Šiais metais minime poeto ateitininko Vytauto Mačernio šimtmetį. Ta proga Seimas 2021-uosius metus paskelbė Vytauto Mačernio metais. Tiek poeto kūryba, tiek biografija, nors gyveno jis vos 23-ejus metus, įkvepia dar ir šiandien. Apie savus atradimus dalijasi rašytoja Aldona Ruseckaitė, Vilniaus jėzuitų gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Gabrielė Kutelytė-Savickienė ir Juozo Girniaus moksleivių ateitininkų kuopos narė Elena Nedzinskaitė.

Vytautas Mačernis buvo ateitininkas, kūrėjų korporacijos „Šatrija“ narys, Vinco Mykolaičio-Putino mokinys. Kokia buvo to meto kūrybinė aplinka? Kas dar priklausė Mačernio kartai?

Aldona Ruseckaitė: Vytautas Mačernis nebuvo aktyvus visuomenininkas, jis daugiau poetas vienišius, tačiau Ateitininkų organizacijai priklausė. Būdamas Telšių gimnazijos mokinys 1936 m. lapkričio 18 dieną savo artimam bičiuliui Pauliui Jurkui jis rašo: „Bet darbo tai be galo. Vadovauju literatams ir mažiesiems ateitininkams…“ Atvažiavęs 1939 metų rudenį studijuoti į Kauno universitetą, jaunuolis įstojo į Ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ narius ir šiek tiek dalyvavo veikloje. Mačernio paauglystės, jaunystės metais formavosi naujų poetų karta, kuri ieškojo vietos po saule, norėjo sukurti savo žodį, nutolti nuo jau pripažintų klasikų. Dar būdamas Telšių gimnazistas, Vytautas važinėjo su kitais literatais po Lietuvos mokyklas, skaitė eilėraščius, tuomet susipažino su poetais Pauliumi Dreviniu, Eugenijumi Matuzevičiumi, Pauliumi Jurkumi. Tokia buvo jaunojo Mačernio kūrybos pradžia, jis noriai skaitydavo naujus eilėraščius, publika jam plodavo. Tačiau šis etapas buvo tik nedrąsūs žingsniai. Tikrasis kūrybos pakilimas prasidėjo besimokant universitete – iš pradžių Kaune, vėliau Vilniuje. Mačernis susipažino su savo kartos jaunimu, tai buvo Kazys Bradūnas, Alfonsas Čipkus (vėliau – Alfonsas Nyka-Nilūnas), Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Henrikas Nagys, Eugenijus Matuzevičius, Paulius Jurkus, Pranė Aukštikalnytė, Gediminas Jokimaitis, Leonas Švedas ir dar kiti. Vėliau keletas šių jaunų autorių buvo pavadinti „žemininkais“ ir JAV išleista jų kūrybos antologija „Žemė“ (1951 m.), į kurią įtrauktas ir Vytautas Mačernis. Ši poetų karta siekė sukurti savo naują poezijos srovę, įrodyti talentus, atitrūkti nuo garsių klasikų. Kūrybos aplinka iš pradžių buvo gan palanki, juos globojo profesoriai, ypač Vincas Mykolaitis-Putinas, tačiau 1940 m. birželio mėnesį Lietuva buvo okupuota Sovietų sąjungos, po metų prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, atūžė vokiečių fašistų tankai. Tad istorinės kūrybos sąlygos buvo gan sunkios ir sudėtingos. Bet Mačernis sugebėdavo nutolti nuo brutalių įvykių. Kai kartą bičiulis paklausė: „Vytautai, kaip tu gali kurti, kai tokie neramūs laikai? “, jis atsakė: „Aš neįsileidžiu tų įvykių į savo vidų…“ Ir išties Vytauto Mačernio karta į literatūrą įrašė naują savitą žodį, užsiėmė platų literatūrinį lauką. Kiekvienas jų buvo asmenybė, mokėjo kalbų, jiems ir jų kūrybai įtakos darė tuo metu populiari egzistencializmo srovė, jaunuoliai skaitė Europos filosofus: tai F. Nietzsche, S. Kierkegaard, K. Jaspers, M. Heidegger. Buvo ir dar vienas aspektas – jaunieji kūrėjai nebuvo nutolę nuo kaimo, nuo savo tėvų, gimtųjų sodybų, nuo šaknų, tokie įvaizdžiai pulsavo šios kartos poetų kūryboje, tačiau jau pakelti į aukštesnį išraiškos lygmenį nei prieš juos buvusios kūrėjų kartos.

Poeto likimas – tragiškas. Būdamas vos 23-ejų jis žuvo nuo skeveldros. Kita vertus, jo gyvenimas buvo pripildytas akademinės veiklos, kūrybos, bičiulystės. Kokie Mačernio biografijos faktai gali mus, šių dienų žmones, ko nors išmokyti?

Aldona Ruseckaitė: Taigi ir gali pamokyti susikaupimo savyje, kuo mažiau blaškymosi aplinkoje, įsiklausymo į save. Jaunutei draugei Danguolei 1939 m. balandžio 24 dieną Vytautas rašė: „Aš taip norėčiau viso atsikratyti ir pažiūrėt, vidujinį gyvenimą gyvendamas, kur jis nuveda, kas gi pagaliau jo ribomis eina. O jaučiu, kad jis didelis ir galingai kviečiantis savin. Pamatysime.“ Dar būdamas labai jaunas, Mačernis buvo susikūręs savitą gyvenimo filosofiją, kad žmogus turi susikurti aukštąsias akimirkas, kai tarsi pakyla nuo žemės ir susilieja su visatos didybe. Tačiau gali ištikti ir dūžtančios formos, kai sunkumai, nelaimės, karas – tad reikia mokėti gyventi ir dūžtančiose formose. Vytautas buvo labai darbštus, jis dieną susiskirstydavo valandomis ir dienotvarkės griežtai laikydavosi. Draugams sakydavo, jog švęsti ir linksmintis smagu tik tada, kai padarytas darbas. Labai daug skaitydavo, mokėsi užsienio kalbų – jau galėjo kalbėti, skaityti ar suprasti net septynias kalbas, knygas skaitydavo originalo kalba žodyno pagalba. Mažų žodynėlių būdavo pilnos kišenės, turėdamas valandėlę mokydavosi žodžių. Jo nuostata buvo tokia, kad mažos tautos atstovas turi išmokti daug kalbų, jog Lietuva galėtų dalyvauti visos Europos veikloje. Jis netgi numatė, jog ateityje bus įkurta Europos taryba… Mačernis labai vertino savo gimtuosius namus, Šarnelės kaime jis parašė beveik visus savo eilėraščius. Laiškuose rašydavo, jog jo gimtinė labai gražioje vietoje, kad jis jaučiąsis tarsi tos žemės dalis. „Vizijų“ cikle iškėlė savo genties svarbą, norėjo darbais įsijungti į giminės kartų grandinę. Mes kartais per greitai išsižadame savo Tėviškių, užmiršdami, jog jose mūsų šaknys. Vytautas to niekada neužmiršo. Be to, Mačernis buvo labai draugiškas, jis leisdavo nusirašyti savo eilėraščius, skaitydavo juos garsiai, mokėjo savo kūrybą mintinai. Vieną rudenį atvažiavo po atostogų į studijas, motina buvo davusi šimtą litų, tad vaikinas iš karto nukulniavo į antikvariatą, už visus pinigus prisipirko knygų, tąsyk daugiausia rusų literatūros: F. Dostojevskio, L. Tolstojaus, M. Čechovo kūrybos. Mokslo metai dar nebuvo prasidėję, tad jis savo kambaryje dviem savaitėms užsidarė, perskaitė, o tada sukvietė kurso draugus, jiems pasakojo, ilgai diskutavo. Ką pats suprato, žinojo, norėjo ir kitiems perduoti.

Gabrielė Kutelytė-Savickienė: Dar mokykloje pamenu lietuvių kalbos mokytojos ištarą, kad jaunasis klasikas Mačernis savo talentu būtų pranokęs patį Maironį. Man tai skambėjo kaip labai rimtas pareiškimas, kartu ir intriguojantis paskatinimas domėtis šiuo poetu. Išties, kaip svarbu mačerniškai išjausti gyvenimą su visu jo turiniu ir svoriu, kurti asmeninį poetinį pasaulį iš tragizmo, meilės, gyvenimo filosofijos negailint savęs ir savo laiko, nedaugžodžiaujant, nuolat ieškant gelmės, ne redukuojant, o suintensyvinant, iškeliant į metafizinę šviesą esminius dalykus ir, svarbiausia, į tai įtraukiant savo bičiulius, gyvenimo meilę. Kūryba tarsi išgrynina, išsijoja tai, kas tikra, vertinga. Tos kartos, to meto filosofija, menas, literatūra iš esmės kviečia mus atsakyti į klausimą – kas karų ir pandemijų kontekste vis dėlto yra žmogus? Žmogus galingas ištverti viską, gebantis kurti ir kūrybos proceso metu nutolinti egzistencinį triukšmą, grimzti į savo esmę, svarstyti gyvenimą ir iki pirštų galų suvokti savo vienišumą: „Triukšmingai muzikai aplinkui aidint, <…> išeisiu vienišas į amžinąją naktį.“ Tik kas slypi už viso to? Mačernis, man asmeniškai, turi kažkokią paslaptį, kad yra dar kažkas be empirinio, juntamo pasaulio. Apie tai kalba ir jo kuriamas lyrinis subjektas – žmogus visomis prasmėmis yra paslaptis: „Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu / Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?“ Alfonsas Nyka-Nyliūnas apie Mačernį yra taip pasakęs: „<…> jo tamsiose ir liūdnai drėgnose akyse, visame palinkusiame, tarytum kūdikiškame pavidale jau tada buvo kažkas būdinga visiems anksti mirusiems poetams, ir didelis jo poezijos pasisekimas gyvam tebesant – tarsi paties likimo atlyginimas, ciniškas atlyginimas už tai, kad jam tik taip trumpai tebuvo leista maitintis, jo paties žodžiais tariant, „geriausiais žemės vaisiais“. Taigi, visame būties tragizme ir paradoksuose degti gyvenimu ir kurti – štai ko galime pasimokyti iš Mačernio!

Vytauto Mačernio kūryba įtraukta į lietuvių literatūros mokyklinę programą. Ar Mačerniu jauni žmonės susižavi? Ar jo poezijoje moksleiviai randa sau ką nors artimo?

Gabrielė Kutelytė-Savickienė: Mokykloje pirmoji pažintis su Mačerniu prasideda septintoje klasėje, moksleiviai skaito poeto laiškus Danguolei, Pauliui Jurkui, sonetus, išklauso Ruseckaitės pasakojimus apie Mačernio tėvo mirtį, partizaninius neramumus. Kiek matau iš mokinių nuotaikų ir pasisakymų, Mačernis turi savito liūdesio, kuris atliepia sudėtingą paauglystės tarpsnį, Mačernis supranta, ką reiškia būti nusivylusiu, trapiu, nesuprastu žmogumi, turinčiu įtemptą santykį su pasauliu, ir tai ypač guodžia jauną žmogų.  Dalinuosi savo mokinių mintimis apie Mačernį:

Urtė Kazlauskaitė, 14 m., 8a kl.

Anksčiau nelabai skaitydavau jo kūrinių, galbūt dėl to, jog į poeziją ne tiek daug dėmesio kreipiau, tačiau dabar, labiau susipažinus su V. Mačernio sonetais ir eilėraščiais, randu juose labai gražių minčių, jie yra jausmingi, dažnai paliečia mano širdį.

Austėja Jakučionytė, 15 m., 8c kl.

Mačernis mano vienas mėgstamiausių autorių. Esu skaičiusi visus sonetus, eilėraščius, noveles ir dalį vizijų. Skaičiau dėl to, kad užkabino gilumu, melancholija, egzistencijos prasmės ieškojimu, mirties tema ir t. t. Ar autorius aktualus jaunam žmogui? Manau, Mačernis artimas jaunimui, kadangi rašė jam aktualiomis temomis – apie dvasinius išgyvenimus (kritimus ir kilimus) jaunystėje, kančią ir kt. Domėtis šiuo autoriumi ir skaityti jo kūrinius, mano galva, yra prasminga ir naudinga. 

Ar savo gyvenamuoju laiku jau buvo besiformuojanti poeto legenda, kaip jis buvo vertinamas savo kartos poetų ir paprastų žmonių, ar jau gerai žinomas, ar suprasta, kad jis – didelio talento žmogus? Kaip tampama ir kaip Vytautas Mačernis tapo klasiku?

Aldona Ruseckaitė: Būdamas gyvas Mačernis klasiku netapo, knygelės neišleido, bet savo vertę pajuto. Ypač jam buvo svarbus profesoriaus V. Mykolaičio-Putino pripažinimas. 1942 metais viename Vilniaus universiteto literatų susibūrime, kuriame studentai skaitydavo savo kūrybą, Mačernis paskaitė pora „Vizijų“. Mykolaitis studentų kūrybą apibendrindavo tų sambūrių pabaigoje, o tąsyk po Vytauto paskaitymo profesorius pakilo nuo kėdės ir entuziastingai pasakė: „Štai tikra poezija ir tikras poetas“. Dėstytojai Mačernį laikė labai gabiu, nes ir filosofiją jis mokėjo gerai, su filosofijos profesoriumi V. Sezemanu pasikalbėdavo kaip kolegos, įprasto egzamino niekada nebūdavo, po laisvo pokalbio Vytautas gaudavo aukščiausią balą. Ir profesorius, ir studentas planavo po studijų Vilniuje filosofijos studijas tęsti Sorbonos universitete. Tarp studentų Mačernis išties jau buvo legenda, jo eilėraščius nusirašinėdavo, ypač bendrakursės, jis bendrabutyje eiles deklamuodavo angliškai, buvo labai išsilavinęs, apsiskaitęs, be to, elegantiškas, paslaptingas. Kaip vertinamas paprastų žmonių? Turbūt dar beveik niekaip, nes mažai jis su paprastais žmonėmis spėjo pabendrauti, nors kai sekmadieniais iš Šarnelės atvažiuodavo į Žemaičių Kalvarijos bažnyčią, o po to susitikdavo su miestelio jaunimu, jiems eilėraščiai patiko, jie Vytautu žavėjosi. Kai Vytauto talentą pripažino profesorius Mykolaitis, kai kūrybą garbino universiteto studentai, jo sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė netgi priekaištavo mylimajam, kad jis jau esąs per daug išdidus, gal net arogantiškas. Štai viename laiške mergina gavo eilėraštį „Aš pažinau karalių tavyje“ su autoriaus prierašu, kad jam šis eilėraštis labai patinka, tad „atleisk už nekuklumą“. Vadinasi, eilėraščio karalius esąs jis pats… Tačiau didžiausias pripažinimas buvo 1944 m. kovo 28 dieną, kai Vilniuje, filharmonijoje vyko Literatūros ir dainų vakaras, kurį organizavo Mykolaitis-Putinas. Nors ir karo metai, poetų susirinko didelis būrys. Ir štai ateina eilė eilėraščius skaityti Mačerniui. Jis išsitraukia trioletus, perskaito: „Kadaise žemėj buvo daug velnių, / kurie norėjo sielą pirkt žmogaus…“ Jau Vytautas lenkiasi, jau eina nuo scenos, tačiau aplodismentai taip griaudi, jog galima apkursti. Jį vėl kviečia į sceną, šaukia: „Skaityk dar, skaityk!“ Ir jis skaito, o žiūrovai nuo scenos nepaleidžia, jie ploja ir ploja, o jis vis grįžta ir skaito. Tą dieną buvo absoliutus Mačernio triumfas! Tačiau klasiku jaunasis poetas tapo jau vėlai, po kelių dešimtmečių. Tik 1970-aisiais išėjo jo eilėraščių knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“. Tada iš naujo visi atrado Mačernį ir suprato, koks jis talentingas, originalus, įdomus, koks lietuvių literatūroje esąs svarbus ir reikalingas.

Elena Nedzinskaitė: Manau, Mačernį buvo lengva heroizuoti dar ir tada, kai jis buvo gyvas. Jis turėjo gilią dvasią ir pasaulio pažinimą, kurio jam vis neužteko. Jis uždegdavo aplinkinius savo žodžiais ir veiksmais, kaip laiške rašė: „Mano gyvenimas yra degantis gyvenimas, kiek aš nedegu, tiek negyvenu, ir nedegančias dienas aš visai be gailesčio metu iš savo kalendoriaus lakštų ir jų visai nevertinu.“ Iš mamos esu girdėjusi, kad knygą galima vadinti klasika tada, kai praeina trisdešimt metų, viena karta, ir ji yra toliau skaitoma bei vertinama kitų kartų. Todėl drąsiai teigiu, jog Vytautas Mačernis yra klasikas. Jo kūryba dar dabar paliečia ir sužadina jaunuolių sielas, jo žodžiai, atrodo, sukrečia tavo vidinį pasaulį, bet kartu ir nuramina, skatindami siekti daugiau iš šio laikino gyvenimo.

Pasidalinkite, kuris Vytauto Mačernio eilėraštis Jums asmeniškai artimiausias, o gal įsiminusi ir dažnai išnyra viena ar kita jo eilutė?

Aldona Ruseckaitė: Man nuo jaunų dienų patiko ir tebepatinka Rudens 25 sonetas: „Einu, bet nežinau, į kur nueisiu, / Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės: / Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių / Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties. / Aš klausiau kunigų ir filosofų – / Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai. / Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa: / Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“ Soneto paskutines šešias eilutes galima paskaityti Mačernio kūrybos knygoje. Bet ir daugiau jaunojo poeto eilučių dažnai skamba mano galvoje: „Mes nežinome kam, bet gyventi, / Kurt ir juoktis pasauly – puiku…“ arba „Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės. / Noriu pats surasti savo kelią…“ Žaviuosi V. Mačernio „Vizijomis“, aš jas galiu ir šimtąjį kartą skaityti – visada dar atrandu ką nors naujo.

Elena Nedzinskaitė: Kai perskaičiau daugiau Mačernio eilėraščių, pasidarė sunku išsirinkti artimiausią, nes daugelis eilėraščių, atrodė, įgarsino vidines mintis. Vienas iš jų yra „Vasaros“ pirmasis sonetas, kuris mane paskandino savo vaizdiniuose. Jis man toks artimas, kad atrodė, jog žodžiai buvo išpešti iš mano lūpų. Bet įsimintiniausia Mačernio eilutė man yra jau minėta „kiek aš nedegu, tiek negyvenu“. Ją išgirdau ateitininkų renginyje prieš keletą metų ir ilgai nešiojausi tik kaip skambią frazę, tačiau laikui bėgant išties ėmiau vis gręžtis į šiuos žodžius ir jais gyventi.

Gabrielė Kutelytė-Savickienė: Vertinu Mačernio kūrybą, poeziją, bet įdomiausi man – užkulisiai, jo santykis su literatūra anapus poezijos teksto, mąstymo strategija. Literatūrinis dienoraštis – jo skaitymo refleksijos erdvė – atskleidžia šios asmenybės santykį su tikrove, dvasine žmogaus ašimi, kurios ištakos užgimsta literatūriniuose ieškojimuose. Bene įdomiausias jo palyginimas ,,siela it guma“, kurią reikia treniruoti, tampyti, reikalaujanti žmogaus pastangų, ugdymosi, man tai siejasi su iš antikos laikų mus pasiekiančia įtemptumo sąvoka. Žmogus ir siela, ir kūnu negali būti suglebęs, turi turėti tonusą, tamprumą, beveik kaip guma! Labai modernu. Štai viename laiške Pauliui Jurkui jis rašo: „Kuo blogu kunigu būti – geriau nebūti; kuo blogu rašytoju būti, geriau malkas kapoti.“ Mačernis buvo karštuolis, drungnumas, paviršutiniškumas – nepageidaujamas, tačiau žmogui neišvengiamas. Štai ketvirtajame Žiemos sonete skambi eilutė „Man patiko tik vandenys gilūs“ ir čia pat išnyranti dviplanė žmogaus esmė, traukiantys „niekingi dalykai“, blizgučiai. Ir vis dėlto koks teisus šis jaunas poetas, kviesdamas mus išmokti gyventi dūžtančiose formose ir nurodydamas, kaip tai padaryti. Tiesa, atsakymus teks rasti patiems. Gero skaitymo!

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 4-ajame numeryje)