Žmogus – savo laikmečio įkaitas?

Jaunam žmogui šiandien tenka spręsti neįveikiamą lygtį. Viena vertus, kaip niekada anksčiau ne tik darbo rinkoje, bet ir asmeniniame gyvenime vertinamas kūrybiškumas. Kita vertus, pasaulis iš jauno žmogaus reikalauja efektyvumo. Vadinasi, reikia vis naujų idėjų, ir užgimti jų žmogaus galvoje turi daug, ir greitai. 

O visgi – ar gali kūrybiškumas skleistis skubinamas ir varžomas efektyvumo rodiklių? Ar gali XXI amžiaus nepavejama sparta sužadinti žmogaus kūrybos sužydėjimą? Man rodos, kūryba kaip tik gimsta iš laisvės. Ir netgi dar griežčiau galima pasakyti – pati kūryba yra laisvė.

Žmogus – kaip išgręžta kempinė

Tačiau socialinių tinklų žinovai jums patvirtins svarbią tiesą – jei nori tapti žinomas ir turėti sekėjų, o galiausiai iš to dar ir uždirbti, turi būti aktyvus ir matomas kiekvieną dieną, taigi, kasdien turi sugalvoti ką nors naujo.

Pasaulis dabar toks, bet vis dėlto netikiu, kad toks yra žmogus. Žmonės prisitaiko, bet jie vis dar pirmiausia nori būti laimingi ir sveiki, ir nori mylėti. O tam reikia begalės laisvo laiko. Reikia būti nenuvargus ir mokėti stabtelti, įsižiūrėti į gyvenimą.

O mes įsižiūrime į telefonų ekranus, be perstojo gerdami iškarpytas bei kruopščiai atrinktas kitų gyvenimų tobulas detales – ir taip intensyviai, kad savo gyvenimui kartais nebelieka laiko. Ne veltui visame pasaulyje, kur tik siekia internetas, yra milijonų milijonai savimi nusivylusių ir pajėgiančių tik svajoti apie tokį gyvenimą, kokį jiems į akis ir mintis jėga sukišo socialinių tinklų įžymybės. Tai nepasiekiamas gyvenimas visų pirma todėl, kad tokio tobulo jo ir nėra, bet net jei ir būtų – nepasitenkinimas savimi kito tobulo gyvenimo akimirkas sekančiam žmogui yra tiesiog garantuotas, jei jis savo laimę matuoja nepažįstamojo sėkme ir turtais. 

O to kito ašarų socialiniuose tinkluose mes beveik nematome. Ten vis dar labai mažai nusiminusių, susimąsčiusių, bet užtat minios tobulais kūnais šypsosi atostogaudamos Tailande, Balyje, Maldyvuose. Sunku ir alina matyti tas nuotraukas ir žinoti, kad esi čia, kur jūra visada šalta, o palmių apskritai niekuomet nebuvo ir nebus.

Iš tiesų, kuo daugiau matome telefonų ekranuose savo neišsipildžiusių svajonių, tuo sunkiau susitaikyti su savo, vadinkim, paprasta kasdienybe. Ir net jeigu ji tūkstančius kartų puikesnė nei galėjome pagalvoti dar būdami vaikai, visuomet atsiras žmogus, kuris mums sėdint darbe skris į Tenerifę, o mums būnant Tenerifėje – jau bus Havajuose ar kokioje kitoje saloje, kuri yra tokia ypatinga, kad jos dar net negirdėjome. O jie jau ten, nes Tenerifėje jie ilsėjosi dar tada, kai mes pirmą kartą skridome pigių skrydžių bendrovės lėktuvais į Brėmeną ar Berlyną. 

Reikia pailsėti

Tarp tėvų ir senelių vaikystėje girdėdavau sakant, kad visas revoliucijas pasaulio istorijoje visuomet sukeldavo jaunimas, kad jaunimo rankose ateitis. 

Tik vargu ar revoliucija įvyks feisbuke. O čia jau mūsų kartos silpnoji vieta. Galime dešimtimis tūkstančių komentarų užpjudyti tą, kuris mums nepatinka, tik kažin ar atsistosime nuo sofos, kai prireiks nueiti balsuoti. Mes drąsūs internete, o kitur drąsūs taip ir nepripratome būti. 

Nuolat sukame galvą, kokiu dar kampu nusifotografuoti, ką dar šmaikštaus ar išmintingo parašyti, ir mes negalime nuo to pabėgti – tai tapo mūsų savasties dalimi. Ne tik tapome nuo to neatskiriami, bet kartu ir nuo to pervargome ir galiausiai mūsų gyvenimai tapo nei labai įdomūs ir kūrybiški, nei efektyvūs. Tikrame pasaulyje mes išsiblaškę ir pavargę, tingūs, ieškome patys nežinodami ko. Jaučiame, kad nuolat stinga poilsio, o vis dėlto nežinome, kaip kitaip pailsėti – be telefono.

Man rodos, bičiuliai, mums išties reikia pailsėti. Aš žinau, jūs tam pritariate, ir jau griebiatės telefono valandėlę kitą panaršyti socialiniuose tinkluose ar pažaisti vieną kitą žaidimėlį, o gal pažiūrėti dar vieną seriją mėgstamo serialo. Taip mes suprantame poilsį – ar grįžę po darbo, ar savaitgalį, ar per atostogas. Jei turime daugiau dienų – skrendame ilsėtis kitur, bet ilsimės labai panašiai. Tik gal dar daugiau fotografuojame. Ir visai nesvarbu, kad naršydami ne kartą radome gydytojų ir psichologų perspėjimus, jog nuolatinis buvimas prie kompiuterio ir telefono, o tuo labiau naršymas socialiniuose tinkluose, labai išvargina ir dar bukina dėmesį ir protą. Nesvarbu, nes mes geriau žinome, kaip mums ilsėtis. 

Kada mums bus gana?

Visi tokie pavargę, nors atostogauja penkis kartus per metus – taip Rolando Kazlo režisuotame spektaklyje apie šio laikmečio žmones svarstė labai sena moteris, gulinti ligos patale. Publika, jai ištarus tuos žodžius, sutartinai juokėsi, nes juose atpažino save. Mes atliekame labai daug iš tikrųjų visai nesvarbių darbų, kurie suryja kaip niekuomet daug energijos, o svarbiesiems laiko ir jėgų nebelieka.

Ir niekur nepabėgsi nuo paprastų gyvenimo tiesų: geriausia ilsėtis būnant gamtoje, leidžiant laiką su draugais arba skaitant, mezgant, grojant. Poilsis iš tikrųjų neturi nieko bendro su daugelio mūsų užsiėmimais internete. Ir nieko čia nepadarysi. 

Taip pat sunku suprasti ir dar vieną skaudžią tiesą, kurią neseniai prisiminiau kalbėdamasis su bičiuliu. Paklausiau, ar nežada emigruoti. Atsakė, kad tinginys visur mažai uždirbs, o dirbant galima ir Lietuvoje užsidirbti. Jis savo draugams sako, kad nereikia vykti į prabangius kraštus, o norint pamatyti, kaip mes gerai gyvename, tereikia nuvykti į Sakartvelą, kur jie mūsų šalį vaizduojasi dviem dešimtmečiais ateityje. Taip, čia neuždirsi tiek daug, bet čia esi savas. O ir kiek žmogui reikia?

Kas iš tikrųjų gyvenime svarbu

Kad ir kaip stengiuosi pristabdyti pasiutusiai greitą laiko tėkmę, kurios dalį dar be jokio gailesčio pasiglemžia socialiniai tinklai, vis tiek laikas eina per greit. Jau tapo įprasta, kad nepastebimai praeina ir savaitė, ir mėnuo. 

Vaikystėje, pamenu, labai ilgu būdavo laukti ateinant vasaros. Dabar, prasidėjus rudeniui, net nebeskauda, kad vasara toli – žinau, kad ir vėl nieko doro nespėsiu nuveikti, kol ji ateis. 

Rodos, vienintelis likęs būdas tam skubėjimui pasipriešinti yra ne gyvenimo įvykių gausa, kaip galėtų atrodyti, bet kaip tik gyvenimo kokybė. Niekaip kitaip neįmanoma negailėti prabėgusio laiko, tik labai išgyvenant ir labai mylint tą laiką, kuris yra dabar. 

Atsimenu poetą Sigitą Gedą Lietuvos televizijai pasakojant apie klevus prie Neries, kur jis mėgstąs vaikščioti – kad tik sulaukęs 60 metų jis pirmą sykį aiškiai įsižiūrėjo ir pamatė, kaip gražiai žydi tie klevai. Poetas apibendrino, kad ilgo gyvenimo prasmė yra ta, kad labai daug dalykų mes dar nesame matę – mums tik atrodo, kad viską matome, bet iš tiesų tik kartais pavyksta taip gražiai pamatyti mums įprastus daiktus ar tai, kas slepiasi už jų.

Gal tokia žmogaus prigimtis, kad jis labai daug laiko praleidžia lėkdamas ir nematydamas, tarytum pati gamta stumtų būnant žmogumi įkristi į tą lėkimą, negalvojimą, bet manau, kad šią prigimtį tik žmogus ir gali pergalėti. Kaip sakė Geda, jeigu žmogus suranda kasdienybės džiaugsmą, pastebi akmenį, medžio lapą, skruzdėlę, atranda upę, gėlę – daugiau nieko ir nebereikia, tik matyti tą tikrąjį gyvenimą. 

Tačiau svarbu nepamiršti, kad žmogus savo būtyje pirmiausia tikrinamas santykiu su kitais žmonėmis. Ir jeigu laikmetis visa jėga mėgina atplėšti žmogų nuo kito žmogaus ir nuo bendruomenės – svarbu netapti jo įkaitu ir visa jėga mėginti iš jo gniaužtų išsivaduoti.

Nuotr. Jukan Tateisi, Unsplash.com

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.