Turbūt ne vienas vilnietis atpažįsta sostinės atributą, puošiantį senamiesčio gatveles – bromas, vartus, praėjimą, į kuriuos užklystame slėpdamiesi nuo lietaus, pasirinkdami trumpesnį kelią pasiekti kelionės tikslą, o kai kuriems iš mūsų bromos dėl savo architektūrinės akustikos yra tapusios vieta sustoti ir užtraukti liaudies dainą ar giesmę. Tiems keliems bromos turi ir dar kitokią asociaciją. Kiekvieną antradienį jie praeina pro tris bromas, kad susirinktų prie Vilniaus širdies – Aušros vartų – ir kartu giedotų liaudies giesmes ir kantičkas. Tad šiandien kviečiu susipažinti su kitokiomis Vilniaus „Bromomis“, o tai padės padaryti ansamblio vadovas Matas Macevičius ir viena iš ansamblio dalyvių, etnomuzikologė Emilija Vaiginytė.
Kaip kilo idėja suburti kantičkinių giesmių ansamblį ir kokia jo priešistorė?
Matas: Turėjau labai gražių patirčių, kurios manyje brandino didelę meilę liaudiškajam pamaldumui. Senovines giesmes girdėdavau vaikystėje ir paauglystėje – jas giedojo mano seneliai. Jų namų sekcijoje gulėdavo prosenelio „Giesmių knyga“, dar vadinama „Kantička“. Vilniaus Jeruzalės mikrorajone, kuriame augau, buvo susitelkusi gana didelė kaimuose augusių ir gerai dainuojančių kaimynų bendruomenė. Tad gimtadieniai, vardinės, patriotinės ir religinės šventės čia buvo švenčiamos kartu, o šiais laikais toks reiškinys jau gana retas. Šalia plačiai išvystytos užstalės dainų ir vaišių kultūros giedojimai taip pat būdavo labai reikšmingi. Pavyzdžiui, Advento laikotarpiu kaimynai anksti ryte vykdavo į Katedrą giedoti Marijos Valandų, o paskui sugrįždavo pusryčiauti kurio nors kaimyno namuose. Didįjį Penktadienį eidavome Vilniaus Kalvarijas, dar įdomiau – retsykiais Gavėnios metu iš Žemaitijos kilę kaimynai sukviesdavo mus į požeminį šilumos punktą giedoti „kalnų“. Giedojimas buvo natūrali ir integrali mūsų bendro gyvenimo dalis.
Vėliau, kai jau savarankiškai įsitraukiau į folkloro judėjimą, supratau, kad ši mano patirtis vilniečių tarpe buvo išimtis. Folkloro kultūra vyravo ne namų aplinkoje, o užklasinėse veiklose – repeticijose ir šventėse. Folkloro judėjime dauguma jautė nepaprastą pagarbą liaudies dainoms, tačiau į giesmes žvelgdavo taip, lyg jos būtų prastesnės, ne pirmapradis, o importuotas folkloras. Tą atspindėjo ir tebeatspindi itin mažas kolektyvų, liaudies giesmes įtraukiančių į savo repertuarą, kiekis. O aš svajojau, kad senosios giesmės taptų ne tik smetoniškos kartos žmonių reikalu. Buvau matęs kitų šalių pavyzdžių, kur sakralusis folkloras yra ypač gerbiamas, plačiai ištyrinėtas, edukuojamas, skambantis vietiniuose ir užsienio festivaliuose.
Viskas gal būtų likę svarstymuose, jei 2017 metais nebūčiau pakviestas į naujai susibūrusią žmonių grupelę, kuri rinkdavosi kiekvieną savaitę mokytis giedoti kantičkas. Tai buvo tiesiog jauni, tikintys įvairių profesijų žmonės, mažai ką turintys bendro su folkloru, bet jaučiantys gilią pagarbą Bažnyčios tradicijai. Ta grupelė buvo tikras atradimas, padėjęs pagrindus tolesnei veiklai. Po kelerių metų gražaus gyvavimo kolektyvas išsiskirstė, o aš ėmiausi burti naują. Mano nuostabai, netrukus į kvietimą prisijungti atsiliepė gražus būrys dainininkų, ir taip gimė „Bromos“. Jau artėja dveji mūsų gyvavimo metai.
Ką reiškia pavadinimas „Bromos“?
Matas: Bromos yra tarmybė, reiškianti vartus, praėjimą. Šis žodis mums teikia daug prasmių, pirmiausia, mes patys šiuo metu esame vilniečiai, o vartai ir varteliai yra vienos ryškiausių senojo Vilniaus architektūros ypatybių. Bromos arba bromai yra apdainuoti ir liaudies dainose („Vilniuj buvo žali bromai“). Garsiausi Vilniaus vartai – Aušros – yra dvasinis Lietuvos simbolis. Turbūt nereikia pasakoti, kokia brangi lietuviui ši šventovė ir kiek asmeniškiausių tautos prašymų sudėta šalia Mergelės Marijos paveikslo. Mes repetuojame buvusiame Basųjų karmelitų vienuolyne, kuris yra prisišliejęs prie Aušros Vartų, tad esame palaiminti būdami tokios šventovės paunksmėje. Po ilgų ir gana šmaikščių paieškų pavadinimą „padiktavo“ repeticijų vieta. Norint į ją patekti, turime praeiti tris vienuolyno kiemo arkas. Iš čia kilo simbolinis vaizdinys, jog ir žmogus savo gyvenime išgyvena tris tarpsnius – gimsta, subręsta ir paskutiniu atodūsiu palieka šį žemiškąjį pasaulį. Esame tikri, kad šventi kantičkų žodžiai senąjį lietuvį lydėjo visuose šiuose tarpsniuose, o tai šiam giesmių žanrui suteikia dar didesnę reikšmę. Jos yra įmelstos, laiko patikrintos ir išnešiotos. Norime, kad ir mus jos lydėtų visą mūsų gyvenimą.
Kas yra kantičkos?
Emilija: Lietuvių kalbos žodyne „kantička“ apibūdinama paprastai: „tokia giesmių knyga“. Pats terminas „kantičkos“ (lot. canticum, lenk. kantyczka – „giesmė“) į lietuvių kalbą atėjo iš lenkų kalbos, o į lenkų kalbą – iš lotynų kalbos termino ir reiškė „giesmę“, o vėliau ir „giesmių rinkinį, giesmyną“. Trumpas paaiškinimas būtų toks: kantičkos – tai religinių giesmių giesmynas. Tačiau galima būtų labiau pasigilinti.
Kantičkomis dažniausiai yra vadinamas XIX a. II pusėje – XX a. pr. lietuviškas katalikiškas vyskupo M. Valančiaus redaguotas giesmynas „Giesmių knyga“ arba „Kantičkos“ ir joje esančios giesmės. Giesmių tekstų rinkiniai dažniausiai pateikiami be melodijų. Todėl ir kantičkos yra siejamos su vyskupo Valančiaus pavarde.
Taip pat kalbant ne tik apie kantičkas, bet ir apie liaudies giesmes yra pabrėžiami muzikiniai sluoksniai, kurie galėjo daryti įtaką muzikinei stilistikai. Dažniausiai minimi yra šie – grigališkasis choralas, lenkų ir kitos iš Vakarų Europos atėjusios giesmės, jų melodijos, taip pat Lietuvoje tuo pačiu metu skambėjusios liaudies dainos bei profesionalioji to meto muzika. Taigi kantičkos yra labai įdomus žanras.
Dabar galima atrasti ansamblių, kurie atlieka kantičkines giesmes, yra senų žmonių, kurie vis dar kaimuose gieda kantičkas. Tačiau mieste kartais klaidingai kantičkomis vadina visas senas giesmes. Todėl labai svarbu nubrėžti ribas, ir mes tai darome ir su Bromų ansambliu – daugiausia giedame kantičkas, tačiau giedame ir vėlesnio laikotarpio giesmes, paimtas ir iš kitų giesmynų, ir jos turi tam tikrų skirtumų.
Kuo svarbus tokio tipo sakralinės muzikos, folkloro puoselėjimas?
Emilija: Kiekvienas, kuris tuo užsiima, galėtų atsakyti pats, ir turbūt visų atsakymai būtų labai skirtingi. Asmeniškai man domėtis ir giedoti kantičkas yra tiesiog labai įdomu. Turiu sunkiai paaiškinamą asmeninį potraukį šiam žanrui, stilistikai, reiškiniui. Galbūt modernėjančiame ir vienodėjančiame laike bei erdvėje senosios giesmės suskamba kitaip, savaip, atkreipia dėmesį visoje mūsų šiuolaikybėje. Nemanau, kad tas kitokių žiedų rinkimas į puokštę ir dalijimasis tais žiedais su aplinkiniais yra tik egzotinių formų, garsų ir atspalvių kolekcionavimas šiandieninio jauno miesto žmogaus kasdienybės lentynėlėse. Tiesą sakant, gal net norėčiau teisinti tokius kolekcionierius, nes kolekcionavimas nėra savaime ydingas. Bet ne tik apie tai yra senosios giesmės ir jų giedojimas.
Kantičkos dažnai būdavo giedamos paraliturgijoje, ir tai mane labai žavi. Tai reiškia, jog iniciatyva kyla iš žmogaus, o giesmė gali skambėti už bažnyčios ribų – atsidurti ir namuose, ir kasdienybėje, ir visur, kur pats keliauji. Man tai reiškia to Didesnio, Anapusinio, gal net kartais, atrodo, to Nepasiekiamo, geresnį pažinimą, prisijaukinimą, dar vieną galimybę sukurti šventumui erdvę ir laiką, pabūti arčiau Jo, pažvelgti akies krašteliu, atsargiai prisiliesti. Tas perėjimas iš pasaulio į šventorių erdvę, iš darbo dienų į sekmadienius sušvelnėja. Žinoma, niekas nedraudžia melstis, giedoti namuose kasdien. Bet asmeniškai man būtent kantičkos, kaip muzikinė praktika, galbūt pati jų forma ar stilistika sugebėjo „atrakinti“ šitą galimybę.
Manau, kad puoselėti senųjų giesmių (šiuo atveju kantičkų) giedojimą yra lygiai taip pat svarbu, kaip puoselėti grigališkojo choralo tradicijas, gospel‘ą, klasikinį Vakarų Europos kompozitorių sakralinės muzikos repertuarą ar šiandien bažnyčiose dominuojančias, įprastas, populiarias giesmes. Visi sakralinės muzikos žanrai, visos stilistikos yra vertos būti, gyvuoti. Įvairovė tik praturtina mūsų visų supratimą, skonį, pasaulėžiūrą. Man net atrodo, kad toje muzikinėje įvairovėje yra kažkas giliai universalaus – panašiai kaip gamtoje, kur biologinė įvairovė yra būtina ekosistemos išlikimo sąlyga. Neišmanau biologinių fenomenų, tačiau nujaučiu, kad tai yra toks universalus dėsnis, iš kurio galima daug ko išmokti.
Matas: Galima matyti daug svarbių aspektų, kuo sakralinė liaudies muzika praturtina kultūrą. Iš folklorinio ir antropologinio požiūrio taško ji labai svarbi, nes įsigilinimas į senolių pasaulėjautą padeda mums daug giliau suprasti ir pažinti tradicinę Lietuvos kultūrą, senąjį žmogų. Pastebiu, jog bendraujant su garbaus amžiaus folkloro pateikėjais mūsų, folkloru besidominčių jaunuolių, atvirumas tikėjimui, susidomėjimas tų žmonių dvasiniu pasauliu padeda jiems labiau atsiverti. Pavyzdžiui, vienas garbaus amžiaus partizanas, kurį lankėme kartu su ansambliečiais, po mūsų pokalbio pasidžiaugė, jog jis nukrypo neįprasta linkme – su lankytojais jis buvo įpratęs dalintis ginkluotosios rezistencijos ir bendro pobūdžio patriotinėmis temomis, tačiau mes kalbėjomės apie partizanų dvasinį gyvenimą, pokario kovą iš tam tikro religinio požiūrio taško. Šis senolis, pasidalinęs savo pasaulėjauta, jautėsi suprastas, o mums atsivėrė visai netikėti istorijų klodai, praturtinę mus asmeniškai. Panašių potyrių turėjau ir Punsko krašte, kai renkant folklorą žmonės stebėjosi, kad mes domimės giesmėmis, labai noriai dalinosi jų melodijomis, o dar labiau džiaugėsi, jog dalyvavome kartu su jais Šv. Mišiose. Ir šių dienų krikščionims yra labai svarbus savo tikėjimo tradicijų pažinimas. Tokios muzikos atlikimas gali būti raktas į krikščionybės esmės ir gelmės atradimą. Šių giesmių tekstuose labai paprasta kalba kreipiamasi į Kūrėją, papasakota biblijinė istorija.
Kokie liaudies dainų ir giesmių skirtumai ir panašumai?
Emilija: Pagrindinis skirtumas yra religinis dėmuo, funkcija. Galėtume sakyti, kad liaudies dainose negarbinamas Dievas, o liaudies religinėse giesmėse Jis garbinamas. O panašumas būtų toks, kad kadangi tai yra liaudies giesmės arba dainos, tai melodika ir atlikimo dėmuo yra panašūs į liaudies dainų melodijas. Tai reiškia, kad tie patys žmonės ir giedojo, ir dainavo. Pavyzdžiui, prie Bažnyčios dieną žmonės gieda gegužines, mojavas, o vakare dainuoja dainas. Taigi, iš tiesų, žmogus jungia giesmes ir dainas ir tai kuria didžiausią panašumą. Galbūt ekspedicijose tai labiausiai girdisi, kad atlikimo stilistika, nors ir skiriasi, bet matosi tikras apjungiantis dėmuo, tembras. Iš tikrųjų, yra labai sunku lyginti liaudies dainas, nes žanrų yra be galo daug – nuo lopšinių, darbo, kalendorinių dainų iki vestuvinių dainų, raudų, užstalės dainų, humoristinių ir t. t. Kadangi yra visas spektras liaudies dainų, todėl būtų sunku visas jas lyginti su liaudies religinėmis giesmėmis.
Taip pat įdomu, kad tarp pačių liaudies dainų yra tam tikrų žanrų, vadinamų giesmėmis. Sakoma, pavyzdžiui, „giedoti sutartinę“, taip pat yra kai kurios kalendorinės ar darbo dainos, vadinamos giesmėmis. Taigi, čia jau norėčiau užčiuopti kažkokį panašumą, kad jeigu mes taip hipotetiškai įsivaizduotume XIX a. pab.–XX a. pradžios liaudies žmogų, tai jis labai jautė sakralumą savo kasdienybėje, darbuose. Ir čia pat norėtųsi paneigti, kad liaudies dainomis negalima garbinti. Turbūt svarbiausia yra nusiteikimas. Galbūt muzikologai man paprieštarautų, sakytų, kad liaudies žmogus puikiai suprato, kas yra Bažnyčios, o kas nėra Bažnyčios. Bet aš nujaučiu, kad daug daugiau šventumo ir sakralumo buvo kasdienybėje – dainose, ritualuose, darbuose.
Kuo įdomus kantičkinių giesmių atlikimas? Kuo jis išskirtinis sakralinės muzikos pasaulyje?
Emilija: Kalbant apie bet kokios muzikos atlikimą reikia pastebėti, kad kiekvienas atlikėjas pasirenka, kaip interpretuoti. Ir galbūt net nelabai svarbu, koks yra žanras: ar tai yra katalikų liaudies giesmės, ar gospelas, ar protestantų giesmės, ar lietuvių liaudies dainos, ar klasikinė muzika, ar dar koks nors žanras. Nuo atlikėjo priklauso, ar jis laikosi tam tikros tradicijos ir stilistikos, ar geba ją perteikti. Taigi, viena vertus, kalbant apie šiandieninius atlikėjus, galima tiesiog džiaugtis, kad jie atlieka tokius kūrinius – kantičkas – giesmes iš to laikotarpio, bet kiekviena grupė atlieka skirtingai ir tada kalbama apie konkrečius atvejus, kam kas yra gražu, kaip kas geba.
Viena išskirtinybė, kad kantičkines giesmes giedant palaikomi, atgaivinami senieji tekstai bei tam tikros melodijos, kurios neįprastos šiandieninei ausiai. Galbūt todėl kai kurie renkasi šiandien perimti tokią grubesnę, atviresnių balsų giedojimo stilistiką. Man atrodo, kad kantičkinių giesmių atlikimas labai skirtųsi nuo grigališkojo choralo mokyklų atlikimo, kuris siekia tolygumo, švelnumo.
O kalbant apie kantičkinių giesmių atlikimą, jeigu mes turėsime omenyje tai, kas buvo anksčiau, pagal ką būtų galima mokytis, kaip jos skambėdavo kaimuose, tai pastebėtume ryškų regioninį savitumą – tą pačia giesmę skirtinguose kaimuose žmonės Aukštaitijoje galbūt pagiedos vienaip, o Žemaitijoje – kitaip. Nes giedos taip, kaip dainuoja liaudies dainas. Be to, įdomu, kad atsiskleidžia kiekvieno autentiškas santykis su giesme. Visiškai unikalus, pakeriantis, savotiškas, nesuvaržytas, nuoširdus santykis su malda, su giesme. Tai iš tų įrašų, viena vertus, aš jaučiu tokią drąsą būti savimi, drąsą garbinti savaip ir, kita vertus, aišku, kad jaučiasi lokalinės tradicijos žvelgiant iš etnomuzikologinio kampo.
Kaip atsirenkate giesmes, kur jų ieškote, koks tai procesas?
Emilija: Vykdomos ekspedicijos, važiuojama į kaimus, mokomasi iš tėvų ir senelių, iš kitų ansamblių, iš kitų giedorių. Tikrai nebijome pasimokyti, jeigu yra gražu, nes yra natūralu pasimokyti iš ko nors kito. Bet visgi aš turiu tokį polinkį ieškoti kuo senesnių šaltinių, iš kurių būtų galima mokytis, tai yra tam tikri giesmynai, kuriuos esu nusipirkusi dar rašydama bakalaurą, ir iš ten imu daug medžiagos.
Kitas didžiulis klodas yra garso įrašai, įrašyti ekspedicijų metu. Pirmieji garso įrašai yra iš tarpukario, įrašyti dabartinio Lietuvių literatūros ir tautosakos archyvo. Jie yra pasiekiami visiems internete, suskaitmeninti, iš ten galima sužinoti, kaip skamba melodijos, ir ten ieškoti giesmių. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos archyvai irgi yra toks šaltinis, iš kurio būtų galima mokytis. Taip pat yra privatūs asmenys, kurie keliauja užrašinėti būtent kantičkų, taip pat folkloro ansambliai, tuo besidomintys kunigai ir pan. Taigi šaltinių yra nemažai, mokomės iš to, kas yra išlikę, užfiksuota.
O paskui prasideda toks paprastas darbas – jeigu turime natas, tai užrašytą melodiją interpretuojame taip, kaip mokame, bandome dėlioti antrą ir trečią balsus. Jeigu turime tik garso įrašą, galima bandyti mokytis iš karto giedant kartu arba ištranskribuoti giesmės melodiją ir tada mokytis. Yra daug būdų tam pasiekti, o tai irgi priklauso nuo kiekvieno poreikio, kiekvieno noro, kiek mes gilinamės į variantus, tembriškumus ir pan. Bet svarbu tai, kad norėtųsi siekti ne tik formos, bet kad pati forma, išraiška, atlikimas padėtų perteikti prasmę, pasiekti, kad giesmė suskambėtų ne tik pramogai.
Ką veikiate su ansambliu be repeticijų ir koncertų? Kokie tai žmonės?
Matas: Bromiukai yra nuostabi kompanija. Esu nepaprastai apdovanotas, jog galiu būti jų tarpe. Pirmiausia, tai žmonės, turintys polėkio džiaugtis gyvenimu, su jais labai linksma keliauti, koncertuoti, pramogauti, juokauti. Taip pat jie yra gilūs ir išmintingi žmonės, šviesiausia Lietuvos ateitis. O kaip gražiai jie dainuoja ir gieda! Man labai pasisekė. Mūsų ansamblį vienija įvairių profesijų žmonės, turime etnomuzikologų, profesionalių muzikantų, fizikų, filologų, komunikacijos specialistų, politologų. Būdami tokie skirtingi praturtiname vieni kitus savo stiprybėmis ir talentais. Viena mus labiausiai įkvepiančių veiklų yra vieną kartą metuose vykstanti folkloro rinkimo ekspedicija. Jos tikslas – kaimuose fiksuoti išlikusias giedojimo tradicijas, melodijas, tekstus. Skubame, kol dar gyvi tokių tradicijų tęsėjai. 2022 m. vasarą vykome į Punsko ir Seinų kraštą. Ten užfiksavome stulbinančiai daug giesmių, sutikome nuostabių žmonių, kurie šias tradicijas tęsia ir noriai sutiko mus pamokyti. Surinktą medžiagą stengiamės ne tik archyvuoti, bet ir pristatyti plačiajai visuomenei – Punsko krašte rinktą tautosaką pristatėme Vėlinių proga rengtame koncerte Vilniuje. Šių metų ekspedicijos kryptis – Dzūkija, ją aplankėme rugpjūčio mėnesį.
Taip pat kitas labai svarbus ir mus vienijantis veiksnys – tikėjimas. Išėmus tikėjimo dimensiją, kantičkos taptų liūdni, gana monotoniški, ilgi kūriniai. Tačiau giedojimas tampa malda, kai širdis nukreipiama aukštyn – Dievop. Savo repeticijas pradedame trumpa malda, trumpu sustojimu. Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų giedodami aukojame karščiausius širdžių prašymus. Tada ir kantičkos būna užpildomos viltimi, tiesa, gyvybe. Kai giedame, esame iš tikrųjų tokie, kokie esame – be kaukių. Nusiteikimas giedant žvelgti aukštyn yra esminė perskyra, skirianti dainavimą ir giedojimą.
Kaip giedojimas prisideda ir ką jis reiškia asmeniniame gyvenime bei tikėjime? Ar tai maldos forma, ar vis dėlto daugiau nematerialaus paveldo puoselėjimas ir skleidimas?
Emilija: Man asmeniškai nuo seno giedojimas bažnyčioje yra tas būdas, ta forma, ta praktika, kuri man labiausiai suvokiama – mano forma būti bažnyčioje, artimiausia, suprantamiausia ir aš joje, per ją daugiausia turbūt ir turėjau ryšį su bažnyčia. Ir su tikėjimu, su Dievu.
Ir ar tai daugiau maldos forma ar nematerialaus paveldo puoselėjimas ir skleidimas, norėtųsi atsakyti taikiai. Visiškai nesinorėtų man priešinti šių dviejų dalykų, puikiai galima juos suderinti. Juk galima ir melstis, ir puoselėti paveldą, o kantičkos yra puikus to būdas, puiki medžiaga, kaip galima puoselėti muzikinį paveldą ir melstis kartu. Ir gal net dar daugiau norėtųsi pasakyti, kad nebūtina puoselėti, galima tik melstis. Tačiau man nesinorėtų kantičkų kelti ant pjedestalo kaip vienintelio tokio puikaus būdo šlovinti, melstis, puoselėti kultūrinį, seną, tradicinį paveldą, nes manau, kad yra daug būdų būti pasaulyje, daug būdų melstis. Netgi lygiai taip pat galima melstis tylint, melstis žiedžiant puodą ir puoselėti kultūrinį paveldą, auginant gėles, kad ir kaip tai atrodytų nelogiška, bet taip yra. Ir tai man yra įdomu. Man gražu. Aš jaučiu tame tikrumą.