Eilinis ruduo ir vėl atneša krūvas spalvotų, po kojomis maloniai šiurenančių lapų, saujas švelnių kaštonų ir pirmąsias šalnas, kai dar žalios pievos ankstyvais rytais paskęsta lediniuose rūkuose, kol nerangiai iš už horizonto išsiridena per vasarą privargusi saulė.

Kokie greiti šie metai! Rodos, ką tik juos pradėjome minėdami 110-ąjį žurnalo jubiliejų, vėliau šventėme Vytauto Mačernio ir Juozo Lukšos 100-ąsias gimimo metines, dalijomės saulėtomis vasaros istorijomis. Ir štai jūsų rankose – jau 9-oji, rudeninė ir priešpaskutinė, šių metų „Ateitis“.

Baigiantis šių metų leidybos sezonui, į pabaigą eina ir mano, kaip šio žurnalo redaktoriaus, kelias. Daugiau apie tai – kitąkart mums susitikus paskutiniajame mano redaguojamame – kalėdiniame – numeryje, o kol kas, kaip tame V. Mačernio eilėraštyje, džiaukimės rudeniu, kuris įvairus kaip ir pats gyvenimas – ir lietingas, ir lepinantis nuostabia rudens spalvų gama.

Kai už lango vis tamsyn, džiaugiuosi galėdamas su jumis susitikti džiugesio ir šviesos kupinuose puslapiuose. Su džiaugsmu atiduodu į jūsų rankas dar vieną mūsų nuostabios komandos kūrinį – pilną įdomių pašnekovų, intriguojančių temų ir šilumos, sklindančios iš mūsų herojų spindinčių veidų ir gyvenimų.

 

Praturtinančio ir įkvepiančio skaitymo

Redaktorius Vytautas Raškauskas

—

Pasipuošę lapais ąžuolų, draugai,
Švęskit rudeninę šventę.
Jei gyvenimas toks trumpas, tai linksmai
Reikia jis gyventi.

Jei šešėliai rudeniop ilgėja
Ir džiaugsmai praeina,
Apie saulę, vasarą ir vėją
Tebūnie gražiausios dainos.

 

Ištrauka iš Vytauto Mačernio „Rudens soneto“ Nr. 5, Šarnelė, 1943.X.12