Kasmet gruodžio pradžioje lietuviai susiduria su tuo pačiu klausimu: kokia bus šių metų eglutė? Ir nors atsakymas gali atrodyti paprastas, iš tiesų jis atskleidžia kur kas daugiau nei estetines preferencijas. Tai – mūsų vertybių, prisiminimų ir net asmenybės atspindys.
Tradicininkų stovykla
Yra žmonių, kuriems eglutė turi atrodyti taip, kaip atrodė jų senelių namuose. Raudonos ir auksinės spalvos, stikliniai burbulai, blizgančios girliandos ir būtinai – žvaigždė viršūnėje. Jokių eksperimentų, jokių naujovių.
Psichologai teigia, kad toks pasirinkimas rodo stiprų ryšį su šeimos istorija ir norą išsaugoti tęstinumą. Šie žmonės dažnai būna tie, kurie saugo senas nuotraukas, moka senelių receptus ir žino, iš kur kilusi jų pavardė. Jiems Kalėdos – ne mados reikalas, o ritualas, jungiantis kartas.
Įdomu, kad tradicinė eglutės estetika Lietuvoje susiformavo tik sovietmečiu. Iki tol puošmenos būdavo kuklesnės – džiovinti vaisiai, naminiai saldainiai, šiaudiniai žaisliukai. Tai, ką šiandien laikome „tradicija”, iš tiesų tėra kelių dešimtmečių paveldas.
Minimalistai: mažiau yra daugiau
Pastarąjį dešimtmetį vis daugiau lietuvių renkasi kitą kelią. Jų eglutės – vienspalvės, santūrios, kartais beveik tuščios. Balta ir sidabrinė, juoda ir auksinė, o gal tik natūralios medžio spalvos be jokių papildomų dekoracijų.
Minimalistinė eglutė dažnai stovi namuose, kuriuose vyrauja skandinaviškas interjeras, o šeimininkai prenumeruoja dizaino žurnalus. Tai sąmoningas pasirinkimas, rodantis, kad žmogus vertina erdvę, tvarką ir apgalvotą estetiką.
Tačiau minimalizmas turi ir kitą pusę. Kartais jis slepia nenorą įsitraukti, baimę suklysti ar tiesiog laiko stoką. Lengviau nupirkti vienodus balto žaisliukus nei valandas rinkti derinį iš skirtingų elementų.
Maksimalistai: kuo daugiau, tuo geriau
Priešinga stovykla – tie, kuriems eglutė niekada nebūna per ryški, per didelė ar per daug papuošta. Jų medžiai lūžta nuo žaisliukų, girliandos mirga visomis įmanomomis spalvomis, o viršūnėje gali stovėti ne tik žvaigždė, bet ir angelas, snaigė ar net Kalėdų Senelis.
Tokie žmonės paprastai mėgsta šventes iš visos širdies. Jie organizuoja vakarėlius, kepa kalną sausainių ir pradeda klausytis kalėdinės muzikos dar lapkritį. Jiems eglutė – ne dekoro elementas, o šventės epicentras.
Maksimalistinė estetika grįžta į madą po ilgų minimalizmo metų. Dizaineriai kalba apie „dopamino dekorą” – aplinką, kuri kelia džiaugsmą vien savo ryškumu ir gausumu.
Natūralumo gerbėjai
Atskirą grupę sudaro tie, kurie atsisakė plastiko ir dirbtinumo. Jų kalėdinės eglutės puošiamos džiovintais apelsinų griežinėliais, cinamono lazdelėmis, medvilnės gniūžtėmis ir rankų darbo žaisliukais iš medžio ar audinio.
Ši tendencija atspindi platesnį sąmoningumo judėjimą. Žmonės klausia: ar tikrai turime kasmet pirkti naujus plastikinius daiktus? Ar galime švęsti tvariau? Natūralios puošmenos dažnai gaminamos kartu su vaikais, ir pats procesas tampa šventės dalimi.
Ekologiška eglutė nebūtinai reiškia atsisakymą nuo grožio. Priešingai – natūralios medžiagos suteikia šilumos ir autentiškumo, kurio trūksta blizgiems fabriko gaminiams.
Teminės eglutės: kai fantazija neturi ribų
Kiekvienais metais internete pasirodo nuotraukos eglučių, kurios atrodo lyg iš kito pasaulio. Eglutė Harrio Poterio tema, eglutė iš knygų, eglutė papuošta tik saldainiais arba tik senoviniais žaislais iš turgaus.
Tokie projektai reikalauja laiko, kūrybiškumo ir tam tikro drąsumo. Juk reikia atsisakyti įprastų taisyklių ir sukurti kažką visiškai savo. Žmonės, kuriantys temines eglutes, dažnai dirba kūrybinį darbą arba tiesiog turi stiprų poreikį išsiskirti.
Teminė eglutė gali tapti šeimos tradicija. Kasmet nauja tema, nauji iššūkiai, nauji prisiminimai. Vaikai, užaugę tokioje aplinkoje, gruodį visada prisimins kaip kūrybos laiką.
Dirbtinė ar gyva: amžinas ginčas
Šis klausimas kasmet sukelia diskusijas. Vieni prisiekia tik gyvomis eglėmis – dėl kvapo, dėl autentiškumo, dėl to neapsakomo jausmo, kai parneši ją iš turgaus. Kiti jau seniai perėjo prie dirbtinių – dėl praktiškumo, dėl alergijų, dėl to, kad nereikia kiekvienais metais galvoti iš naujo.
Tyrimai rodo, kad ekologiniu požiūriu vienareikšmio atsakymo nėra. Gyva eglė natūrali, bet ją reikia auginti, kirsti, transportuoti. Dirbtinė tarnauja ilgai, bet pagaminta iš plastiko. Kompromisas – naudoti dirbtinę bent dešimt metų, tada jos poveikis aplinkai tampa mažesnis.
Galiausiai svarbiausias kriterijus – kas jums teikia džiaugsmą. Eglutė, parinkta pagal kaltės jausmą ar mados diktatą, niekada nebus tokia graži kaip ta, kurią pasirinkote iš širdies.
Eglutė kaip šeimos projektas
Gražiausios eglutės dažnai nėra pačios tobuliausios. Jos turi kreivai pakabintų žaisliukų, vaikų pagamintų popierinių snaigių ir senų, šiek tiek aptrupėjusių dekoracijų, kurios keliauja iš kartos į kartą.
Puošti eglutę kartu – vienas iš tų ritualų, kuris jungia šeimą. Vaikai prisimena ne tai, ar girlianda kabėjo tobulai, o tai, kad tėtis juos kėlė, kad mama leido pasirinkti žaisliuką, kad visi kartu gėrė kakavą ir klausėsi muzikos.
Galbūt tai ir yra tikrasis eglutės tikslas – ne gražiai atrodyti nuotraukose, o sukurti akimirkas, kurias prisiminsime visą gyvenimą. Nesvarbu, ar ji minimalistinė, ar maksimalistinė, tradicinė ar ekstravagantiška. Svarbu, kad ji būtų jūsų.