Repetuoja choras – neįprastas vaizdas po tiek laiko trukusio karantino. Visi mokomės kompozitorės Kristinos Vasiliauskaitės kūrinį „Mišios Visų Šventųjų garbei“, parašytą Lietuvos liturginės muzikos kompozicijų konkursui, kuriame jis laimėjo pirmąją vietą. Muzika šviesi, o dainuodama vis mąstau, kas slepiasi už šių natų. Taip po kelių mėnesių su ne pagal šio pasaulio madą kuklia ir romia Kristina kalbamės Bernardinų parke, kur netrūksta paskutinių šiltų rudens dienų šurmulio.
Pradėkime nuo pradžių. Kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika?
Viskas prasidėjo nuo gimimo. Buvau septintas vaikas šeimoje, visi vyresni mokėsi muzikos. Vyriausias brolis Bernardas – vargonininkas, seserys Beata ir Edita – smuikininkės, brolis Virgilijus – violončelistas, brolis Augustinas violončele grojo Vilniaus kvartete, Andrius – pianistas. Abu Tėveliai, Leonardas ir Ona Vasiliauskai, buvo didžiuliai muzikos mylėtojai. Tėvelis daugybę metų dirbo Operos ir baleto teatre, buvo orkestro inspektorius, grojo pirmu trombonu ir buvo trombonų grupės koncertmeisteris. Dar vaikystėje kartu su broliu Izidoriumi Vasyliūnu (vėliau tapusiu garsiu smuikininku) pasižadėjo siekti aukštumų muzikos srityje. Abu jie išgyveno pirmąjį ir antrąjį pasaulinius karus, tai aš ilgą laiką stebėjausi, kaip mes čia taip gražiai gyvename: jokių sukrėtimų, jokių karų iki šios pandemijos. Yra išlikę pasakojimų, jog Tėtis, grodamas trombonu, stumdydavo vežimėlį, kad greičiau užmigčiau, tai aš tuose garsuose ir užaugau. Negalėjau įsivaizduoti, jog egzistuoja kitas pasaulis be muzikos ir kad žmonės gali gyventi neturėdami jokio ryšio su klasikine muzika. Išties, ir dabar nelabai galiu suprasti gyvenimo be muzikos.
Kokį instrumentą pasirinkote?
Surinkusi maksimalų balų skaičių, įstojau į Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos fortepijono specialybę, tačiau greitai paaiškėjo, jog turiu scenos baimę. Tai mane labai blogai veikė, nes aš daug dirbdavau, paruošdavau kūrinius, bet kai juos reikėdavo atlikti scenoje, visa drebėdavau. Ši scenos baimė liko iki šiol. Mokytojai siūlė pereiti į muzikos teorijos skyrių, ir aš susigundžiau, nors negaliu pasakyti, kad man ten labai patiko… Po mokyklos baigimo įstojau į LMTA muzikos istorijos specialybę pas Jadvygą Čiurlionytę. Paskaitėles lankydavau jos namuose. Tai buvo itin šviesi asmenybė, tačiau man, jaunam žmogeliui, labai norėjosi daugiau veiksmo, aktyvesnio dalyvavimo studentiškame gyvenime. Kompozicijos klasės studentai turėjo daug veiklos, nuolat dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, o muzikos istorijoje buvo tik teorija.
Tuomet jūsų gyvenime atsirado kompozicija?
Ne, atsirado anksčiau. Dar mokykloje lankiau kompozicijos pamokas, nes turėjau tokią idėją. Pradžioje aš neišdrįsau svajoti apie kompoziciją. Man tai buvo per didelės viršūnės, bet vis pagalvodavau, kaip gerai būtų parašyti kokį kūrinį. Juk visi šeimoje muzikuojantys: brolis Bernardas – vargonais, seserys – smuikais, broliai – violončelėmis, jauniausias brolis – fortepijonu, dar abu Tėveliai, kurie susipažino dainuodami Nikodemo Martinonio chore Kaune, tad ir chorinė muzika buvo artima. Daug skirtingo repertuaro girdėjau namuose. Eidavau į visus vyriausiojo brolio Bernardo vargonų muzikos koncertus, į visus Operos ir baleto teatro spektaklius, nuolat lankydavausi Filharmonijos koncertuose. Visi broliai ir seserys man buvo didžiausi autoritetai, tad dažnai pagalvodavau, jeigu parašyčiau kokį kūrinėlį, galbūt jie atliktų? Buvo tokių svajonių. Iš dalies tai buvo didelis stimulas kurti savo šeimos nariams. Kaip jie priims – jau kita kalba. Taip pat norėjosi pabandyti įvaldyti įvairius instrumentus, perprasti jų specifiką.
Kiek Jums būtina įvaldyti vieną ar kitą instrumentą/balsą, norint jam parašyti kūrinį?
Reikia daug teorinių žinių. Svarbus to instrumento diapazonas. Žinoti, kaip tas instrumentas geriau skamba: žemame ar aukštame registre. Tuomet galima bandyti. Aš buvau įsimylėjusi visus instrumentus ir dabar obojaus arba fleitos tembras man yra fantastiškas.
Tai koks kelias nuo svajonių apie kompoziciją iki tapimo kompozitore?
Manau, kad kiekvienam žmogui yra skirtas savas likimas. Studijų metu buvo dvi ryškios asmenybės: profesoriai Eduardas Balsys ir Julius Juzeliūnas, kurie dėstė Muzikos akademijoje kompoziciją. Abu buvo skirtingų mokyklų atstovai, ir aš turėjau galimybę pasirinkti vieną jų. Dar mokykloje išklausiau visus prof. E. Balsio kūrinius. Man labai patiko jo kūryba ir iki šiolei stebiuosi, kaip išdrįsau žengti tą lemtingą žingsnį. Nuėjau, pasibeldžiau į duris ir sakau: noriu studijuoti pas jus kompoziciją.
Taip paprastai?
Turėjau pasiryžti, nes buvau itin nedrąsi, bet aš juk labai labai norėjau. Jaunas žmogus daug ko nori, paskui, laikui bėgant, tų norų vis mažėja. Galvojau, jeigu mano artimieji tiek daug pasiekė muzikiniame gyvenime, aš taip pat turiu palikti savo pėdsaką. Jeigu bijau scenos, juk yra kitos galimybės, kiti būdai save realizuoti muzikoje. Reikia pabandyti.
Esate itin kuklus žmogus, kaip šis kuklumas dera su kompozitoriaus gyvenimo keliu, nes čia reikia didelės drąsos, turite pristatyti tai, ką sukūrėte?
Visai nedera. Yra žmonių, kuriems puikiai sekasi pateikti savo kūrybą. Aš buvau kukli, tokia ir likau. Tai yra tikrai sunku, sakyčiau, mano minusas. Tik vėliau vis pagalvodavau: jei visą save atiduodu rašydama vieną ar kitą kūrinį ir jie yra kažko verti, tai jie ir gyvens be mano didelės pagalbos. Suras kelią, patys už save pakovos. Kažkas panašaus ir vyksta. Girdžiu, jog mano kūrinius atlieka, vadinasi, viskas tvarkoje.
Ar teko susidurti su požiūriu, jog kompozitorius – nedėkinga specialybė. Ar buvo raginimų rinktis kažką kitą argumentuojant, jog iš šios profesijos neįmanoma išgyventi?
Nemaniau, kad bus taip sudėtinga, nes kūrybinį darbą pradėjau sovietmečiu. Tuomet buvo aiški sistema. Galėjau būti rami, jog už savo kūrinį, nesvarbu, vykęs jis ar nevykęs, bet užsidirbsiu duonai ir galėsiu toliau ramiai gyventi ir kurti. Paskui viskas sugriuvo, buvo sunkus laikas, keitėsi sistema. Rašyti projektų iki šiolei neišmokau. Ieškoti finansavimo – atskiras darbas. Visą laiką stengiausi dirbti tokius papildomus darbus, kad liktų laiko kūrybai, nes tai buvo pagrindinis mano gyvenimo variklis. Dažnai už kūrybą negaudavau jokio atlygio, bet tai buvo antraeilis dalykas. Tiek jau to… Toks buvo tas laikas, bet per karantiną dėl įvairiausių priežasčių jis pasidarė ypač sunkus.
Nekūrėte?
Spėjau parašyti vienas Mišias, bet šiam darbui buvo stiprus stimulas. Pirmiausia, kad buvo paskelbtas Lietuvos liturginės muzikos kompozicijų konkursas, kurio pagrindinis reikalavimas – parašyti Mišias lietuvių kalba chorui a cappella, nes labai trūko šio žanro kūrinių. Buvo skambučių, žinučių su raginimais būtinai dalyvauti minėtame konkurse, taigi buvo nemažai impulsų iš aplinkos.
Tai pritariate minčiai, jog menininkui geriausia mūza „dedlainas“?
Tas konkurso limitas buvo baisus (juokiasi). Galvoju, jog gyvenime kartais taip susiklosto aplinkybės, jog jauti, kad vieną ar kitą darbą turi padaryti, nepaisant jokių nepalankių aplinkybių. Jis yra skirtas tau. Karantino laikas buvo sunkus, o ir konkurso limitas buvo nerealiai trumpas, bet pavyko rasti ir jėgų, ir laiko naujam kūriniui. Būna momentų, kai atrodo, kad tu nieko nebegali daryti, tiesiog juodas laikotarpis, tuomet dažnai prisimenu vieno pažįstamo išsakytą mintį, kad norint išlikti kūrėju turi nesustoti ir per dieną parašyti bent vieną taktą.
Ar esate numačiusi specialų laiką kūrybai?
Anksčiau pavykdavo gan daug laiko skirti kūrybai, bet pastaruoju metu jaučiuosi tarsi išmušta iš vėžių. Matyt, kalta buitis ir karantinas. Tiesą sakant, man kūryba yra šventas dalykas. Anksčiau netaupydama sveikatos dirbdavau iki vėlumos, kai viskas aplinkui aprimsta ir niekas netrukdo. Dažnai nuo ryto iki vakaro dirbdavau per atostogas, kai visi poilsiauja ir mėgaujasi gyvenimu.
Kaip jūsų kūryboje atsirado sakralinė muzika?
Niekas sovietmečiu nebūtų manęs privertęs rašyti odės Leninui ar Stalinui, todėl rašiau muziką vaikams, instrumentinę muziką. 1988 m. Katedra buvo grąžinta tikintiesiems, o mano brolis paskirtas vyriausiuoju vargonininku. Tuomet man tarsi atsivėrė vartai į kitą pasaulį, visiškai nauja niša. Mano Tėveliai buvo labai tikintys, eiti į bažnyčią buvo šventas reikalas, tik tiek, kad mes visi buvome nutildyti: neužkliūk, neprasitark, tylėk. Ir čia man kaip koks šviežias oro gūsis – galėjau giliai įkvėpti ir kvėpuoti. Pati nustebau, kaip ta muzika pradėjo lietis, nes man ji labai artima. Bažnyčioje nuolat girdėdavau J. Naujalio, Č. Sasnausko kūrinius. Jie yra nepakeičiami. Ačiū Dievui, kad iki šiol juos girdžiu atliekamus bažnyčiose, tikiu, kad ir ateityje jie skambės, tačiau penkiasdešimt okupacijos metų gyvenome duobėje, nes neatsirado nei vieno naujo sakralinės muzikos opuso, religinė kūryba buvo uždrausta. Taigi, bandžiau užpildyti šią spragą ir man gerai sekėsi. Visiems trūko repertuaro. Susilaukdavau prašymų kurti vaikučių chorui, vėliau jaunimo chorui, kuriame metus laiko ir pati giedojau. Buvo geros galimybės, juk vargonavo brolis ir jo žmona, žodžiu, giminės ratas. Nė vienas mano parašytas religinis kūrinys nebuvo neatliktas. Tuomet pradėjau stebėti, kuris kūrinys labiau mėgstamas, kuris skamba dažniau, kuris labiau priimtinas chorams, o ir klausytojams. Padariau išvadą, jog visiškai nebūtina rašyti sudėtingai, ypač bažnytinę muziką, nes paprasta melodija paliečia didesnį žmonių ratą, tad esi arčiau tikslo, nes rašai ne sau, o žmonėms ir Dievui. Amerikoje, kur skamba nemažai mano kūrinių, teko girdėti atsiliepimų, kad mano muzika – tai Šventosios Dvasios dovana. Aš negaliu rašyti atmestinai, nes jaučiu atsakomybę prieš Dievą. Negaliu rašyti tik tam, kad rašyti, nes tai juk ne pasaulietinė, bet bažnytinė, sakrali muzika. Paskui, laikui bėgant, teko išgirsti bažnyčioje atliekant bet ką ir bet kaip.
Ką turite galvoje?
Manau, kad bažnyčioje negali bet kas ir bet kaip skambėti. Gal mano ausys išlepusios, tačiau man svarbu, kad geras kūrinys būtų gerai atliekamas. Tikrai esu išgirdusi visko. Stengiuosi per daug nesigilinti, bet nesinori nuleisti kartelės, nesinori bažnyčioje girdėti prastos muzikos, kuri atliekama prastai.
Ar jūsų kūryboje yra viena pagrindinė tema, aplink kurią viskas sukasi?
Galbūt gamta, nes joje galima rasti atgaivą, ramybę, vidinę pilnatvę. Kuriu muziką, nes ir joje, kaip ir gamtoje, randu ir atgaivą, ir dvasinę pilnatvę, ir pasitenkinimą, ir malonumą.
Bet ar tikrai tik malonumas, o kūrybinės kančios?
Pats sunkiausias momentas – pradėti kurti, bet jei jau pradedu, tuomet negaliu sustoti. Žinau, kad reikės daug ką paaukoti: laiką, sveikatą, nes pradėjusi nemoku sustoti. Ta pradžia ir yra sunkiausia. Tuomet iš gyvenimo reikia stimulo, na kaip ir tas konkursas, be to labai svarbus kitų žmonių paraginimas, palaikymas, paskatinimas, nebūtinai finansinis. Kartais atrodo, kad žmonės mane geriau supranta ir vertina nei aš pati save, tuomet norisi pateisinti jų lūkesčius.
Bendravimas su kitais padeda pažinti save?
Tikrai taip. Todėl man šis laikotarpis sunkus, nes žmonės yra izoliuoti vieni nuo kitų. Tuomet pradedu blogai jaustis. Bendravimas, geri atsiliepimai, teigiamas įvertinimas ar kūrinio gyvas skambėjimas man įkvepia daugiau pasitikėjimo savimi. Manau, kad religinė muzika man padėjo save realizuoti, labiau atsiskleisti, ko negalėčiau padaryti šiuolaikinėje pasaulietinėje muzikoje kaip kiti kompozitoriai.
Ar būna, jog atsisakote meninių ambicijų ir vietoj to kuriate paprastesnį, liturgijai pritaikytą kūrinį?
Nemažai parašiau ir sudėtingų sakralinės muzikos kūrinių, pavyzdžiui, Šv. Pranciškaus „Saulės giesmė“. Tai kūrinys dviem chorams, aštuoniems balsams. Gavau žodinį užsakymą parašyti minėtą kūrinį. Jisai skamba, tačiau tik profesionalių chorų repertuare. Jį atliko Mirga Gražinytė-Tyla su Berlyno radijo choru. Jiems labai patiko, tad atliko ne tik a cappella variantą, bet ir su kameriniu orkestru. Bažnyčioje šv. Mišių metu tokio kūrinio neatliktum, nes jis sunkiai prieinamas bažnytiniam chorui, kuriame mažai profesionalų. Žinoma, smagu, kai į tokius chorus ateina žmonės, turintys muzikinį išsilavinimą, tada visai kita atlikimo kokybė. Labai džiaugiuosi, kad sudėtingesni mano kūriniai yra atliekami, bet jie turi išlaukti savo valandos. Galiausiai tai ir pinigų klausimas.
Turite galvoje, kad brangu nusipirkti natas?
Ne tik natas, bet ir atlikėjams, koncerto organizatoriams reikia sumokėti. Užsieniečiai bando tą atlygį autoriui kompensuoti kitais būdais, pavyzdžiui, nuperka bilietus ir nuskraidina į kitą Atlanto pusę. Surengia priėmimus, apgyvendina, organizuoja koncertus, konferencijas, supažindina su kita kultūra. Yra užmezgami ryšiai su kitais profesionalais. Tai yra žymiai daugiau nei pinigai, kuriuos neaišku kaip vėliau išleisčiau. Šis dėmesys man, kaip autorei, yra labai svarbus.
Teko skaityti, jog daugelis Jūsų kūrinių atliekami Šiaurės Amerikoje. Ar Jus atrado lietuvių bendruomenių, esančių už Atlanto, dėka?
Deja, ne. Su Šiaurės Amerika viskas prasidėjo, kai paskambino man iš kompozitorių sąjungos ir sako: atvažiuoja chorvedys iš Amerikos, ieško kūrinių savo moterų chorui. Ar tu turi kažką? Aš nunešiau „Ein bernelis per laukelį“ ir, berods, dainą „Varpas“. Nežinojau nei kam palikau, nei kas čia prašė, palikau ir dingau. Pasirodo, tai buvo garsus chorvedys Vance Wolverton iš Amerikos. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis domėjosi Pabaltijo chorine muzika ir rinko repertuarą savo moterų chorui. Jam patiko mano kūriniai ir, kadangi jis turėjo ryšių su Santa Barbara leidykla, netrukus juos ten ir išleido.
Kūriniai lietuvių kalba?
Taip, amerikonai juos dainuodavo lietuviškai, nebijojo tokio vargo. Vėliau gaunu laišką, jog kūriniai labai patikę ir klausia, ar turiu sukūrusi kažką daugiau. Taip vėliau buvo išleistos „Kalėdų mišios“, „Ave Maria“, „Missa Brevis in Honorem Beatae Mariae Virginis“. Pastarosios, parašytos lotynų kalba, ten itin prigijo. „Agnus Dei“ dalį pirko ir atlikinėjo daugybė chorų, nes ji buvo pati lengviausia. Puikų „Missa Brevis in honorem Beatae Mariae Virginis“ įrašą padarė Santa Barbaros kamerinis choras „Quire of Voyces“, kuris savo gastrolėse po Europą dažnai atlikdavo ir šias Mišias. Choras „Jauna muzika“ pasakojo, jog vienų gastrolių metu paminėjus, jog jie iš Lietuvos, kitas choras sako: „Taigi Vasiliauskaitė!“ Ir pradėjo gatvėje mano kūrinius giedoti. Aš galiu tik juoktis ir džiaugtis, nes tai tikrai nepaprastai malonus siurprizas. Manau, kiekvienam žmogui yra duotas savas likimas. Pastebėjau, kad man džiaugsmingi dalykai, įspūdingos kelionės visuomet būdavo prieš sunkius gyvenimo išbandymus. Dievas duoda tau pažinti pačią gražiausią gyvenimo pusę, o vėliau tenka už tai sumokėti.
Galbūt eiga ne tokia ir reiktų žiūrėti atvirkščiai: būna sunku, o tuomet ateina geri laikai?
Man dažniausiai būdavo atvirkščiai. Po gražių dalykų ateina išbandymai, kančia.
Tai gal kūrybai gimti reikia skausmo?
Taip, bet tuomet ta kūryba taip pat yra skausminga. Pavyzdžiui, „Stabat Mater“ kūrinys arba Devyni Didžiojo Penktadienio motetai. Manęs paprašė parašyti Didžiojo Penktadienio motetus „Kristaus kančia ir mirtis“, nes Juozas Naujalis sukūręs tik Didžiojo ketvirtadienio ir Didžiojo šeštadienio. Turiu prisipažinti, kad labai prisikentėjau juos rašydama. Kai reikėjo įsigilinti į tekstą, o vėliau jį perteikti muzikoje, tai atrodė tuoj uždusiu nuo tos kančios. Ašaros byrėjo. Manau, negalėčiau perteikti to skausmo, jei pati nebūčiau patyrusi jo gyvenime. O kai teko patirti pozityvius, džiaugsmingus dalykus, tuomet gimė „Magnificat“ – šviesa ir begalinis gėris, tiesiog euforija. Taigi, viskas, kas yra kūryboje, susiję su gyvenimu.
Pastarosios Jūsų sukurtos Mišios yra skirtos Visų Šventųjų garbei. Kiek jūsų gyvenime svarbūs šventieji, kas jums yra šventumas?
Aš labai mėgstu skaityti knygas apie šventuosius, nes jų gyvenimai – įkvėpimo šaltinis. Šventasis juk Dievo kūrinys, kuris labiau nei kiti žmonės siekė tobulumo, daug ko atsisakydamas, daug iš savęs reikalaudamas, nuolankiai Dievui ir žmonėms tarnaudamas, ėjo link šventumo. Dievas prieš pasirinkdamas tą žmogų, jau žinojo, kad jis gali tokiu tapti. Suteikė jam daugybę išbandymų, bet suteikė ir jėgų juos įveikti. Kokiais keliai šventasis ėjo link Dievo? Man tai yra svarbu suprasti, suvokti skaitant knygas apie jų gyvenimus. Kartais pagalvoju, kiek daug man Dievas visko davė, bet kaip aš nemoku vertinti to, ką gavau. O kartais pagalvoju, kodėl mane Dievas taip apleido, užmiršo ir kaip čia vėl susigrąžinti jo malonę? Tad ir bandau atrasti atsakymus knygose apie šventuosius.
Visas mūsų gyvenimas nesibaigianti atpažinimų serija: pažinti talentus, pažinti kitus žmones, pažinti Dievo valią, pažinti save… Ar jaučiatės atpažinusi savo gyvenimo pašaukimą?
Negaliu pasakyti, kad gerai suvokiu Dievo valią, pažįstu kitus žmones ir save pačią. Visgi po kiek laiko supratau, kad per Dievo skirtus išbandymus vyksta mūsų tikėjimo patikrinimas. Viskas yra Jo valioje. Reikia be jokių kompromisų išmokti pasitikėti Dievu. Galiausiai iš kur aš atėjau? Na iš kur? Į tą gražų Dievo sukurtą pasaulį, kurį mokame taip subjauroti. Ir kur aš nueisiu? Čia ir yra išbandymas suprasti ir atsakyti į šiuos klausimus. Aš juk negyvensiu žemėje amžinai, tad reikia išmokti nepasiduoti nevilčiai. Visuomet turėti viltį. Kaip ten sako: tikėjimas, viltis ir meilė. Tai turi būti kaip pamatas! Kiekvieną dieną atiduoti į Dievo rankas, nes kiekviena diena pilna visko, kad ir menkiausių darbelių, tu tik juos padaryk su tikėjimu, meile ir viltimi.
Kelias į šventumą – gerai atlikti savo pareigas?
Taip. Gerai atlikti darbelius, kurie tai dienai tau skirti. Dažnai juk galvojame, kaip čia bus, kas čia bus? Pasirodo, reikia tik išmokti pasitikėti Juo. Ramybė Jums! Ką mes laimėsime, jeigu supanikuosime? Nieko. Geriau nueiti pasivaikščioti, pasimankštinti, prasijudinti. Taigi, svarbiausia išmokti neprarasti ramybės ir vilties, iš savo patirties taip kalbu, nors puikiai žinau, kaip sunku tai įgyvendinti.
Ko klauso kompozitoriai? Ką siūlote paklausyti skaitytojams?
Klasikinė muzika. Visa. Rachmaninovas (Sergei Rachmaninoff), jo galiu klausyti kad ir šimtą kartų. Čaikovskio (Пётр Ильич Чайковский) muzika taip pat nemirtinga. Rusų kompozitorių muzika yra nepaprasta. Taip pat prancūzų kompozitoriai: Debiusi (Claude Debussy), Ravelis (Maurice Ravel), Faure (Gabriel Faure). J. S. Bacho galima bet kada klausyti. Visa klasikinė muzika – tai tikras lobynas. Nesuprantu, kodėl ją nori išstumti iš žmonių gyvenimo. Aukso klodai, kurie atlaikė laiko išbandymus, tad turi ir dabar atlaikyti. Iš jaunesnių kompozitorių – tai norvegas Ola Gjeilo, šiuo metu gyvenantis JAV. Jo pasaulėjauta tokia artima, joje tiek daug šviesos. Labai netikėtai išgirdau giesmę Šv. Juozapui, neatsimenu autoriaus pavardės (Jokūbas Juškevičius – aut. pastaba). Juk ir pas mus tiek daug yra šviesulių. Tai ir ieškokime jų, jei savyje pajutome tuštumą – ieškokime.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 8-ajame numeryje)
