Neleisti suabejoti, kad esi mylimas

Rita Augutienė ir Dalia Beigienė – moterys, savo gyvenimą paskyrusios tarnystei žmogui. Rita – bendruomeninių vaikų globos namų „Šv. Jono vaikai“ vadovė, Dalia – profesinės mokyklos „Sodžiaus meistrai“ vadovė. Šis pokalbis su jomis – kelionė į tirštą, nepagražintą, kartais skaudžią, bet vilties ir rūpesčio jaunam žmogui kupiną tikrovę.

Dalia Beigienė / Tatos Lark nuotraukos

Kaip prisistatytumėte pirmą kartą sutiktam žmogui? 

Dalia: Intuityviai pirmiausia norisi sakyti, kad esu mama, bet paskui pagalvojau, juk mano sūnums jau 21 ir 22 metai. Kita vertus, dažnai darbe išgirstu: „Tu kaip mama“. Matyt, mama esu ir platesne prasme, nes visos mano gyvenimo veiklos – tiek Šv. Jono vaikai, tiek amatų mokykla – kyla iš rūpesčio žmogumi ir besąlygiškos meilės jam. Taip pat esu ir steigėja, ir vadovė, kartais valytoja, maisto gamintoja…

Rita: Daržų ravėtoja, sniego kasėja (juokiasi)…

Dalia: Išties. Kartais sakome kitiems, kad galime viską atlikti: priimti, atleisti… Tik išrišimo negalime duoti (juokiasi).

Rita: Pirma mintis, kuri kilo, kad esu socialinė darbuotoja, tarnaujanti žmogui. Keliai taip atvedė, kad tapau Šv. Jono vaikų vadove. Bet ir tai nutiko būtent todėl, kad bandžiau būti dėl tų žmonių, kuriems yra sudėtinga, palengvinti jų dalią. Esu baigusi Katalikų teologiją, socialinį darbą, taip pat turiu sociologijos išsilavinimą. Kai baigiau visus mokslus, maniau, kad teologijos neprireiks, nes išėjau dirbti į tarptautinę organizaciją, bet Dievas taip nusprendė, kad prireikė ir šių mokslų. 

Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie šias dvi organizacijas? Kaip jos susikūrė ir kaip jūs pačios jose atsiradote? Ar jūs abi darbuojatės abiejose įstaigose, ar kiekviena atskirai? 

Rita: Esame kaip organizacijos seserys. Abi įstaigos yra labai glaudžiai susijusios. Dalia dirba beveik nuo abiejų įstaigų įsikūrimo pradžios. 

Dalia: Atėjau dirbti praėjus trejiems metams po programos sukūrimo. Organizacija Šv. Jono vaikai savo veiklą pradėjo 1996 metais arkivyskupo Audriaus Juozo Bačkio kvietimu. Tuo metu valstybė nebuvo taip išvysčiusi socialinės srities bei jos institucijų kaip šiandien. Tad Šv. Jono broliai ieškojo metodikos, kaip padėti gatvėje atsidūrusiems vaikams. Taip prasidėjo brolių su savanoriais darbas gatvėje, o jis buvo grindžiamas tikėjimu, pasitikėjimu ir krepšiniu. Būtent krepšinio kamuolys buvo ta jungiamoji dalis, kuri pakviesdavo vaikus susitikimams. Krepšinio dėka užsimegzdavo draugystė, o draugystės ir pasitikėjimo dėka šis projektas augo iki „Pastogės“ – laikinų namų, kur vaikai galėdavo prisiglausti. Galiausiai „Pastogė“ užaugo į keturias Šv. Jono vaikų sodybas bei dar vieną naują instituciją – mokyklą, vainikuojančią visas vykdomas veiklas. Taip toli buvo nueita, nes kiekvienas sprendimas buvo priimamas atsižvelgiant į jauno žmogaus poreikius ir įsiklausant į Dievo vedimą, kur link ir kas būtų geriausia. 

Rita: Man labai gražu, jog vaikų, su kuriais broliai ir savanoriai mezgė ryšius, buvo klausiama: „Kas padėtų jums būti ne gatvėje, nevartoti, nevogti, nevalkatauti?“ O jie atsakė: „Išvežkite mus iš didelio miesto.“ Būtent tada buvo priimtas sprendimas ieškoti sodybų toliau nuo Vilniaus. 

Dalia: Pirmoji įsigyta sodyba buvo vieno iš brolių joanitų senelių Jalovėje, greitai atsirado dar trys sodybos – Gojuje, Jogėlonyse, Apatiškėse. Pati dirbau Marijampolės vaiko tėviškės namuose, tačiau persikėliau į Vilnių. Tuo metu jau žinojau apie Šv. Jono brolius, dirbančius su gatvės vaikais, ieškojau panašios veiklos. Tada Šv. Jono vaikai nebuvo atskira įstaiga, o Šv. Jono kongregacijos vienuolyno projektas gatvės vaikams. Į projektą įsitraukiau 1999 metais atsiradus poreikiui ieškoti būdų sodybų vaikams likti ugdymo procese. Buvo akivaizdžiai matoma, kad vaikams sunku mokytis bendrojo ugdymo mokyklose, nes jie dėl mokyklos nelankymo turėjo mokytis su mažesniais vaikais. Jie sakydavo: „Mes nenorime eiti į mokyklą, mes norime dirbti, kažką daryti“. Broliai jiems sakė: „Juk jūs nekasite griovių visą gyvenimą, turite įgyti profesiją, kad jaustumėtės pilnaverčiais.“ Buvo pradėta žvalgytis mokyklų, kuriose būtų galima įgyti profesiją. Vaikai pradėjo mokytis Aukštadvario žemės ūkio mokykloje, visgi ji neatitiko mūsų lūkesčių. Mokslus baigę mokiniai liudijo, kad yra prastas paruošimas, profesijos nėra paklausios darbo rinkoje, mokinių skaičius klasėse yra didelis, esama labai daug teorinio mokymo. Pastarasis aspektas labai svarbus, nes šiems vaikams yra sunku ne tik sėdėti klasėje, bet ir įsiminti informaciją, nes klijų uostymas, toksinių medžiagų vartojimas paliko negrįžtamų pakitimų. 

Tada buvo pradėta ieškoti gerųjų praktikų Europoje, ypač Prancūzijoje, nes dauguma brolių buvo prancūzai. Taip jie sutiko Compagnons du Devoir et du Tour de France – mokyklą, užaugusią iš katedrų statytojų asociacijos. Ši mokykla turi didžiulę patirtį, o jų mokymo metodika, vadinama pameistryste, yra įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą kaip žinių perdavimo būdas. Ši metodika remiasi suvokimu, jog žinias gauni į skolą, o ją grąžinsi perdavęs žinias jaunesniems. Taigi ši mokykla sutiko bendradarbiauti: atvežė savo mokytojus, padėjo išsigryninti, kokių profesijų reiktų Lietuvoje. Jie nusprendė nekurti savo mokyklos čia, nes Prancūzijoje jų turi gerokai virš 100, bet padėti sukurti mokyklą, kuri remtųsi jų mokymo metodais. Visos specialybės buvo amatininkiškos, senosios profesijos. 2002 metais broliai pradėjo kviesti visus, prijaučiančius šiai veiklai. Tuo metu jau buvau motinystės atostogose, bet buvau pakviesta prisijungti prie mokyklos steigimo ir steigėjų komandos. Tų pačių metų pavasarį buvo įsteigta mokykla, o kartu su ja ir pirmoji profesija – stalius-dailidė. Pamatę griūvantį medinį Lietuvos paveldą, prancūzai priėjo prie išvados, jog, matyt, niekas nemoka atstatyti ir tvarkyti namų, dirbti su medžiu, visur mūras. Kita priežastis, kuri ypač buvo svarbi broliams, tai galimybė vaikams mokytis dirbti su medžiaga, atskleisti savo rankų išmintį, patikėti, kad jie gali savo rankomis kažką nuveikti, net jei ir mokykloje jiems buvo sudėtinga. Turėdami įgūdį, jie gali save auginti kaip asmenybę, nes tai kartu tampa ir dorybe, gebančia žalingus įpročius pakeisti gerais dalykais. Praktikoje tikrai buvo pastebėta, kad toks darbas su medžiaga motyvuodavo juos mokytis matematikos, geometrijos, kitų mokslų.  

Pirmoji grupė buvo surinkta ne tik iš Šv. Jono vaikų, bet ir iš aplinkinių kaimų gyventojų vaikų, kurie baigė 12 klasių, patikėjo mumis ir atėjo mokytis. Pirmiausia buvome įsikūrę lentpjūvėje, vėliau vis augome, o ir profesijų daugėjo. Vienos atkrito, kitos išliko. Anksčiau turėjome ir žirgų kaustytojus, ir konditerius, ir stogdengius, šiandien liko šios profesijos: stalius-dailidė, virėjas bei dekoratyvinio želdinimo specialistas, o kaip neformali veikla yra likusi kalvystė bei keramika. Šiuo metu mokykloje mokosi 60 mokinių, dalis jų – jaunimas nuo 16 metų, kuriems sunkiau sekasi mokytis ar turi specialių poreikių. Kita besimokančiųjų dalis – po studijų atėję norintys persikvalifikuoti žmonės. 

Rita Augutienė / Šv. Jono vaikų nuotrauka

O kokia buvo Šv. Jono vaikų projekto kelionė? 

Dalia: Ši istorija – jau mano asmeninė patirtis. Išvykus vienam iš atsakingų brolių į Prancūziją, broliams pasidarė per sunku administruoti šį projektą, taip pat trūko finansų, sumažėjo vaikų, tad buvo svarstoma šį projektą uždaryti. Visgi mano atminty išliko pažadas, duotas vaikams dar 1999 metais, kai kartu su jais pradėjome rekonstruoti, statyti sodybas, ridenti jose akmenis ir dirbti kitus sunkius fizinius darbus. Mes jiems sakėme: „Čia visada bus jūsų namai, vieta, kur galėsite sugrįžti“. Tada susimąsčiau: „Juk ir aš buvau tame tarpe, kai visi jiems žadėjo“. Pradėjau jausti atsakomybę, kaltės jausmą. Galiausiai broliams pasakiau: „Taip negalima, nesąžininga vaikų atžvilgiu“, o broliai atsakė: „Mes nežinom, ką daryti“. Kaip tik tuo metu vienam vaikui iš sodybos buvo pašalintas inkstas, jis turėjo laikytis specialios dietos, tačiau neturėjo kur prisiglausti, jam reikėjo artimų namų. Tada vienam iš mokyklos rėmėjų pristačiau esamą situaciją, o jis, kaip žmogus iš verslo aplinkos, manęs paklausė: „Ar tu matai, Dalia, tame prasmę“. Aš sakiau: „Taip!“ Šis atsakymas buvo tvirtas, nes mes galėjome palyginti Šv. Jono vaikus ir atėjusius iš valstybinių globos namų vaikus. Tą skirtumą kūrė rūpestis jaunu žmogumi, atsižvelgimas į jo poreikius, užtikrintumas, kad jis niekada nesijaus vienišas, paliktas, nes visada turės užnugarį, bus kas jam padeda, kas jam gerą pavyzdį parodo. Tuo mokykla gyveno 12 metų, per tą laiką jau turėjome išėjusių iš sodybų, dirbančių, profesiją turinčių, šaunų gyvenimą kuriančių ir ant savo kojų atsistojusių jaunuolių. Šio rėmėjo dėka 2014 metais Šv. Jono vaikai tapo viešąja įstaiga ir iki šiol išsilaiko savarankiškai. Man tai buvo ženklas, kad einama teisingu keliu. 2000 – aisiais sodybose gyveno 28 berniukai (tuo metu, kai gatvėje dirbo broliai, beveik visi gatvės vaikai būdavo berniukai), o dabar brolių ir sesių taip pat 28. 

Rita: Įdomu, kad broliams pradėjus dirbti gatvėje, supirkus sodybas, Lietuva turėjo didelius globos namus. Broliai nuo pat pradžių jaunuolius išsklaidė į šeimos tipo junginius, o tuo tarpu Lietuvoje globos namų pertvarka, kai buvo nuspręsta daryti bendruomeninius vaikų globos namus, buvo vykdoma daug vėliau, 2020 metais. Mums nereikėjo persitvarkyti. Taip atsitiko, kad nuo pat pradžių ėjome teisinga kryptimi.

Rita, o kaip jūs atsiradote Šv. Jono vaikuose? 

Rita: Daug metų dirbau tarptautinėje organizacijoje, priklausančioje Jungtinėms tautoms. Tai buvo patogi darbo vieta. Visgi po dešimties metų darbo joje supratau, kad iki pensijos man liko dar beveik 20 metų, o man jau nebėra įdomu čia dirbti. Tai buvo prasmingas ir labai įdomus darbas su žmonėmis – migrantais, nukentėjusiais nuo prekybos. Tačiau bėgant metams atpažinau, kad jame per daug biurokratijos ir per mažai prasmės. Vienai draugei išėjus į motinystės atostogas, pakeičiau ją Vilniaus arkivyskupijos Carito pavaduotojos pareigose, o kai ji sugrįžo, aš pasitraukiau ir kaip tik tuo metu išgirdau žinią, kad Šv. Jono vaikai ieško vadovo. Nuvažiavau prieš tuos trejus metus vieną rugsėjo vakarą pas Dalią, atsisėdom lauke kartu ir kalbėjomės tris ar keturias valandas. Po pokalbio supratome, kad žiūrime ta pačia kryptimi. Aš supratau, kad turėsiu su kuo pasitarti, pasimatuoti, galėsiu būti visiškai atvirame santykyje kaip vadovas su vadovu. Tokiu atveju yra tūkstantį kartų paprasčiau daryti didelius, sunkius ir nepatogius sprendimus.

Atrodo, kad ta kryptis, kuria pradėjo dirbti ir iki šiol tebedirba abi įstaigos, labai glaudžiai remiasi įsiklausymu į jauną žmogų, į jo poreikius…  

Dalia: Neseniai į mokyklą atvykę partneriai klausė: „Kodėl tiek daug mokinių renkasi virėjo specialybę. Ar reikia tiek daug virėjų?“ Jie renkasi šią specialybę iš elementaraus poreikio jaustis saugiam, sočiam po įvairių krizių, kažko neturėjimo. Mūsų psichologas yra pasakęs, kad kai jausiesi saugiai, kai tau nereikės galvoti, ar užteks maistui, pragyvenimui iki mėnesio pabaigos, tada pradėsi galvoti apie kitus dalykus, kad gali kažką nuveikti, mokytis. Dauguma mūsų jaunų žmonių, susidūrusių su sunkumais, pirmiausia galvoja apie bazinius poreikius. Maistas – vienas iš jų. Būtent todėl mes turime dienos pietus visiems: dienos sriuba, troškinys. Valgome visi kartu, kas kiek nori. Mokytojai taip pat valgo kartu tą patį maistą. Kai tas puodas ištuštėja, jauti, kad prie stalo jie visi yra vienodi. Atsiranda lygybė, paprastumas, suvokimas, kad esam visi priimti.

Rita: Šv. Jono vaikuose auginame vaiką, kuris buvo duobėje: vogė, vartojo, buvo išmestas iš mokyklos. Tuo metu jam buvo keturiolika. Jis eidavo paskui kiekvieną blogietį. Tokie žmonės jį labai traukdavo. Tuomet pusantrų metų jis lankė psichoterapiją, turim didelę gražią pažangą, nors ir suprantam, kad nuo tam tikrų traumų mes jo neišgydysime (jeigu nuo vaikystės esi patyręs smurtą, trauma lieka, tik reikia išmokti su tuo gyventi). Mūsų psichoterapeutas sakė, kad jam labai tiktų virėjo specialybė, nes degustavimas yra pažinimas, išėjimas iš ribotumo, kuris kyla iš tos ankstesnės aplinkos, smurto baimės. Nepatikėsit, jis pats pradėjo galvoti apie mokslą „Sodžiaus meistruose“ kitais metais. Mes vedame, bet nestumiame, nes tai turi būti žmogaus sprendimas. Kai Šv. Jono vaikai ateina į „Sodžiaus meistrus“ mokytis, esu labai rami, nes žinau, kad jie yra gerose rankose. Mes juos matome, stebime ir mokytojai juos stebi, lydi. Tuose vaikuose yra grūdai, kuriuos reikia atrasti ir auginti. Kažkas juos nurašo, o kai atrandi, matai, kad vyksta stebuklai.

Šv. Jono vaikų bendruomenė / Šv. Jono vaikų nuotrauka

Kaip jauni žmonės atsiranda Šv. Jono vaikų sodybose? Kaip atrodo tokia šeima? 

Rita: Pagal dabartinę sistemą, kai vaiko teisių tarnyba žiūrėdama į šeimos situaciją konstatuoja, kad vaikui nėra saugu augti biologinėje šeimoje, jam ieškomi trumpalaikiai globėjai. Be abejo, prioritetas – artimųjų šeimos arba parengti globėjai. Visgi Lietuvoje visi nori mažų mergyčių, o jeigu tu esi berniukas ir vyresnis nei 8 metai ir jei dar turi kokių problemų arba jei esate 3–4 broliai, sesės, globėjų neatsiranda. Tokiu atveju skambinama mums ir klausiama, ar turime vietų. Jei turime, priimame. Atvažiavę pas mus jie pradeda gyventi įprastą šeimos gyvenimą: eina į mokyklą, būrelius, turi šunį, katiną, triušį (vienoje sodyboje yra net gaidys su vištomis), laikosi tvarkos, taisyklių. Kiekvienoje sodyboje gyvena 6–7 vaikai. Šios sodybos yra toli viena nuo kitos, ant jų nerasite jokio skiriamojo ženklo. Vaikai gyvena įprastą gyvenimą, tik jie gauna gerokai daugiau nei gaudavo savo šeimose. Jeigu tėvų situacija nesikeičia, teismo sprendimu pripažįstama nuolatinė globa mūsų nameliuose. Taip juose ir užauginame šiuos vaikus. Čia jie auginami iki aštuoniolikos. Bet jeigu mokosi, yra poreikis, galima pratęsti. 

Kartu bandome palaikyti ryšius ir su jų šeimomis, nes vis tiek juk kažkada reikės glaustis: ir su močiutėmis, ir su tetomis, ir piktais seneliais. Turėjome atvejį, kai mūsų darbuotojas drauge su vienu vaiku, kuriam jau buvo 17,  laikydamas saldainių dėžę pusę valandos stovėjo prie vaiko senelių vartų. Norėjome kažkaip atnaujinti santykius, nes jie buvo stipriai susipykę. Na ir pavyko. Močiutė darė namo rekonstrukciją ir leido vaikui savaitgaliais įsirengti savo kambarį. Kai jam suėjo aštuoniolika, jis jau buvo susitaikęs su močiute ir turėjo kur gyventi.

Vaikų teisių tarnyba mums sako, kad turime nutraukti visus ryšius su vaikų šeimomis, bet mes suprantame, kad negali nieko padaryti dirbtinai, ir jeigu tik įmanoma, mes skatiname turėti tą ryšį. Net jeigu šeima yra labai disfunkcinė, sudėtinga, aš sau sakau: tie vaikai bent kelis metus bus matę kitokio gyvenimo galimybę, gyvenimo, kuriame yra saugu, nėra smurto, kur visada yra maisto, kur esi laukiamas, turi savo kambarį. Mes organizuojame ir keliones, ir stovyklas. Jiems reikia suteikti progą patirti daugiau. Juk patirtys – tai plytos, iš kurių statomi būsimieji namai, tad man svarbu, kad jie turėtų įvairių patirčių. O tada su Dievo pagalba jau iškeliaus matę kitokį gyvenimą. Jie žinos, kad namai gali būti ne tik aptriušę, kur visada geriama, rėkiama, bet kuriuose gali būti saugu, švaru, šilta, miela. 

O kas atlieka šiuose namuose tėvų vaidmenį? 

Rita: Darbuotojai. Kiekvienuose namuose turime individualios priežiūros specialistą arba soc. darbuotoją, esantį 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Turime ir vyrų, ir moterų. Jie kaip ir šeimoje daro vaikams valgyti, savaitgaliais kartu tvarkosi, kažką gamina, kažkur važiuoja. Nauji darbuotojai mūsų klausia: „Ką man reikės daryti?“ Mes sakome: „Tą patį, ką darai su savo vaikais namuose, tik čia yra daugiau vaikų ir jie įvairesni“.

Šv. Jono vaikai priima sakramentus / Šv. Jono vaikų nuotrauka

 

Minėjote, jog atėjusiems iš disfunkcinių šeimų vaikams nėra sveika bent jau kurį laiką bendrauti su biologiniais tėvais, bet visgi vaikui reikia tėčio, mamos. Matyt, tokiu atveju vaikai prisiriša prie socialinių darbuotojų, jie tampa jų mamomis ir tėčiais. Ar tai priimate kaip įprastą reiškinį ar visgi stengiatės šiek tiek riboti? 

Rita: Negali būti jokių ribojimų. Taip, yra jaučiama, kad kartais peržengiamos ribos, prisirišama, bet aš visada sakau, kad meilės nebūna per daug. Turime ne vieną pavyzdį, kai Šv. Jono vaikuose užaugę dabar jau trisdešimtmečiai žmonės palaiko ryšius su tais, kurie juos augino: kviečiasi į savo vestuves, vaikų krikštynas. Man labai smagu matyti, kad žmonės bendrauja ir laimėje, ir nelaimėje. Net esame atidarę sąskaitą pavadinimu „Parama išėjusiems vaikams“. Jeigu kažkas vaikams nutinka (pavyzdžiui, mirė vaiko mama ir reikia pinigų laidotuvėms), tada visi, kas gali, prisideda pinigais, kuriais padengiame vaikui atsiradusias išlaidas. Kiekvienas prisideda tiek, kiek gali – 10, 20, 50 eurų. Turime berniuką, kuris patyrė stuburo traumą, tad negali vaikščioti, jam reikia pinigų masažams, medicinos priemonėms. Draugai vis perveda į sąskaitą paramą už jo gydymą. Jie yra komandelė, šeima. Man tai pamoka, kaip žmonės atlieka savo misiją juos užaugindami.  

Dalia: Nežinau, kaip daro kiti globos namai, bet mes nuo pat pradžių pabrėžėme kraujo ryšio svarbą. Nors ir yra juridiškai atimtos tėvų teisės, bet mes neuždraudžiame, jei vaikas nori susitikti su savo tėvais. Nors ir trumpam. Kartais ir patiems tėvams nebūdavo lengva priimti savo vaikus. Negalėdavai vaikų palikti pas tėvus nakčiai, nes žinai, kad tėvai stipriai atitrūkę nuo buvimo su vaiku, jiems nepatogu. Vaikus visada išleisdavome su maisto daviniu, kad tėvai nejaustų naštos, gėdos, jog negali juo pasirūpinti. Bet visa tai daroma dėl jų santykių, vaikams rūpi jų tėvai. Atsimenu, kaip vienas vyresnėlis pabėgdavo iš mūsų sodybos, kad galėtų mamai padėti malkas paruošti, nes tą darydavo jau nuo septynerių metu. Po to su juo kalbėjomės apie tai, pažadėjome, jog mūsų sodyba nupirks mamai malkų, kad tas vaikas būtų ramus žinodamas, kad jo mama yra pasirūpinta. Juk ji vis tiek yra jo mama. 

Rita: Atsimenu, karantino metu viena mergaitė labai norėjo aplankyti mamą, močiutę. Nuvežėme vieną, antrą kartą, vasarą kelioms dienoms. Daugiau nebesiveržė. Reikėjo nuvažiuoti, pamatyti realybę, kuri stipriai skyrėsi nuo svajonių. Atsimenu ir kitą atvejį: į sodybą gyventi atvyko šešiolikmetė mergaitė, kurios tėtis planavo ją susigrąžinti. Ji ir pati minėjo: „Aš čia pagyvensiu tik kelis mėnesius, mane tėtis susigrąžins“. Atėjo ta diena, kai buvo svarstomas klausimas dėl susigrąžinimo, o ta mergaitė ateina verkdama, kriokdama ir sako: „Aš nenoriu namo. Man ten blogai. Ten visi geria. Aš neturiu savo kampo. Ar galėčiau likti pas jus?“ Sakau: „Gerai, rašome pareiškimą, einame į teismą ir sakome, kad nori likti čia“. Buvo kartą viena mama, kuri labai aktyviai kovojo už vaikų susigrąžinimą. Vaikai – brolis ir sesė. Mama turėjo didelių priklausomybių, buvo agresyvi, pasamdė advokatus. Dukra sugebėjo prieš teismo posėdį įkalbėti mamą atsisakyti teisių į juos sakydama: „Mama, ne. Mes nenorime pas tave gyventi. Tu niekada negalėsi mums duoti to, ką mes gauname čia. Esant tokiam tavo gyvenimo būdui, mes niekada negalėsime jaustis su tavimi saugūs. Būk gera, nesikalk. Sutik teisme duoti globą Šv. Jono vaikams.“ Matyt tikrai kažką darome gerai, jei vaikai patys sugeba adekvačiai vertinti skirtumus tų ir mūsų namų. 

Teismai – dar viena sritis, su kuria susiduriate savo kasdienybėje. Akivaizdu, kad ir jiems reikia skirti daug laiko, ruoštis… 

Rita: Vaikų globa visada nustatoma teismo keliu. Kartais vaikai ateina turėdami skolų, kartais turto, paveldėjimą, nesutvarkytus dokumentus. Štai važiuojant į pokalbį su jumis, paskambino iš Trakų vandenų. Pranešė, kad vienai mergaitei, kuri paveldėjo butą, yra didelė skola. Tokiu atveju perrašom sutartį, nes mergaitė nepilnametė. Metus ėjome per teismus, kol sutvarkėme senus paveldėjimo dokumentus. Daug darbų, bet einame ir darome, nes suprantame, kad patys vaikai, kokie jie protingi bebūtų, nesugebės to sutvarkyti. 

Susitikus jus abi pirmą kartą labai žavėjausi jūsų užmačiomis, idėjomis. Kas jus uždega svajoti, kurti? Kokie dabar yra jūsų troškimai?

Rita: Mūsų svajonė yra arbatinė. Tai mokyklos projektas, bet aš lygiai tiek pat sergu ir dirbsiu, kiek reikės, kad tai pavyktų. 

Dalia: Tai projektas, kuris, tikimės, įneš pokytį Rūdiškių miesto bendruomenei. Prie pat Rūdiškių geležinkelio stoties jau yra nupirktas labai gražus namas, surinkta istorija, padaryti tyrimai. Vadintųsi „Pašto arbatinė“, jos darbuotojais būtų mūsų mokiniai, kuriems yra per toli važiuoti į praktikos vietą arba būtų sudėtinga juos išleisti į kitą aplinką. Tai būtų pirma saugi darbo aplinka mūsų mokiniams. Taip pat čia pat turėtų atsirasti vietinis turizmo ir informacijos centras, senjorų savanorystė.  

Rita: Šv. Jono vaikai taip pat galėtų būti savanoriais. Svarstėme, kad virėjo specialybės „Sodžiaus meistruose“ besimokantys moksleiviai galėtų gaminti karštą maistą, o Šv. Jono vaikai arba kiti moksleiviai kartą per savaitę galėtų išvežioti jį seneliams ir užmegzti santykius. Į šį projektą įeina ir svajonė turėti dviračių taką iš Vilniaus į Rūdiškes. Rūdiškėse gausite pietus, dviračių maršrutą, ežerėlių vietas. Turime ir pėsčiųjų maršrutą. Visko turime (juokiasi).

Dalia: Taip pat turime strategiškai puikią vietą, kurią norėtume skirti negalią turintiems žmonėms. Kai pradėsime arbatinės projektą, tada imsimės ir kitų projektų. Dar nežinome, ar tai būtų dienos centras, ar mokykla, ar gyvenimo namai. Pažiūrėsime, koks bus planas iš viršaus, kokiai tarnystei Jis pakvies. Anksčiau sakydavau: „ Kol dar nežinome, nekalbame“, bet dabar manau, jog reikia kalbėti, kad žmonės išgirstų, gal kažkas turi šaunią idėją, bet nežino, kaip ją įgyvendinti. Juk tam reikalingas žmogus, kuris turėtų labai aiškią viziją arba komandą, kuri žinotų, ko reikia, kam visa tai būtų naudinga ir reikalinga.

Dalia su amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“ mokiniais / Tatos Lark nuotraukos

Ne kartą pokalbyje minėjote Dievo vedimą, reikšmingą Bažnyčios vaidmenį abiejų įstaigų atsiradime, augime. Kiek jums yra svarbus tikėjimas jūsų darbe, kasdienybėje? Kokia jūsų asmeninė tikėjimo kelionė? 

Rita: Mano tikėjimo kelionė ilga, keliauju nuo vaikystės. Todėl man ir dabar, dirbant su vaikais, svarbu, kad jie būtų pakrikštyti, prieitų Pirmosios Komunijos. Dirbant šv. Jono vaikuose tenka neoficialiai atlikti sielovadininko darbą. Nėra lengva darbe žmones kviesti į tikėjimą… Jaučiu, kad vis nešu nešu tą vėliavą, bet kartais pagalvoju, kad gal geriau aš ją susivyniočiau ir sudėčiau į spintą, būtų lengviau. Kartais sakau Dievui: na kiek aš jau galiu kviesti – ir į Mišias, ir į rekolekcijas. Bet man atrodo, kad verta. 

Lygiai prieš metus mirė viena mūsų kolegė, dirbusi sodyboje. Ji buvo tikinti. Šv. Jono vaikams tai buvo tarsi mamos netektis. Mes susirinkome vakare prie karsto. Liko tik biologinės dukros ir mūsų vaikai iš sodybų. Kai mes pradėjome melstis, visi vaikai meldėsi kartu. Buvo labai gražus ir jautrus momentas. Kartais atrodo, kad jie nemoka, ignoruoja, bet mirties akivaizdoje, kai reikėjo palydėti Rasą, jie meldėsi. Man tai ženklas, kad kažką darome gerai. Tai nelengvas kelias, kuriame vis su Dalia viena į kitą pasiramstome. 

Dalia: Manau, kad kiek Dievas duoda tikėjimo, tiek ir nebeatima. Reikia pripažinti, kad kai tenka dirbti labai arti Bažnyčios ar su įvairiomis bendruomenėmis, būna pasvyravimo. Visgi, mano manymu, tikėjimo tavyje yra tiek, kiek vietos jam palieki, kiek tu apie jį kalbi, kiek gebi liudyti. Kartais mano kolegos sako, kad jiems liudijimas yra tada, kai mato mane einančią į mokyklos koplyčią, į šv. Mišias. Būna ir jie prisijungia iš neturėjimo ką veikti.

Kartais manęs klausia, kodėl jūsų mokykloje yra privalomos šv. Mišios. Aš atsakau, kad tikėjimas yra dalis mūsų tradicijos, kultūros. Nesvarbu, ar esi tikintis ar netikintis, bet turime mokyklos tradiciją pradėti ir užbaigti mokslo metus šv. Mišiomis. Taip pat turime dorinį ugdymą, mažas rekolekcijas. Stengiamės tokiomis progomis ieškoti kunigo, kuris kalbėtų per jaunimo dieną. Vieni drąsiai, kiti nedrąsiai, bet ateina. Nežinau, kiek juos tai paliečia, kiek jie susimąsto, bet tikėjimas padeda jaustis tvirčiau. Svarbu pakviesti. Kaip mane Dievas kviečia, taip ir aš juos kviečiu. Kiekvieno tikėjimo kelionė yra skirtinga, ir kiekvienas jų mažas žingsnelis man yra dovana. Kai po ilgo laiko su Rita organizavome rekolekcijas ir jų metu man ir Ritai nebeliko laiko dvasiniam pokalbiui, tada supratome: „Jėga! Kažkas įvyko!“

Amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“ gyvenimas / Tatos Lark nuotraukos

Kasdien susiduriate ne tik su žmogaus šviesiąja puse, bet ir jo ribotumu, traumomis, priklausomybėmis, elgesio problemomis, kitu praeito gyvenimo palikimu. Kur atrandate kasdienybėje vilties, stiprybės? Kaip toje kelionėje su žmogumi, priimant visą jo tikrovę, nepasiduoti? 

Rita: Kai uždavei šį klausimą, iškart pagalvojau apie mūsų paauglius. Atsimenu juos tik atėjusius, mažus, švelnius. Tada ateina drakonų amžius – spygliuotoji paauglystė. Jie meta tau kokią repliką, viskam prieštarauja. Ir žinai, svarbiausia yra mylėti – ir prieštaraujantį, ir besikeikiantį, ir vartojantį. Nepamesti to pagrindo. Meilė turi turėti ribas, griežtumą, bet tu negali vaikams leisti suabejoti, kad jie vis tiek yra mylimi. Tokia yra tėvų meilė – tokia meilė turi būti ir čia. Turėjome tokį sunkų vaiką. Pamenu, kai mūsų darbuotoja pasakojo: „Grįžta prisivartojęs (kaip ji dzūkiškai sako „šiltutukas“) ir suprantu, kad jeigu ką nors dabar pradėsiu jam aiškinti, galime turėti didelių konfliktų“. Pagal teisės aktus, turėtume kviesti greitąją pagalbą, policiją, nes grįžo neaišku nuo ko apsvaigęs nepilnametis. O ta moteris toliau pasakoja: „Aš užsidedu jį ant pečių, tempiu į antrą aukštą ir sakau: „Sūnuk, dabar tau reikia pailsėti. Rytoj pakalbėsim“.

Ji elgėsi su juo kaip su sūnumi. Juk sūnui nekviesi policijos, bandysi kažkaip išsisukti iš esamos situacijos. Mes turime taisykles, bet aš dažnai sakau: „Jeigu mano tėvai būtų kvietę policiją kiekvieną kartą, kai paauglystėje grįždavau išgėrusi, ar negrįždavau, nesilaikydavau taisyklių, nežinau, kur šiandien būčiau“. Tas pats yra ir su mūsų vaikais. Tūkstančiai istorijų, bet kiekvienos pagrindas – juos mylėti. 

Dalia: Amatų mokykloje mokiniai būna trumpesnį laiką, bet jie ateina su tomis pačiomis istorijomis. Kartais atvažiuoja policija sakydama: „Jūs žinote, kokį žmogų į savo mokyklą gavote?“ Aš priimu žmogų be jokių nuostatų, atsinešto bagažo – kaip baltą, švarų popieriau lapą, naują, gražią knygą, kurią man lemta perskaityti. Tas pagarbus santykis su jais keičia jų prieš tai turėtą santykių patirtį. Šie žmonės mus moko, augina, brandina. Mes nebūtume tiek pasiekę, jei jų negirdėtume, nesiklausytume. Jie yra mūsų mokytojai. 

Amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“ gyvenimas / Tatos Lark nuotraukos

 

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.