Kaip ir daugelis mano kartos žmonių, esu šiek tiek susipažinęs su Jordanu Petersonu. Perskaičiau abi į lietuvių kalbą išverstas Petersono knygas, internete peržiūrėjau ne visas, bet ir ne visai mažai jo paskaitų. Pasklidus žiniai, kad ši YouTube žvaigždė atvažiuoja skaityti paskaitos į Lietuvą, reakcijos buvo įvairios – nuo kunkuliuojančio entuziazmo iki atviro priešiškumo. O tiesa, ko gero, yra kažkur per vidurį.

Pasauliniu mastu J. Petersonas išgarsėjo apie 2016 m., kai viešai sukritikavo Kanados parlamento priimtą įstatymą, reikalaujantį vartoti įvardžius pagal LGBT ideologinius reikalavimus. Gindamas savo požiūrį jis ėmė dalyvauti viešose diskusijose. Netrukus paaiškėjo, kad klišėmis besisvaidantys pašnekovai ima panašėti į robotus-žoliapjoves, nuo kelio bandančias nustumti tanką.

Petersonas nešaukia ir nekalba ne į temą (o tai, deja, dažnai pasitaiko politinėse diskusijose Lietuvoje ir ne tik). Mintis dėsto dramatiškai, bet net ir kiek įsiaudrinęs neatrodo isteriškai. Jis atidžiai klausosi pašnekovo ir duria ten, kur mano esant silpniausią vietą. Jis turi dvi didžiules stiprybes: gali kalbėti „psichologijos mokslo vardu“, kas mūsų kultūroje dažnai laikoma nekviestionuotinu autoritetu, ir sugeba paprastai pasakyti gan sudėtingus dalykus.