinga už kitą didelį projektą – „Ateitininkų metus“. Tad atrodo, kad visas patirtis, kurias galėjau ateitininkijoje susirinkti būdama moksleivė, o vėliau ir studentė, aš ir susirinkau. Nuo devintos klasės iki pat trečio kurso atrodė, kad visada kažką darau, niekada nesėdžiu vietoje.

Kai buvau moksleivė, sekretoriate, kaip dabar prisimenu, savanoriaudavau kiekvieną antradienį. Baigdavosi pamokos ir eidavau ten kaip į būrelį ir būdavau iki darbo dienos pabaigos. Man ten labai patikdavo, būdavo smagu.

Tada Vidas Čaikauskas (tuometinis generalinis sekretorius) ir Agnė Markauskaitė (projektų vadovė) man buvo kaip antrieji mama ir tėtis. Man tiesiog ten buvo labai gera, jaučiau, kad tie žmonės mane supranta, nori man gero, ir, žinoma, aš matydavau dalykus, kurių kiti nematydavo. Žinojimas, kad galiu prisiliesti prie nematomų, bet labai svarbių dalykų, mane irgi motyvuodavo. Tuo metu mano amžiaus ateitininkai kaip aukščiausią, pagrindinį organizacijos valdymo ir veikimo organą matė AF Valdybą, o aš, savanoriaudama sekretoriate, pamačiau, kad organizacija negalėtų veikti be sekretoriato darbuotojų – visi finansai, komunikacija, net tam, kad būtų galima išsirinkti Valdybą, reikalingas sekretoriatas. Sekretoriatą tada pamačiau kaip ateitininkų gyvybės šaltinį. O tai, kad jame tuo metu dirbo tik du žmonės, mane dar labiau paskatino padėti būtent jiems, o ne eiti ten, kur žmonių ir taip pakanka.

Savo pirmąjį didelį projektą (Sąskrydį) organizavai dvyliktoje klasėje, kai reikėjo intensyviai ruoštis baigiamiesiems egzaminams. Ar dabar kartotum tą patį? Tas pats ir su „Ateitininkų metų“ projektu – juk visa tai reikėjo suderinti su studijomis.

Kartočiau. Nejaučiau, kad tuo metu buvau per jauna šiam pirmam projektui. Jaučiau, kad manimi AF valdyba pasitikėjo, ir aš pati pasitikėjau savimi. Taip pat tai buvo ir puiki priemonė egzaminų įtampai mažinti (juokiasi) – žinojau, kad egzaminams pasibaigus, bus Sąskrydis, laukiau to. Galbūt per jauna jaučiausi, kai pirmame kurse buvau atsakinga jau nebe už du šimtus suaugusių, bet už du šimtus moksleivių „Idėjų festivalyje“. Man šios atsakomybės atrodo labai skirtingos. Tad visos mokyklinės renginių organizavimo ir darbo sekretoriate patirtys reikšmingai prisidėjo prie talentų atradimo, reikalingų įgūdžių įgijimo ir padėjo man atsirasti ten, kur esu dabar, savo profesiniame kelyje. 

Panašiai ir su „Ateitininkų metų“ projektu antrame studijų kurse. Aš asmeniškai labai norėjau, kad „Ateitininkų metai“ būtų paminėti ne tik „ant popieriaus“, bet realiai įvyktų ir kuo geriau būtų išnaudoti. Aplinkiniams tikrai buvo sunku suprasti, kaip galėsiu visa tai suderinti su studijomis, manė, kad teks jas mesti, bet man atrodė, kad viskas yra įmanoma. Jau vien dėl to, kad žinojau dirbsianti su didele komanda, kad būsiu ne viena. Be to, į visa tai žiūrėjau palankiai: „Ateitininkų metų“ projektas ir Kūrybos komunikacijos studijos vienas kitą papildė. 

O kalbant apie Kūrybos komunikacijos studijas, tai čia irgi iš dalies reikėtų dėkoti ateitininkams. Tą vasarą, kai turėjau rinktis, kur stoti, vyko popiežiaus vizito Lietuvoje organizavimas. Tuo metu buvau Berčiūnuose ir tikrai buvau pasimetusi, nes turėjau išsirinkti savo studijų kryptį, o vienos neturėjau. Tąsyk sulaukiau skambučio iš Agnės Markauskaitės, kuri tuo metu jau dirbo Vilniaus arkivyskupijos kurijoje. Ji man pasiūlė prisidėti prie vizito komunikacijos grupės. Po to priimti sprendimą tapo lengviau. Mąsčiau, kad jei jau žmonės mane kviečia į tokią grupę, vadinasi, komunikacijos studijos ir turi būti pirmoje vietoje. Tad visur, kur atsirasdavau, ir viskas, ką veikiau, būdavo susiję su ateitininkais.

Tiek visko prisiminus, matyti, kad organizacijai padovanojai labai daug savo laiko. Kodėl? Ir ar nesigaili visų tų savanoriškai praleistų valandų? Kuo tau prasminga savanorystė?

Tikrai nesigailiu. Ir priešingai, man būdavo keista žiūrėti į savo klasės draugus, kurie to nepatyrė, kurie buvo mažiau veiklūs. Džiaugiausi, kad užsiimu prasminga, idėjine veikla, kuri dar ir man asmeniškai teikia džiaugsmą, yra įdomi ir naudinga. Bet ir aš esu dėkinga šiai organizacijai, kad leido tą savo laiką jai atiduoti. Juk nebūtinai galėjo leisti, galėjo sakyti, kad dar turiu palaukti, kad esu per jauna. Bet manimi pasitikėjo, aš buvau drąsinama imtis veiklos – man tai buvo didžiulis paskatinimas. O dėl to, kad iš pradžių mano veikla buvo vien savanoriška, man visai nebuvo gaila ar keista – baigusi mokyklą aš buvau nusiteikusi pirmus metus nedirbti, nejaučiau spaudimo nei iš savęs, nei iš tėvų. Savanorystė man atrodė puikus būdas įgauti patirties. Ją, manau, apskritai yra lengviau gauti savanorystės dėka, nes darbinantis patirtį jau turi būti sukaupęs. Ir šiaip tuo metu mano galvoje dažnai sukdavosi mintis „kada, jei ne dabar“. Dabar matau, kad ji buvo labai teisinga: šiandien, pabaigusi studijas ir dirbanti pilnu etatu, nebegaliu ateitininkams atiduoti tiek laiko, kiek anksčiau. Savo dabartiniame darbe irgi, tiesą pasakius, darau tai, kas žmonėms teikia džiaugsmą: planuoju renginius įvairioms įmonėms, jų kolektyvams, įvairiems jų nuveiktų projektų pristatymams. Tokie labai žemiški dalykai. Nors ir dabar ateitininkuose stengiuosi būti aktyvi, prisidėti taip, kaip galiu. 

Ir kuo prisidedi dabar?

Dabar AF valdyboje rūpinuosi Berčiūnų stovyklavietės klausimais kartu su savo vadinamuoju Turto kabinetu – žmonių komanda, kurie man padeda. Visi jie vyresni ir turintys daugiau patirties nei aš, tad nujaučiu, kad ir šioje srityje aš labai daug iš jų išmoksiu. Šiuo metu dirbame ties stovyklavietės namelių rekonstrukcija ir nauju žvilgsniu į Berčiūnus – ne kaip į ateitininkų vasaros stovyklą, bet kaip į stovyklavietę, kuriai labai reikia pagalbos, tai yra nuoširdžių pastangų daryti, o ne tik kalbėti. Apskritai Berčiūnai ateitininkuose man yra tai, kur matau daugiausia prasmės, ten buvau ugdoma aš ir norėčiau, kad vieną dieną ten būtų ugdomi ir mano pačios vaikai. Bet žinant dabartinę situaciją, jei niekas nebus daroma, gal mano vaikai ir nebegalės ten nuvažiuoti.

Dar kartu su tavimi (juokiasi) globoju Juozo Girniaus kuopą. Šis sprendimas irgi kilo iš nostalgijos – prisimenu laikus, kai pati toje kuopoje augau ir kaip būdavo sunku surasti globėjus, tad sužinojus, kad kuopai yra ieškomi globėjai, man atrodė natūralu bent kuriam nors laikotarpiui prisiimti šią atsakomybę. Su vaikais ateitininkuose aš apskritai esu labai mažai dirbusi. Esu buvusi labai daug stovyklų, bet mano pareigos jose visada būdavo ne tiesiogiai su vaikais, bet su štabu ar programa susietos. Tad šį buvimą kuopos globėja aš priimu kaip iššūkį suprasti, kaip tai veikia. 

Kaip įdomu, juk prie ateitininkų prisijungia dažniausiai tie, kuriems patinka tiesiogiai dirbti su jaunimu, kuriems patinka bendrauti, ugdyti juos. O tavo pavyzdys parodo, kad ateitininkijoje savo vietą gali atrasti ir visai kitokius talentus turintis žmogus.

Tikrai taip. Aš kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad bet kokios profesinės pakraipos žmonės čia gali atrasti savo vietą. Pradedant nuo medikų, kurių reikia vaikų stovykloms, ir baigiant inžinieriais, kurių dabar labai reikėtų atnaujinant Berčiūnų stovyklavietę. Tad rasti savo vietą čia gali kiekvienas, tik reikia norėti ją rasti.

 Kuo bendrai tau reikšminga ateitininkija? Ką, apart jau aptartų patirčių ir įgytų įgūdžių, ji tau davė, ko išmokė?

Visų pirma, manau, kad jei ne ateitininkai, būčiau visai kitoks žmogus. Labiausiai dėl to, kad augau labai paprastose mokyklose, kur aplinka tikrai nebuvo vertybiškai stipri. Mano mokyklos draugai tą labai jautė, jie man sakydavo, kad „turiu kitą aplinką“, kad mane „supa geri žmonės“, nors jiems tai būdavo sunku pasakyti, jaučiau, kad iš dalies jie man net pavydėdavo. Mokykloje tikrai būdavo įvairių žalingų situacijų, ir nuo jų man padėdavo atsiriboti ateitininkai, nes žinodavau, kad pamokoms pasibaigus aš turėsiu aplinką, kurioje galėsiu jaustis saugi, mylima, apsupta žmonių, kuriais tikrai galiu pasitikėti. 

Drąsiai galiu pasakyti, kad ateitininkai mane išmokė, jog reikia mylėti visus žmones. Labiausiai šią išmoktą pamoką pajaučiau tada, kai atėjau savanoriauti į Lietuvos jaunimo organizacijos tarybą – tai buvo dar vienas mano etapas, kuriame atstovavau ateitininkus, o paskui tapau ir tos organizacijos vidinių struktūrų dalimi. Toje organizacijoje aš susipažinau su įvairių jaunimo organizacijų atstovais, kurie turėjo labai skirtingus požiūrius įvairiais klausimais. Tai buvo aplinka, kurioje sutikau turbūt daugiausia skirtingų žmonių, bet tas iš ateitininkijos ar bendrai iš Bažnyčios atsineštas principas, kad žmogus iš esmės yra geras sutvėrimas ir reikia mylėti kiekvieną žmogų, man padėjo bendrauti ir susikalbėti su jais visais, kai reikėdavo rasti bendrą sprendimą ar tiesiog palaikyti gerą ryšį tarpusavy. 

 Ir dar ateitininkija man dovanojo draugus, turbūt 90 procentų jų yra ateitininkai ir už juos aš labiausiai esu dėkinga. Ir už tai, kad su jais galiu dalintis bendromis vertybėmis, bendrais tikslais, bendromis veiklomis. Kartais tų veiklų labai reikia, jos stiprina draugystę, nes ją išlaikyti be veiklos kartais yra labai sunku. O ateitininkija tave tiesiog pastūmėja kažką kartu nuveikti, kartu padaryti kažką gero, neapsiriboti tik pačiu buvimu.

Man atrodo, mūsų pokalbis labiausiai sukosi apie jauno žmogaus aktyvią ir prasmingą veiklą ir kodėl tai yra svarbu. Šiuo metu ir pačios globojame moksleivius. Ko norėtum jiems ir visiems kitiems ateitininkijos moksleiviams palinkėti, kokius norėtum juos matyti?

Norėčiau juos matyti labai drąsius, aktyvius, norinčius ne tik gauti, bet ir duoti. Gimnazinių klasių moksleiviai, manau, jau yra tam pasiruošę. Man atrodo, kad niekur kitur jie negalės taip stipriai klysti ir tiek daug patirti, kaip čia. Jau vien tai, kad jie dabar ateitininkijoje, yra dovana, jie turėtų tai suprasti, nes juk kiekvienas iš mūsų galėjome čia ir nebūti. Čia yra labai saugi aplinka augti. Ir todėl palinkėčiau čia save atrasti, išbandyti savo jėgas. Jau dabar galiu tai matyti ir džiaugtis: Elena, kuri šiuo metu yra AF sekretoriato darbuotoja, prieš tai savanoriavo pas mane, kai aš dirbau sekretoriate, o juk aš prieš tai lygiai taip pat savanoriavau pas Vidą ir Agnę. 

Taip pat norėčiau moksleiviams palinkėti išmokti savarankiškai mąstyti. Visur yra žmonių, turinčių savo nuomonę ir norinčių ją kitiems įpiršti. Todėl labai svarbu yra būti sumaniems ir išmokti atsirinkti informaciją. Taip, moksleiviai čia yra ugdomi, bet pamažu jie mokosi ir patys ugdytis, tapti savarankiškais. To reikia, kad perėjimas iš moksleivio į studentą būtų kuo sklandesnis.

Ar jauti, kad yra kažkas, ką dar norėtum pasakyti?

Taip. Kiekvienas iš mūsų ateitininkiją patiriame labai skirtingai. Dėl to, kad tam tikru metu būname apsupti tam tikrų žmonių. Nuo jų labai priklauso mūsų patirtys ir atsiminimai. Tai žmonės, dėl kurių mes liekame organizacijoje, nes jie mus uždegė. Ir jų, bent jau mano atveju, nebūna labai daug. Tad visiems jiems ir norėčiau padėkoti. Visų pirma, Rūtai Raškauskienei, mano pirmajai vadovei Berčiūnuose. Tai žmogus, kuris parodė, kad tu kaip vaikas rūpi šitai organizacijai, kad tavęs čia reikia. Taip pat labai esu dėkinga jau daug sykių čia minėtiems Vidui ir Agnei iš sekretoriato. Jie vis dar yra šalia, šiuo metu jie yra mano kabineto dalis. Anksčiau aš buvau jų dalis, o dabar jie – mano. Tai žmonės, kurie manimi labai pasitikėjo ir parodė, kad aš galiu. Kiekvienam žmogui yra labai svarbus toks pripažinimas. Ir dar vienas žmogus, uždegęs mane patikėti šia organizacija, buvo Martynas Pilkis. Jo klausydama aš patikėjau, kad šioje organizacijoje mes galime dar labai daug ką padaryti. Ir tikrai galim! Tik tai priklauso nuo mūsų pačių.