Pastarąjį laikotarpį, kai vėl turėjome progą įsitikinti žmogaus gyvybės trapumu, gydytojai, rodos, atsidūrė po padidinamuoju stiklu – jų vaidmuo dabar pasirodė esantis toks svarbus visuomenėje, kad, tyrinėdami jų veiksmus, kartais esame linkę juos heroizuoti, o kartais, atvirkščiai – nuteisti. Apie šią ribą, gydytojo iššūkius ir laimę tokiame darbe turėti tikėjimą kaip atsakymą į daugelį situacijų kalbinu Gabiją Sakavičiūtę – neseniai baigusią skubiosios medicinos rezidentūrą medikę ir sendraugę ateitininkę, kuri savu žvilgsniu galbūt atneš jums šiek tiek ramybės.
Gabija, kur prasidėjo tavo gyvenimo kelionė, kur ji pakrypo ir kuo užsiimi laisvomis atokvėpio minutėmis?
Esu kilusi iš Dzūkijos, Valkininkų miestelio Varėnos rajone. Aplink – pušynai, gal todėl vaikystėje svajojau tapti miškininke, tačiau bebaigdama mokyklą pajutau, kad daugiausia prasmės ir iššūkio gyvenimui galėtų suteikti medicina. Vėliau tas pats troškimas nukreipė į skubiosios medicinos rezidentūros studijas, kurias neseniai baigiau. Dabar dirbu dviejų didžiųjų ligoninių skubios pagalbos skyriuose. Stengiuosi atvirai žvelgti į tai, kas yra tolesniuose Dievo planuose. Galvą ,,nukrauti“ padeda šokis, bėgimas, progai pasitaikius mielai žaidžiu tinklinį.
Ilgus metus aktyviai veikei ateitininkų veikloje, daugelis tave mini geru žodžiu, vienais metais buvai net ir studentų ateitininkų valdybos pirmininke. Ką tau davė šie aktyvūs metai ateitininkijoje?
Moksleiviškais metais mane formavo šeima, studentiškais – ateitininkija. Čia gavau vertybinį stabilumą ir įkvėpimą siekti daugiau. Ypač didelis džiaugsmas buvo veikti profesiniu pagrindu su ateitininkų medikų korporacija ,,Gaja“. Ten augau su medikų bendruomene, kuriai pacientas – visada pirmiausia žmogus, daug dėmesio skyrėme bioetikai – taip susiformavo ir profesinės vertybės. Ateitininkija man padovanojo geriausius draugus, savą bendruomenę.
Ką tau reiškia būti gydytoja? Ir kaip atrodo darbas skubiojoje medicinos pagalboje?
Buvimas gydytoja man reiškia kiekvieną dieną darbe stengtis būti geriausia savimi, tarnauti pacientui, būti jam tuo, ko jam labiausiai tuo metu reikia. Ne visada viskas pavyksta taip, kaip norėtųsi. Gaila, kad darbe ne visada gali skirti užtektinai laiko pokalbiui. Tačiau ateidama į darbą stengiuosi nepamiršti paprašyti Dievo, kad mane lydėtų ir tikiu, kad kitą dieną su Jo pagalba man sekasi truputį geriau.
Skubiosios medicinos gydytojo darbo vieta yra skubios pagalbos skyrius. Lietuvoje tai vis dar nauja specialybė, mano karta – tik trečioji skubiosios medicinos gydytojų karta. Skubioji medicina apima viską, kas skubu, ji „atriekia“ skubias būkles (traumas, insultus, infarktus ir kt.) nuo praktiškai visų kitų specialybių. Daugeliu atveju pacientai pas mus patenka dėl vienos ar kitos ūmios būklės įtarimo, tačiau, laimei, didžiajai daliai atvejų atlikus tyrimus gyvybei grėsmingas būkles atmetame ir toks pacientas keliauja į namus su rekomendacijomis šeimos gydytojo priežiūrai. Mažesnei daliai pacientų nustatome ligas, dėl kurių reikia gydymo ligoninėje. Kita, mažiausioji dalis, atvežami labai sunkios būklės, ir tokie pacientai stabilizavus būklę guldomi į intensyviosios terapijos skyrių. Darbas yra intensyvus, reikalauja psichologinio bei fizinio pasirengimo, jame svarbu gebėti greitai priimti sprendimus.
Šiuo neramiu laikotarpiu gydytojai susilaukia daug dėmesio ir įgauna didžiulę reikšmę – į juos žiūrima kaip į herojus. Ką pati apie tai galvoji – ar tik dabar, pandemijos metu, gydytojai tokiais tapo, ar jų veikla yra heroizmas iš esmės, tiesiog tik dabar pastebėtas ir įvertintas?
Studijuodama mediciną, turbūt kaip ir daugelis, supratau, kad ją idealizuoti nėra pagrindo. Gydytojai yra tie patys žmonės, ne herojai. Tiesa, skubios pagalbos skyriuje iššūkių nestinga, kasdien iš pašaknų patiriame tai, ką aš vadinu tikrų tikriausia gyvenimo realybe, mūsų visuomenės atspindžiu, kam reikia būti pasiruošusiai, bet ne visada gali būti gerai pasiruošusi. Tokiomis aplinkybėmis, matyt, tą gerą darbą padaryti yra daugiau progų, todėl ir atsiranda toks gydytojo-herojaus įvaizdis. Ten, kur dirbu, paciento interesai visuomet yra svarbiausi. Kaip kartą pasakė viena kolegė: „Savo tėvais turbūt taip nesirūpinu.“ Matyt, šis laikmetis tam tikrus dalykus tik išryškino, o mes ir toliau dirbame savo darbą.
Ar tau atrodo, kad iš gydytojų kartais nepagrįstai per daug reikalaujama, tikimasi?
Kai medicina ir gydytojas sudievinami, pradedama reikalauti per daug. Gydytojui svarbu nesijausti viską galinčiam, suprasti, kad iš savo pusės reikia padaryti viską, kas įmanoma, o ko negali – patikėti Dievui. Teisingas santykis su savimi ir Dievu net ir sudėtingomis aplinkybėmis padeda atrasti ramybę.
Kaip ir sakei, žvelgimas į gydytojus kaip į herojus kyla iš mūsų noro jiems suteikti daugiau galios, nei jie turi. Tad galbūt žmogus iš esmės yra linkęs ieškoti Dievo, visagalio, ir jei jo neranda anapus šio pasaulio, ima ieškoti šiame – žmonėse, jų atradimuose, technologijose, gal net ieškodami būdų, kaip įveikti mirtį ir išsaugoti savo gyvastį tiek, kiek mums norisi?
Labai tikslus pastebėjimas. Manau, kad ir save netikinčiais laikantys žmonės ieško Dievo, tik sudievina dalykus, kurie to neverti ir galiausiai nusivilia. Naujų dievų atsiranda vis daugiau ir daugiau, mokslui ir technologijoms sparčiai žengiant pirmyn, atsirandant naujiems gydymo metodams ir t. t. Tik Dievas niekada nenuvilia. Daug lengviau būti tikinčiam gydytojui ir pacientui, suvokiančiam, kad labai svarbi yra asmeninė atsakomybė, bet kažkur visai čia pat yra ir vieta, kur tavo galimybės baigiasi, todėl reikia pasikliauti Dievu ir palikti vietos Jo veikimui.
Ar tavo darbas kaip nors paveikia tavo tikėjimą? Rodos, stebuklų atvejais būtų galima išties labiau patikėti, kad Dievas yra. Kita vertus, ir nesėkmių atvejais kyla pagunda sušukti „Dievo nėra!“.
Mes, tikintieji, dažnai susiduriame su atvirkštine situacija: kai viskas einasi pagal planą, laikome, kad taip ir turi būti, kad to nusipelnėme ir pamirštame padėkoti Dievui. Ištikus nesėkmei, meldžiame Dievo gailestingumo ir paguodos. Kartais pagaunu ir save taip galvojant. Kita vertus, jaučiu, kad atsakomybė už sprendimus, kurią darbe tenka prisiimti kasdien, man kaip žmogui būtų per didelė. Atsakomybės nesibaidau, bet prašau, kad Dievas būtų visuose mano sprendimuose, kad tie sprendimai būtų ne tik mano, bet ir Jo. Stebuklų, be abejo, nutinka, tačiau, bent jau man, svarbiau kasdien veikti su Dievu, kurti su juo santykį ir leisti vykti Jo darbams per mano rankas.
O kas tau sunkiausia gydytojo darbe?
Kai suteiki pagalbą žmogui, tarsi padarai viską, ką galėjai, tačiau supranti, kad yra begalė dalykų, kurie jam neleis sveikti – sunki socialinė padėtis, vienišumas, rūpesčiai šeimoje. Kai nėra paramos iš aplinkos, mūsų pagalba gali tapti labai ribota.
Koks požiūris atsirado į žmogų, jo gyvybę, pradėjus dirbti gydytoja?
Viena vertus, supratau, kokia gyvybė trapi, ir kiek daug gali priklausyti nuo vieno sprendimo. Kita vertus, supratau, kad gyvybė ne tik užgimti, bet užgesti turi oriai. Kartais medikus ir artimuosius apima pagunda nepagydoma liga sergančiam ir jau merdinčiam žmogui atlikti visas įmanomas procedūras, kurios vargiai bepadės, kai paimti ir palaikyti už rankos tokią akimirką būtų kur kas svarbiau.
Esi studijavusi užsienyje. Ką parsivežei iš kitos šalies ir ar nebuvo noro ten pasilikti?
Buvau išvykusi metams į Ispaniją. Tai buvo išbandymo metai: išvažiavau nemokėdama kalbos, o mokytis ir egzaminus laikyti teko be jokių išlygų. Bet per iššūkius gavau ir labai daug dovanų, gerai išmokau kalbą, sutikau puikių žmonių, dėstytojų, mokytojų. Patyriau, ką reiškia, kai profesorius, skyriaus vadovas, tave, niekuo neypatingą penkto kurso studentę, veda už rankos per skyrių, į operacijas, asmeniškai rūpinasi, kad gaučiau kuo geresnės praktikos. Ten pamačiau, kad studentas gali ir turi būti kolega, todėl kreipiamasi vardu, be jokių įmantrybių. Tikiu, kad tai padėjo suformuoti mano suvokimą apie gydytojo ir studento / rezidento / slaugytojo santykį, suvokimą, kad visi esame viena komanda ir kiekvienas turime savas, tačiau niekuo ne menkesnes atsakomybes. Važiuodama turėjau aiškų suvokimą, kad noriu paaugti pati ir grįžti naudingesnė Lietuvai, tad studijos užsienyje šio mano požiūrio nepakeitė.
Pabaigai – kokį padrąsinamąjį žodį tartum besiruošiantiems dirbti gydytojais Lietuvoje?
Nebijokite. Pati niekad nesvarsčiau išvažiuoti visam laikui. Manau, svarbu išvykti trumpam „apsiuostyti“ – įgyti patirties svetur ir tada ją parvežti čionai. Ar Lietuvoje bus gerai, priklauso tik nuo mūsų pačių. Tėvynėje jau liko nemažai puikių mano kartos gydytojų ir tikrai galiu paliudyti, kad reikalai taisosi į gera. Kuo mūsų bus daugiau – tuo bus šviesiau.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 7-ajame numeryje)