Mintis šiam interviu gimė norint ugdyti gilesnį supratimą apie tai, ką mąsto ir su kokiais iššūkiais šiandien susiduria mūsų visuomenės lyderiai. Apie profesinius iššūkius, akademinį gyvenimą ir Lietuvos visuomenės bei konstitucinės teisės aktualijas kalbiname ateitininką, teisės mokslų daktarą, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentą Vaidotą Vaičaitį.
Gerbiamas Vaidotai, gal galėtumėte prisiminti, kokiomis aplinkybėmis ir kodėl tapote ateitininku? Ką buvimas organizacijos dalimi Jums reiškia dabar?
Puikiai atsimenu, nes tai buvo mano studijų VU Teisės fakultete metai, tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo. Greičiausiai buvau trečiakursis, kai fakulteto koridoriuje pastebėjau kabantį ranka rašytą skelbimą, kviečiantį ateiti į susitikimą su tuometiniu AF vicepirmininku dr. Vincu Rasteniu. Taip jau sutapo, kad tuo metu ieškojau katalikiškos bendruomenės po neseniai įvykusio mano krikšto senelių parapijoje Krekenavoje. Taigi naujai iškeptas krikščionis ieškojo, kur prisiglausti… Tuomet buvau susipažinęs su neseniai iš Prancūzijos atvykusiais joanitais Antakalnyje, kurie man padarė tikrai didelę įtaką. Tačiau iš dr. V. Rastenio sužinojęs apie ateitininkus (apie juos prieš tai nieko nebuvau girdėjęs), kurie taip susiję su Lietuvos nepriklausomybės istorija, iš karto supratau, kad tai bendruomenė, su kuria noriu susieti savo gyvenimą. Sunku pasakyti, ką man iš tiesų reiškia mūsų organizacija, nes ilgainiui ateitininkiškos vertybės tapo mano gyvenimo būdu ir savastimi.
Kokia tuo metu buvo organizacija ir Lietuva?
Tuo metu mūsų visuomenė dar gyveno Atgimimo dvasia, viskas keitėsi, atsikūrė įvairios tarpukariu veikusios organizacijos ir politinės partijos, todėl ir mano vertybinis pasikeitimas tarsi įsiliejo į tą bendrą pokyčių vėją. Tuo metu niekas nežinojome, kokia bus Lietuva po 20-ies ar 30-ies metų. Man tada atrodė, kad įmanoma atkurti tai, kas buvo iki okupacijos. Kadangi manyje vyko pokyčiai, atrodė, kad su manimi keičiasi ir visa Lietuvos visuomenė, grįžtanti prie savo krikščioniškų šaknų ir Tėvynės meilės vertybių. Didelį įspūdį man padarė į pirmąjį Studentų ateitininkų sąjungos suvažiavimą iš Kauno į Vilniaus universitetą atvažiavę studentai ateitininkai, nes iki tol nebuvau sutikęs tikinčių savo bendraamžių, tai įkvėpė ir mane duoti studento įžodį.
Kitas didelis tuometinis įspūdis yra susijęs su prieš keletą metų iš JAV į Lietuvą atvykusiu dr. Arvydu Žygu, kuris visa savo esatimi atrodė tarsi žmogus iš „kitos planetos“, tiek savo intelektu, tiek kalbėjimu ir net išvaizda taip smarkiai skyrėsi iš gana pilkos tuometinės posovietinės aplinkos. Jis buvo tikrai charizmatiškas lyderis, kokių galima sutikti turbūt tik didelių visuomeninių lūžių perskyroje. Visgi man didžiausias autoritetas tuo metu buvo prieškarinis ateitininkas, Birželio sukilimo dalyvis ir vienas pagrindinių ateitininkijos atkūrimo iniciatorių dr. Vincas Rastenis.
Kitos man svarbios pirmosios ateitininkiškos patirtys buvo mano pirmoji stovykla Berčiūnuose 1993 metų vasarą ir XII AF Kongresas „Ateitį regim Tėvynės laimingą“ 1994 metų vasarą Filharmonijos rūmuose, kuriame dalyvavo per šimtą sendraugių, studentų ir moksleivių ateitininkų iš Šiaurės Amerikos, Brazilijos ir Vokietijos. Tuomet pirmąkart pamačiau ir išgirdau ambasadorių Vytautą Dambravą, poetus Bernardą Brazdžionį, Kazį Bradūną ir Kęstutį Genį, dr. Vytautą Vygantą, dr. Petrą Kisielių, dr. Adolfą Damušį ir jo žmoną Jadvygą bei dukrą Gintę, dr. Justiną Pikūną, kun. Kęstutį Trimaką, kun. Juozą Šeškevičių, s. Margaritą Bareikaitę ir kitus. Kongresą filmavo LRT ir rodė per „Panoramą“. Įsimintinas įspūdis iš šio renginio išliko iki dabar. Aišku, tuometinio AF vado Juozo Polikaičio dažnas atvykimas į Lietuvą ir praktiškai viso Kongreso suorganizavimas bei jo (kartu su visa savo šeima) parodytas dėmesys Lietuvos ateitininkams man taip pat darė nepaprastą įspūdį ir norėjosi iš jo mokytis bei juo sekti.
Kaip pasikeitė mūsų valstybė ir organizacija per praėjusį nepriklausomybės laikotarpį?
Iš vienos pusės, mūsų visuomenė ir valstybė pasikeitė neatpažįstamai. Ji sustiprėjo finansiškai, įgavo tam tikrą pasitikėjimą savimi ir mokosi gyventi kaip laisva tarp laisvų. Kita vertus, mes tapome „žmogiškaisiais ištekliais“, o mūsų santykiai iš paprastos bendrystės pasidarė „paslaugų teikimu“ vienas kitam. Taigi, iš uždaros ir savimi bei kitais nepasitikinčios sovietinės visuomenės tapome vartotojiška visuomene, kurios vienas pagrindinių tikslų yra kuo didesnis vartojimas, o viena iš esminių valstybės piliečio tapatybių – vartotojas. Tačiau net vartodami, jau nekalbant apie visuomeninį ar politinį gyvenimą, vis dar mėgdžiojame kitus, galvodami, kad tai ir yra tikrasis gyvenimas. Todėl manyčiau, kad gilumine prasme mūsų visuomenės gyvenimo (nepasitikėjimo savimi) paradigma nepasikeitė, nes galvojame, kad tiek versle, tiek visuomeninėse ir valstybinėse struktūrose turime kopijuoti kitų patirtį. Labai norėtųsi, kad ateitų suvokimas, jog kiekvienas iš mūsų – tiek asmeninių santykių plotmėje su kitais žmonėmis, tiek mūsų valstybė tarptautinėje arenoje – papildome vienas kitą. Kitaip tariant, mums visiems yra skirta svarbi vieta po saule, kurios niekas kitas be mūsų negali įprasminti. O čia jau galime kalbėti apie asmeninį ir apie tautinį pašaukimą, kur labai tinka popiežiaus Pranciškaus pernykštis kvietimas tiek kiekvienam asmeniškai, tiek visai mūsų visuomenei grįžti prie savo šaknų. Beje, simboliška, bet kalbamės spalio mėnesį, kurį popiežius Pranciškus paskelbė Misijų mėnesiu. Noriu pakviesti kiekvieną iš mūsų susimąstyti – o kokia gi yra mano misija šiame gyvenime? Kaip galėčiau ją išpildyti? Nebijokime svajoti ir pasiryžti tam gėriui, kurį galbūt laikome paslėpę savo širdies slapčiausioje kertelėje.
Kokį save prisimenate studijuojantį paskutiniuose kursuose, apie ką tuo metu svajojote ir kokią turėjote savo karjeros viziją?
Visų pirma, turiu pripažinti, kad teisės studijomis rimtai susidomėjau tik studijoms perkopus į antrą pusę, t. y. trečio kurso pabaigoje. Iki to laiko studijos nebuvo prioritetinė sritis mano asmeniniame gyvenime, be to, nelabai galėjau savęs įsivaizduoti dirbančio teisininku: baudžiamoji teisė manęs netraukė, o darbas teismuose atrodė susijęs su per didele įtampa ir atsakomybe. Iš pradžių svajojau apie tarptautinę teisę ir diplomatinį darbą, tačiau įstojau į valstybės valdymo šaką su viešosios teisės specializacija, kurią visiškai naujai atradau ketvirtame kurse. Negaliu pasakyti, kad studijų pabaigos metais turėjau kokių nors ypatingų karjeros lūkesčių. Tiesa, žinojimas, kad Pranas Dovydaitis ir Stasys Šalkauskis XX a. pradžioje taip pat studijavo teisę, man darė didelį įspūdį. Beje, priešingai nei daugelis mano bendrakursių, būdamas 4–5 kurse niekur nedirbau, nes maniau, kad mano, kaip ateitininko, pareiga – gerai mokytis. Viešosios teisės specializacija nulėmė ir mano pirmąją darbovietę – Seimo Teisės departamentą. Iš kitos pusės, advokato, ginančio žmogaus teises ir interesus, profesija man taip pat imponavo, tačiau po trumpos advokatavimo patirties supratau, kad tai nėra mano pašaukimas. Prisimenu vieną darbo pokalbį prieš pat baigiamuosius egzaminus: vienos tuomet augančios privačios įmonės vadovas pasiūlė man darbą su neapmokestinamųjų įmonių steigimu: nors darbas privačiame sektoriuje (sugriuvus sovietinei sistemai) tuo metu atrodė labai viliojamai, tačiau išdrįsau jam pasakyti, jog toks darbas prieštarauja mano įsitikinimams. Taigi, ateitininkiškos vertybės ir čia pasitarnavo.
Šiuo metu esate Vilniaus universiteto dėstytojas ir matote universitetą iš vidaus. Koks jis? Ar jis vis dar atlieka savo klasikinę misiją visuomenėje?
Gal nuskambės kiek netikėtai, bet nemanau, kad kada nors istorijoje buvo toks laikotarpis, kai bet kuris universitetas pilnai įgyvendino savo misiją: iš vienos pusės, būti studentų ir dėstytojų bendruomene, iš kitos pusės – ieškoti tiesos ir kelti visuomenėje fundamentalius klausimus. Viduramžiuose tam trukdė luominė visuomenė, XVI amžiuje – konfesinis susiskaldymas, beveik visą XIX amžių aukštųjų mokyklų Lietuvos teritorijoje nebuvo, tarpukaris buvo labai trumpas laisvės švystelėjimas, o sovietmetyje kalbėti apie humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimus, kurie ir yra universiteto misijos pagrindas, būtų labai sudėtinga dėl primesto autoritarinio režimo ir dėl siekio jį padaryti sovietinės edukacinės sistemos dalimi. Kita vertus, universitetas net ir sovietinės okupacijos laikais visgi išlaikė bent jau minimalią autonomiją, kurią garantavo dalies mokslininkų tylusis pasipriešinimas sovietiniam režimui.
Paradoksalu, bet šiandien universitetui įgyvendinti savo misiją ne ką lengviau nei sovietmečiu, nors dėstytojai ir tyrėjai iš principo turi tokią akademinę laisvę, apie kurią sovietmečiu buvo galima tik pasvajoti. Tačiau šiandien universitetui reikia veikti vartotojiškoje visuomenėje, kuri santykius tarp dėstytojo ir studento nori paversti ne bendruomenės, o iš radikalaus individualizmo kylančiais paslaugų teikėjo ir kliento santykiais, tuo tarpu atsakymų į fundamentalius visuomenės klausimus paieškos ir akademinė laisvė yra apsunkinamos vertybinio ir politinio visuomenės susiskaldymo bei visuomenėje vyraujančio nepotizmo ir karjerizmo. Visgi vienas iš šiandienos universiteto iššūkių yra stipresnis tikėjimas universiteto misijos poreikiu šiuolaikinei visuomenei. Beje, šį mėnesį vyksiantys demokratiniai VU tarybos ir rektoriaus rinkimai teikia daug vilties.
Greitai studentus ištiks egzaminų laikas, kuris nepalieka abejingų. Ką galite patarti studentams artėjant sesijai? Kaip pasiekti gerų rezultatų akademinėje srityje? Be to, studentai bijo dėstytojų „kirvių“, kartais skundžiasi, kad dėstytojas „užsisėdo“. Patarkite, kaip sukurti gerą ryšį su dėstytojais.
Bendro ir visiems tinkamo atsakymo apie tai, kaip pasiekti gerus studijų rezultatus, turbūt nėra, tačiau mano paties studijų rezultatai pagerėjo, kai pradėjau nuoširdžiai į jas gilintis ir, galima sakyti, įsimylėjau jas. Be to, nereikia bijoti sau prisipažinti ir keisti studijas, jei supratai, kad jos tikrai ne tau. O studentų ir dėstytojų santykių klausimas vėl grąžina mus į vieną iš svarbiausių universiteto misijos aspektų – tai bendruomenės universitete kūrimas. Būtina suprasti, kad tos bendruomenės niekas kitas mums nesukurs, todėl aš nežinau kitos priemonės šiam tikslui pasiekti, kaip pagarba vienas kitam. Mano vizija – universitetas, kuriame studentai nesityčioja vienas iš kitų, dėstytojai nekelia tarpusavio intrigų ir gerbia studentus, siekdami jiems perduoti savo žinias, o studentai jiems atsako tokia pat pagarba ir taip garantuoja universitetinės kultūros ir mokslo tęstinumą.
Ar neįžvelgiate grėsmės, kad teisinė valstybė turi tendenciją iš visuomenės pašalinti subsidiarumą ir autonomiją? Atrodo, kad šiandien Lietuvoje stengiamasi visas problemas spręsti teisinėmis priemonėmis, bet ar jos tikrai efektyviausios?
Čia ir yra paradoksas, kad demokratinėje visuomenėje vienas iš teisinės valstybės elementų turėtų būti subsidiarumas, apimantis valstybės pagarbą nevalstybinio sektoriaus autonomijai. Kitaip tariant, subsidiarumas reiškia, kad valstybės funkcionavime turi veikti santykiai – ne tik „iš viršaus į apačią“, bet ir iš „apačios į viršų“ principu. Apie tai neseniai kalbėjo vysk. Kęstutis Kėvalas, reaguodamas į visuomenėje kilusią diskusiją apie tai, kas yra teisinė ir kas yra gerovės valstybė. Čia galvoju ne tik apie tiesiogiai mūsų Konstitucijoje įvardytą aukštųjų mokyklų, vietos savivaldos, religinių bei tautinių bendruomenių autonomiją ar teisinį savarankiškumą, bet ir apie šeimą, profsąjungas ar net namų bendrijas, studentų korporacijas bei apskritai visą vadinamąjį nevyriausybinį (NVO) sektorių, be kurio svaraus indėlio jokia demokratinė valstybė negali tinkamai funkcionuoti. Tačiau dėl subsidiarumo stokos mūsų visuomenėje nenorėčiau kaltinti vien valstybės institucijų, nes subsidiarumo ir autonomijos dažniausiai turime tiek, kiek patys jos išsikovojame. Vienas didesnių posovietinės visuomenės (ne tik Lietuvos) sunkumų yra per didelis individualizmas, susiskaldymas ir nusivylimo nuotaikos bei per didelių lūkesčių valstybei suteikimas.
Esate mokslininkas, kurio didelė tyrimų dalis yra skirta konstitucinės teisės mokslui. Kuo ypatinga ši teisės sritis ir kuo ji aktuali mums visiems?
Kaip jau minėjau anksčiau, konstitucinė teisė savo filosofine perspektyva mane patraukė jau bebaigiant studijas VU Teisės fakultete, kai pasirinkau viešosios teisės specializaciją. O doktorantūros studijose, galima sakyti, konstitucinę teisę galutinai įsimylėjau. Konstitucinė teisė mane žavi savo tarpdalykiškumu, nes joje susipina teisė, kalbotyra, istorija, filosofija, pagaliau politikos bei sociologijos mokslai. Nežinau jokios kitos teisės šakos ir mokslo disciplinos, kuri savyje apimtų praktiškai visus socialinius ir humanitarinius mokslus. Konstitucinės teisės pagrindas, aišku, yra pati Konstitucija. Pasaulyje yra šalių visuomenių (pvz., JAV ar Norvegija), kuriose Konstitucija užima tam tikra prasme socialinio šventraščio vietą, o Lietuvos visuomenė, mano manymu, Konstitucijos reikšmės dar nėra įsisavinusi. Visgi mūsų visuomenėje nėra svarbesnio visuomeninio rašytinio teksto kaip Konstitucija, nebent galvotume apie Tautišką giesmę, bet net ir ji yra Konstitucijos dalis, nes įrašyta į Konstitucijos 16 straipsnį. Tiesa, yra lietuvių tautosaka ir folkloras, tačiau aš tai laikau nerašytiniais šaltiniais. Todėl mums, kaip bet kuriai moderniai demokratinei visuomenei, būtina įsisąmoninti konstitucinį naratyvą, nes jame yra daug visuomeninės išminties. Įdomu tai, kad mūsų konstitucinis naratyvas puikiai sugyvena su kitais visuomeniniais naratyvais: moraliniu, religiniu, istoriniu, politiniu, tautiniu, tautosakiniu ir kitais. Aišku, konstitucinis naratyvas (tiksliau, jo supratimas) yra veikiamas kitų pasakojimų, bet ir jis pats veikia skirtingus visuomeninius naratyvus. Pavyzdžiui, mūsų Konstitucijos preambulė į konstitucinį naratyvą įtraukia ne tik Pirmosios Lietuvos Respublikos konstitucijas, bet ir XVI amžiaus Lietuvos Statutus. O tai savo ruožtu daro įtaką ir mūsų istoriniam naratyvui, kuris nuo šiol turi rimtai vertinti idėją, jog Lietuvos Statutai yra Lietuvos konstituciniai šaltiniai.
Kitas pavyzdys: Konstitucija papasakota taip, kad žmogaus teisės joje įvardintos apie dvidešimt kartų, o pareigos paminėtos tik dviejuose straipsniuose. Šitoks žmogaus teisių konstitucinis naratyvas disonuoja su vyraujančiu istoriniu, religiniu ar moraliniu pasakojimu, kuriame daugiausiai dominuoja asmens pareigos, o ne teisės. Todėl minėtas žmogaus teisėmis persmelktas konstitucinis pasakojimas neabejotinai daro įtaką mūsų moralės supratimui apie teisių ir pareigų santykį šiandieninėje visuomenėje.
Visgi, Jūs skatinate rimtai žiūrėti į Konstitucijos tekstą, be to, teko girdėti Jus sakant, kad Konstitucija yra „protingesnė“ už mus. Ką turite omenyje taip sakydamas?
„Rimtą požiūrį į Konstituciją“ (perfrazuojant Ronaldo Dworkino frazę apie „rimtą požiūrį į žmogaus teises“) aš visų pirma taikau teisininkams, o dar labiau – teismams, aiškinantiems Konstituciją. Deja, bet yra teisininkų ir net teisėjų, kurie Konstitucijos rimtai nevertina – nelaiko jos tiesiogiai teismuose taikoma teise, nors tai yra įrašyta pačioje Konstitucijoje. Toks požiūris galbūt atsirado todėl, kad tam tikra dalis Konstitucijos nuostatų yra ne normos, o bendro pobūdžio konstituciniai principai, kuriuos sunku tiesiogiai pritaikyti. Be to, Konstitucijoje yra nemažai nuostatų, susijusių su aukščiausių valstybės institucijų sudarymu ir kompetencija, kas tradiciškai priskiriama politiniams, o ne teisės santykiams. Gaila, bet per ketvirtį amžiaus Konstitucijos galiojimo mūsų teismuose taip ir neatsirado tiesioginio Konstitucijos taikymo tradicijos. Čia reiktų priminti, kad tos politinės normos, kurios įvardytos Konstitucijoje, tampa ir konstitucinėmis, taigi, ir teisinėmis normomis, kurias galima taikyti teismuose.
Kai sakau, kad Konstitucija yra „protingesnė“ už mus visus, vėlgi šį pasakymą skiriu teisininkams ir teisėjams, taikantiems Konstituciją, nes pastarieji neturi kito teisinio mato įvertinti kurios nors teisinės nuostatos „protingumą“, „teisingumą“ ar „racionalumą“, kaip tik mūsų Konstituciją. Aišku, aš neneigiu, kad Konstituciją ir jos nuostatas galima vertinti iš filosofijos, politologijos ar ekonominio efektyvumo perspektyvos, tačiau teisės taikymo procese būtent Konstitucija nustato mūsų teisės atitikimą su teisingumo, protingumo ir racionalumo kriterijais. Galbūt paradoksalu, bet kuo labiau gilinuosi į 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją, tuo labiau man atsiskleidžia jos genialumas. Todėl pritarčiau savo buvusiam profesoriui Bruce’ui Ackermanui, analizuojančiam 1787 m. JAV Konstitucijos priėmimo laikmetį, kad tautos istorijoje būna momentų, kai atsiskleidžia „tautos genijus“. Toks istorinis momentas mūsų tautos istorijoje neabejotinai buvo 1989–1992 metai.
Ar interpretuoti Konstituciją gali visi? Ką reiktų žinoti, kad skaitydami Konstituciją suprastume jos tikrąjį turinį?
Aišku, kad Konstituciją, kaip ir bet kokį rašytinį tekstą, gali aiškinti bet kas, ypač suprantant Konstitucijos ypatingą vietą mūsų visuomenės gyvenime. Tačiau vadinamasis „oficialus“ Konstitucijos aiškinimas – jau teismų prerogatyva, iš kurių svarbiausias vaidmuo čia tenka Konstituciniam Teismui. Konstitucijos aiškinimas yra labai plati tema, tačiau čia galėčiau pasakyti, kad jos aiškinimui galioja bendri rašytinio teksto aiškinimo principai, iš kurių svarbiausi yra gramatinis, loginis ir sisteminis. Kitaip tariant, Konstitucijos nuostatos negali būti aiškinamos contra litteram, t. y. prieštaraujant jos gramatinei logikai, kurios reikšmė visuomet atsiskleidžia tik viso teksto sistemoje. Kitas momentas, į kurį reikia atsižvelgti aiškinant Konstituciją, yra tas, kad ją sudaro dviejų skirtingo pobūdžio nuostatų visuma: bendro pobūdžio principai ir konkrečios normos. Esant konkurencijai tarp principų ir normų, pastarosios turi pirmumą. Pavyzdžiui, Konstitucija numato principą, draudžiantį žmogaus teises varžyti pagal kilmę, tačiau ta pati Konstitucija numato normą, kad kandidatas į Respublikos Prezidentu gali būti tik Lietuvos pilietis pagal kilmę. Todėl asmuo, kuriam nebūtų leidžiama užsiregistruoti pretendentu, nes jis gimęs ne Lietuvoje, negalėtų teigti, kad jis yra diskriminuojamas.
Kokias didžiausias problemas įžvelgiate šiuolaikinės Lietuvos konstitucinės teisės kontekste? Ir kas gali lemti sėkmingą jų sprendimą?
Manau, kad viena didesnių mūsų demokratijos (ne tik konstitucinės teisės srityje) problemų yra pilietinės visuomenės silpnumas, kas ypač atsiskleidžia per rinkimus, taip pat per mūsų bendrą nenorą domėtis viešaisiais reikalais ir įsitraukti į viešų sprendimų priėmimą – nuo dalyvavimo daugiabučio namo bendrijos susirinkime iki prisidėjimo prie aplinkos tvarkymo akcijos. O demokratija visuomet yra „dalyvaujanti demokratija“, kitaip tariant, ji negali veikti be mūsų įsitraukimo. Galbūt ši mūsų visuomenės daugumos nuostata ateina iš sovietinių laikų, kai eiliniai piliečiai nieko negalėjo lemti priimant viešuosius sprendimus, nes viskas valdžios buvo nuspręsta iš anksto. Tačiau, iš kitos pusės, po Nepriklausomybės atkūrimo jau praėjo beveik trisdešimt metų, todėl sovietmečiui visko „nurašyti“ negalime. Kitas su tuo susijęs didelis iššūkis mūsų demokratijoje yra emigracija, kurios šaknys taip pat yra, visų pirma, vertybinės, o tiksliau – vertybių nebuvimas. Gali nuskambėti paradoksaliai ir nemoksliškai, bet manyčiau, kad pagrindinis vaistas nuo šios problemos yra mūsų grįžimas prie šeimos vertybių, kurios, pagal Konstitucijos 38 straipsnį, yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Kol kas atrodo, kad mes to dar nesupratome, nes vaikomės individualistinės pasaulėžiūros, tačiau tikiu, kad, laiko ratui apsisukus, vėl grįšime prie šeimos ir jos vertybių. Taigi, kaip matote, mūsų Konstitucijoje yra nemažai nuostatų, kurių reikšmės mes šiuo metu nesuprantame, bet kurios ateityje dar atskleis visą savo grožį.
Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie savo tyrinėjimus? Į kokius klausimus šiuo metu koncentruojate savo mintis?
Šiuo metu daugiausiai dirbu prie naujos konstitucionalizmo sampratos, leidžiančios iš naujo permąstyti ir Lietuvos Konstituciją, remiantis trimis konstituciniais principais ar kriterijais: teisine valstybe, demokratija ir žmogaus teisėmis. Artėjant mūsų dabartinės Konstitucijos priėmimo trisdešimtmečiui, įdomu būtų panagrinėti, kurios jos nuostatos yra perimtos iš ankstesnių konstitucinių aktų, o kurios yra vadinamieji „teisiniai transplantai“. Pagaliau, dar viena mano tyrimų sritis yra susijusi su jau minėtu Konstitucijos aiškinimu. Norėčiau suformuluoti pagrindinius Konstitucijos aiškinimo principus, kurių turėtų laikytis teismai, aiškindami Konstituciją. Manyčiau, kad visuotinai priimtų Konstitucijos interpretavimo taisyklių nebuvimas yra didelis trūkumas ne tik Lietuvoje, bet ir visame demokratiniame pasaulyje, kas kartais lemia ne tik vadinamojo „teisminio aktyvizmo“ fenomeno atsiradimą, bet ir netiesiogiai gali paskatinti populizmo paplitimą.
Pabaigai norisi Jūsų paklausti: jeigu lietuviai sugalvotų priimti naują Konstituciją, kokį straipsnį iš šios Konstitucijos norėtumėte išsaugoti ir perkelti nepakeistą?
Visų pirma, norėčiau pastebėti paradoksą, jog dabartinė mūsų Konstitucija tiesiogiai nenumato galimybės priimti naujos Konstitucijos in corpore, kitaip nei Rusijos Konstitucija ar Vokietijos Pagrindinis įstatymas. Nebent čia kalbėtume apie palaipsnį visų Konstitucijos skirsnių ir straipsnių pakeitimą istorijos procese. Tačiau, mąstant istoriškai ir politologiškai, galėtume teigti, jog nieko nėra amžino, o per istoriją būna įvairių socialinių bei pasaulinių sukrėtimų ir kataklizmų. Be to, ir pati demokratijos vystymosi kreivė nėra visuomet nuosekli ir linijinė, o labiau spiralinė su įvairiais „įtrūkiais“. Tačiau konstitucionalistui sunku mąstyti apie tokius kataklizmus ir demokratijos „įtrūkius“. Visgi reikia pripažinti, kad ne visos Konstitucijos nuostatos yra vienodai fundamentalios. Viena iš tokių pamatinių ar kertinių konstitucinių nuostatų yra 1 straipsnio nuostata, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Ši nuostata yra fundamentali ne tik dėl to, kad joje atsispindi du pamatiniai konstituciniai principai, t. y. Lietuvos valstybės nepriklausomybė ir demokratija, bet ir todėl, kad tokia formuluotė yra šimtametės Lietuvos konstitucinės tradicijos tąsa: pirmąkart ji buvo įtvirtinta 1920 m. Steigiamojo Seimo gegužės 15 d. rezoliucijoje, vėliau pakartota 1922 m. Konstitucijoje, o dar vėliau – 1949 m. vasario 16 d. partizanų deklaracijos ir pagaliau – 1990 m. kovo 11 d. Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme.
Kita ne mažiau fundamentali konstitucinė nuostata yra žmogaus teisių prigimtinio pobūdžio principas, įtvirtintas Konstitucijos 18 straipsnyje. Šio principo tikslas – garantuoti, kad žmogus niekada neturėtų tapti priemone valdžios rankose, o turi būti jos veiklos tikslu. Pagaliau Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas 7 straipsnyje, taip yra esminis konstitucinis principas, nes be jo Konstitucija prarastų savo esmę ir taptų ne aukščiausiąja, o eiline ar ordinarine teise.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2019-ųjų 9-ajame numeryje)